Pavargusi Janapolės bažnyčia sulaukė jaunystės eliksyro

Lietuvos nacionalinis muziejus saugo ir čia rastas varines monetas iš III amžiaus Romos, nukaltas dar Nikėjoje. Žemaičiai šiose apylinkėse apsigyveno tik XIV amžiuje.

Viržuvėnai virto Janapole

Vytautas Didysis XV amžiuje Viržuvėnų valsčių padovanojo Žemaičių vyskupui. Po dviejų šimtų metų, stiprėjant krašto ekonomikai, pastačius medinius rūmus, iš Alsėdžių savo rezidenciją čia perkėlė ir pats vyskupas. Nutiestas kelias iki Varnių suteikė galimybę dvare lankytis Žemaitijos diduomenei, todėl buvo įkurti parkai, sodai – puoselėjama ne tik aplinka, bet ir kultūrinis gyvenimas. Tai vyskupo Jono Lopacinskio nuopelnas. Jo garbei dėl pastatytų rūmų, o vėliau bažnyčios, miestelis buvo pervadinta Janapole. Deja, po vyskupo mirties rezidencija vėl perkelta į Alsėdžius, o miestelio reikšmė sumenko.

XIX amžiaus viduryje miestelio vaizdas pasikeitė – rūmai virto griuvėsiais, sunyko vaismedžių sodai ir parkas. Tai buvo laikai, kuomet žygiavo ne tik Napoleono kariai, savo jėgą demonstravo ir caro valdžia. Bet susivieniję apylinkių žmonės 1831 metų sukilimo metu rusų valdininkus ir kariuomenę sugebėjo išvyti net iš pačių Telšių.

Tokiame kontekste miestelį nuolat saugojo medinė bažnyčia. Ji keitėsi, buvo atnaujinama, didinama, o mūsų dienas pasiekė jau XVIII amžiaus statinys. Pradžioje funduotas ir vyskupo J.D.Lopacinskio, o jau 1815 metais perstatytas kito vyskupo – Juozapo Arnulfo rūpesčiu.

Savo formomis ji kartoja to meto architektūrines tradicijas Žemaitijoje, kurios pasižymėjo paprastumu. Liaudiškųjų formų medinė bažnytėlė yra stačiakampio plano su trikampiu frontonu, kuris laiko iškėlęs kūgio formos smailėjantį bokštelį. Halinio tūrio šventovė užbaigiama apside. Savo išore ji kukli, o puošnumo suteikia kelios langų poros šonuose.

Kiek nusilupę pilkai melsvi dažai išorėje mena laiko daromą žalą medžiui, o įžengus vidun pasitinka kur kas gyvesnis vaizdas. Jis ryškus, intensyvus, nes atnaujintas. Užbaigti sienų tapybos restauravimo darbai, šiuo metu leidžia gėrėtis polichrominiu sienų tapybos grožiu ir autentiškumu.

Smulkiais augmenijos raštais puoštos dangaus mėlynės frizo juostos palubėse rėmina bažnyčios vidaus erdvę. Jose geometrinės figūros arba kryželiai jungiasi su baltų šakelių ornamentika. Jų tarpuose lyg šešėliai įsiterpia raudonos spalvos kartušai. Tarp ornamentų galima aptikti sukryžiuotų ganytojo atributų – pastoralo ir trijų šakų kryžiaus vaizdinių. Taip papuošti ir pagrindiniai bažnyčios ilginiai, kuriais padalinama pagrindinė bažnyčios erdvė. Vidurinioji nuo šoninių navų atskiriama šešiomis kolonomis. Žalsvas sienų melsvumas kinta nuo lauko apšvietimo, pro gan didelius langus patenkančio vidun.

Daugiau geometrinių puošybos elementų, primenančių gėles, regime langų apvaduose. Jie dera su spalvotais langų stiklais. Dominuojantis mėlynumas lyg banga ryškiausiai prasiveržia sakyklos komplekse. Nudažytos sodresne mėlyna spalva sakykla ir po ja įrengta klausykla presbiterijos kairėje išsiskiria savo banguotumu. Jį ryškina balti antablemento ir laužyto karnizo apvadai su aukso dekoracijomis.

Auksinio geltonumo bažnyčios inventoriui netrūksta. Presbiterijoje visi trys altoriai dekoruoti auksu ir sukuria neperkrauto baroko vaizdą. Centriniame, keturių korintinių kolonų apsuptyje įkurdinamas Dievo Motinos paveikslas. Jo šonuose – po nišą su šventųjų skulptūromis, o viršuje – raštiškas tikinčiųjų pažadas, laikyti atlaidus už dūšias. Papuoštas šakelėmis savo auksu jis dera prie tviskančių kolonų kapitelių ir šoninių retabulo sparnų. Griežtų ir kampuotų formų karnizas laiko skydą, užsibaigiantį užuolaidėlių kutų imitacijomis. Jos krinta virš centre iškabinto, šiandien jau sunkiai išžiūrimo, titulinio šv. Mykolo Arkangelo paveikslo.

Šoniniai altoriai kiek kuklesni. Dešiniajame retabulo sparnai papildo stambaus ažūro paveikslo rėmų puošybinę kompoziciją. Jos centre Šventojo paveikslas. Virš altoriaus kylantis aukso balandis į šalis žarsto auksinės šviesos spindulius. Na, o kairiniame altoriuje kalnų peizažo paveikslo fone iškeliamas krucifiksas.

Šis altorius priešingai nei kitu du – dvitarpsnis. Jame vyrauja vynmedžio ornamentikos motyvai. Centrinę Nukryžiuotojo skulptūrą ant retabulo šonų juosia vynuogių kekės. Antrajame tarpsnyje jos išauga į kur kas vešlesnę augmeniją. Šiam altoriui taip pat būdingas masyvus ir laužytas karnizas. Juos laiko dviejų kolonų poros.

Presbiterija išsiskiria šoninėmis ložių angomis. Dekoratyviai įkomponuotos tarp pagrindinio inventoriaus angos jį netgi papildo savo liaudiškų formų baliustradomis. Ložės žvelgia į altorių. Jų vidaus dekoras atkartoją bendrą bažnyčios puošybą.

Šoninių navų altoriai praktiškai identiški vienas kitam, tik skiriasi tapybos darbai ir mensų dekoras. Tai dvitarpsnių retabulų statiniai, puošti kolonomis ir įmantriais karnizais. Jų šonuose akanto lapų šakelės kaip įprastai – stiebiasi aukštyn. Tarsi sustingusios judesyje altoriams jos suteikia žaismingumo ir gyvybingumo. Centrines Šventųjų figūras juosia ažūrinės drožybos rėmai. Virš didžiųjų kolonų – skirtingos liaudies meistrų skulptūrėlės.

Galima sakyti, kad čia nebijoma baroko maišyti su liaudies menu. Kaip ir neįprastai masyviame vargonų chore – be sudėtingo baroko, aptinkame liaudiškų detalių. Tarsi pasaulio šalių kryptis žyminčios saulės iškeliamos viršum prospekto.

Apdovanota restauracija

Bažnyčios vidus atnaujintas restauratorių dėka. Projektavimo, restauravimo ir atkūrimo darbai Janapolės Šv.arkangelo Mykolo bažnyčioje 2013-2014 metų geriausių restauravimo darbų konkurse buvo įvertinti laureato diplomu už medinės architektūros polichromijos tyrimus ir interjero dekoro restauravimo darbus.

Projekto autorė, darbų vadovė, architektė-restauratorė Neringa Šarkauskaitė-Šimkuvienė:c“Pirmą kartą atvykus bažnyčios interjeras atrodė varganai – sienos ir kitos detalės monochromiškos, sakykla-klausykla, durys ir sienų paneliai nudažyti grindų dažais, dalis dekoro frize buvo padengtas rudu laku. Paruošus interjero polichromijos tyrimus ir parengus spalvinį interjero projektą, reikėjo dar atlikti cheminius tyrimus, restauravimo darbų programą ir metodiką. Pasiruošiamieji darbai tikrai užtruko. Prasidėjus restauravimo darbams pirmiausiai reikėjo sutvarkyti sulūžusias, įskilusias medines dalis, po to nuo frizo ornamentų pašalinti laką. Pasibaigus visiems restauravimo darbams, buvo malonu matyti spalvingą ir gyvybingą bažnyčią.“

Tęsdama pasakojimą apie medinės bažnyčios restauravimo darbus N.Šarkauskaitė-Šimkuvienė pastebėjo: „Polichromija pirmame dekoravimo etape buvo labai gaivi, suderinta. Sprendimai jautriai išieškoti.

Dekoravime puikiai suderinti puošybiniais elementai – stilizuotas ornamentinis akanto lapų, gėlių motyvo dekoras, architektūrinės medinės detalės, vargonų prospektas. Nėra žinoma, kas dekoravo bažnyčią, tačiau meistras, kuris tapė, turėjo gerą ranką, matymą, žinojo šviesos, šešėlio principus.

Vasarą, kai medžiai aplink bažnyčią sulapoja, pro langus krintanti žalsva šviesa keičia atspalvius ir visas interjeras šiek tiek pažaliuoja, todėl pagal projektą buvo sunkiau parinkti teisingas spalvas,“ – pasakojo specialistė.

Ateities planai

Darbų vykdymu kartu rūpinęsis klebonas Tomas Domarkas pasidalino ir ateities planais: „Pagrindiniai darbai dar laukia išorėje – stogas, fasado dažymas. Jaučiam, kad po truputį pradeda lašėti. Reikėtų restauruoti ir vargonus, bet sumos labai didelės. Prie vidaus atnaujinimo darbų parapijai teko prisidėti tik dešimčia procentų, bet kaip kaimo bendruomenei tai nemaži pinigai. Nors gyventojų mažėja, žmonės stengiasi prisidėti prie bažnyčios išlaikymo, padeda ją puošti švenčių dienomis.“

Kunigas papasakojo, kaip kadaise dėl sovietų valdžios sumanymų atėmus klebonijas klebonui teko įsikurti varpinėje. Dėl to varpinė išsilaikė kiek prasčiau. Tai nebuvo vienintelės valdžios diktuojamos sąlygos – kad bažnyčioje būtų įvesta elektra, reikėjo miestelio šalikelėje esantį koplytstulpį persikelti į šventorių. Tai išgelbėjo jį nuo sunaikinimo.

Išsukus iš pagrindinio Varnių-Telšių kelio šiandien dar galima išvysti, matyt, tik žmonių rūpesčio dėka išlikusį dviejų šimtų metų senumo palikimą. Nors išorėje bažnytėlė ir atrodo pavargusi, bet viduje ji švyti iš naujo pražydusia jaunyste.