Kunigaikščių Radvilų manymu, LDK tradicijos turėtų būti atkurtos

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose įvyko trijų dienų tarptautinė mokslinė konferencija „Kunigaikščiai Radvilos. Garsiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminė“. Tiesioginiai Radvilų giminės palikuonys – kunigaikščiai Maciejus, Mikolajus ir Dominykas Radvilos (Radziwillos), tapo šio renginio globėjais.

„Konferenciją skiriame vieno iškiliausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybininkų – Lietuvos kanclerio ir Vilniaus vaivados kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Juodojo – gimimo 500 metų ir mirties 450 metų sukaktims paminėti. Šia proga sieksime atskleisti visos kunigaikščių Radvilų giminės įvairiapusę veiklą, indėlį į valstybės, jos politikos ir diplomatijos, kultūros ir meno, ūkio ir karybos raidą, pristatyti žymiausius giminės atstovus, apibūdinti šios giminės kultūrinį ir meninį paveldą, taip pat ir Radvilų vietą mūsų istorinėje atmintyje“, – sakė Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas.

Ketvirtadienį konferencijoje daug dėmesio buvo skirta Radvilų giminei analizei, Mikalojaus Radvilos Juodojo politinei veiklai ir religijos bei tikėjimo klausimams. Penktadienį, mokslininkai susitelkė į Radvilų giminės vaidmenį valstybės bei karybos srityse ir apžvelgė išlikusią Radvilų ikonografiją. Šią konferencijos dieną vainikavo koncertas „Svečiuose pas Motiejų Radvilą: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diduomenės muzikinė aplinka“, kurio metu styginių kvartetas „Art Vio“ atliko Motiejaus Radvilos (1749–1800), Mykolo Kleopo Oginskio (1765–1833) ir Giovanni Battista Viotti (1755–1824) kūrinių.  Šeštadienis skirtas pranešimams apie Radvilų kultūrinį gyvenimą ir giminės paveldo topografiją.

Iš 5 šalių (Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Austrijos, Jungtinės Karalystės) atvykę ir 24 įvairioms mokslo bei kultūros institucijoms atstovaujantys mokslininkai pristato net 42 teminius pranešimus. Oficialios konferencijos kalbos – lietuvių ir lenkų, iš kurių ir į kurias bus verčiama sinchroniškai.

Su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didiko Mikalojaus Radvilos Juodojo palikuonimis – Nesvyžiaus kunigaikščiais, Maciejumi Radziwilla (54 m.) ir Mikolajumi Konstanty Radziwilla (57 m.) dar prieš konferenciją kalbėjomės apie jų šeimos tradicijas, dalyvavimą Maltos ordino veikloje ir giminės santykius su Lietuva.

M.K.Radziwilla šiuo metu yra vienintelis žinomas Maltos ordino riteris, kuris turi lietuviško kraujo. Per visą Radvilų giminės istoriją joje buvo net 33 šio įtakingo katalikiško ordino riteriai ir damos.

Paklaustas, kodėl Lenkijai atgavus nepriklausomybę jis nusprendė įsijungti būtent į Maltos ordino veiklą, kunigaikštis M.K.Radziwilla neslėpė, kad šio ordino veiklos atgaivinimas 1989 metais iš esmės pakeitė ir jo paties gyvenimą ir labai daugelį dalykų Lenkijoje.

„Tai giminės tradicija. Mes pagaliau atkūrėme nutrūkusius ryšius, nes Maltos ordine yra daugelio kilmingų šeimų palikuonių. Tuomet visi kartu galėjome daug nuveikti Lenkijos labui: surinkti lėšų, padėti žmonėms. Juk Maltos ordinas – tai labai didelė šeima“, – prisiminęs sovietų režimo žlugimą lydėjusias permainas susijaudino kunigaikštis.

Jis pasakojo, kad Socialistinės Lenkijos laikais, kai į kilmingus žmones buvo žiūrima kaip į nusikaltėlius, aplinkiniai jį visuomet globodavo.

„Tai buvo gana smagu, nes ir mokykloje, ir kitur mane įspėdavo, kad man nereikėtų kur nors eiti ar ką nors daryti, kad turėčiau būti atsargesnis vien dėl savo kilmės. Žmonės mums labai daug padėjo. Tikrai daug“, – šypsojosi kunigaikštis, suprasdamas, kad buvo saugomas ne tik kaip žmogus, bet ir kaip gyvas didingos savo šalies istorijos simbolis.

Su Lietuvą M.K.Radziwillą, kaip ir pusbrolį Maciejų jau senokai sieja verslo reikalai. Jie abu dalyvauja bendrovės „Kauno tiltai“ veikloje. Tačiau pasak kunigaikščių – tai ne tik verslas, bet ir noras būti arčiau savo šaknų.

Todėl jiems labai svarbūs ir prezidento Vlado Adamkaus kvietimai į keletą istorinių konferencijų Lietuvos seime, ir pietūs su Lietuvos vadovu prezidentūroje.

„Mūsų giminė kilo iš Lietuvos, o mes iki šiol jaučiamės LDK piliečiais. Kai premjeras Andrius Kubilius mus pakvietė dalyvauti Dubingiuose surastų Radvilų palaikų perlaidojimo iškilmėse, tai stovėdamas ten tarsi iš naujo įsisąmoninau, kokios gilios čia mūsų giminės šaknys. Sunku net nusakyti tuomet kilusią emocijų audrą“, – pasakojo M.K.Radziwilla.

– Jūs augote kilmingoje šeimoje. Ar egzistavo griežtos taisyklės, kas dera, o kas nedera kunigaikščių atžalai? – paklausiau kunigaikščio M.Radziwillos, kuris daug labiau mėgsta kalbėti viešai nei jo pusbrolis Mikolajus.

– Kaip sako prancūzai – „noblesse oblige“. Padėtis įpareigoja. Kilmingas žmogus privalo atitikti tam tikrus standartus. Radvilų giminėje buvo nemažai iškilių žmonių, daug nuveikusių savo šalies ir visuomenės labui.

Tačiau, kaip ir kitose šeimose, visuomet atsirasdavo ir tokių, kurie sukeldavo daug problemų. Tačiau, mano manymu, ypač per kelias paskutines kartas, žmonės suprato, kokia tokių šeimų kaip mūsų misija, kaip privalome elgtis, turėdami už pečių tokį paveldą.

Paskutinės Radvilų kartos, gyvenusios dar prieš komunistų laikus, laikėsi būtent šio principo – „noblesse oblige“. Tik pareigos, jokių privilegijų.

– Skamba gražiai, bet realiame gyvenime šio principo laikytis – gana sunku?

– Taip. Atsimenu, kaip aš, kaip daugelis kitų jaunų žmonių, devintajame XX a. dešimtmetyje, buvau sumanęs palikti Lenkiją ir išvažiuoti į užsienį. Tuo metu gyvenimas Lenkijoje nors ir buvo šiek tiek geresnis nei Sovietų Sąjungoje, bet tikrai ne toks smagus ir įdomus kaip Vakaruose.

Tačiau mano senelė griežtai pareiškė: „Ne. Tu privalai pasilikti čia. Mes visi privalome likti Lenkijoje“.

– Ji sakė, kad jei gyvenome čia gerais laikais, todėl turime likti ir tuomet, kai ateina tamsūs. Aš paprieštaravau, kad ji gal ir gyveno tais šviesiais laikais, bet aš jau gimiau tamsos periodu.

Bet mano argumentai senelės nepaveikė. „Žmonėms tavęs reikia“, – buvo įsitikinusi ji.

– Kai kuriems tai buvo svarbu. Komunizmo laikais mes daugeliui buvome tarsi kokie spalvingos praeities simboliai.

Tačiau pasilikti Lenkijoje buvo svarbu ne tik todėl, kad žmonės mėgo mūsų giminę, bet ir todėl, kad Radvilos dalyvaudami socialiniame gyvenime nesiekė asmeninės naudos. Jie žiūrėjo į tą veiklą kaip į tam tikrą misiją, priedermę.

– Tai įvyko gana vėlai. Mano tėvai priklausė tai kartai, kuri patyrė nemažai kančių. Juk Radvilos, kaip ir kitų kilmingų šeimų atstovai, buvo laikomi klasiniais priešais. O tai buvo labai rimtas kaltinimas, galintis turėtų skaudžių pasekmių. Ypač penktame, šeštame dešimtmetyje.

Aš su savo vaikais apie tai pradėjau kalbėti tuomet, kai jie jau buvo paaugliai. Juos lengviausia sudominti giminės paveldu, nes mažiems vaikams tai nelabai rūpi. Mažam aukšta kilmė reiškia tik viena – „mes geresni ir nusipelnę kažko daugiau“.

O iš tiesų yra atvirkščiai – kilmingas žmogus neturi daugiau teisių, tačiau turi gerokai daugiau pareigų. Ir tai neapsiriboja tik padoriu elgesiu, mandagumu ar geromis manieromis.

– Kodėl prisidedate prie Maltos ordino veiklos? Juk yra ir kitų labdaros organizacijų?

– Aš nesu Maltos ordino narys kaip mano pusbrolis Mikolajus. O jei kalbame apie istorinius Radvilų ir Maltos ordino ryšius, tai jie užsimezgė tais laikais, kai šis ordinas buvo ne labdaros, o karių organizacija.

Įtakingos LDK giminės pasikvietė šį ordiną į Lietuvą, nes tai buvo svarbus sąjungininkas Osmanų imperijos grėsmės akivaizdoje. Juk visas XVII amžius – tai nuolatinės kovos su turkais. Žinoma, tuo metu turėjome ir kitų priešų, bet turkai atrodė grėsmingiausi.

Maltos ordinas buvo tuo metu buvo galingas ir turėjo savo žemių iš pradžių Rodo, vėliau – Maltos saloje. Taigi, turėjo ir asmeninių interesų kovoti su turkais. Tik tuomet, kai Turkijos grėsmė išnyko, Maltos ordinas tapo įtakinga labdaros organizacija.

Net atėjus komunistams Maltos ordinas Lenkijoje išliko, tačiau jis prarado kontaktus su savo nariais kitose šalyse, negalėjo imtis rimtesnės veiklos. Mikolajus buvo vienas pirmųjų, kurie vėl atgaivino jo pilnavertę veiklą dešimtojo dešimtmečio pradžioje.

Lietuvoje Radvilų palikuoniai ilgiausiai gyveno Taujėnų dvare netoli Ukmergės. Neseniai jis buvo atstatytas ir kažkas ten kažkas įrengė neblogą viešbutį. Ir nors tie žmonės jau nesusiję su mūsų šeima, mes džiaugiamės, kad kažkas tuo paveldu rūpinasi.

Paskutinis Taujėnų dvaro savininkas buvo sovietų suimtas 1940 metais ir mirė tremtyje Kazachstane. Tuomet pasibaigė ir Maltos ordino istorija Lietuvoje.

Mums pasisekė, kad gyvenome Lenkijoje, nes Sovietų Sąjungoje dauguma aristokratų šeimų, ypač lenkų ir lietuvių kilmės, bet taip pat ir rusų, buvo sunaikinta tuo baisu laiku – nuo revoliucijos iki Nikitos Chruščiovo atėjimo.

– Ten mes galėjome išlikti. Tiesa, problemų neišvengėme, nes buvome įvardinti kaip „klasiniai priešai“. Todėl buvo ypač sunku įstoti į Universitetą arba gauti geresnį darbą.

– Radvilų giminė visuomet gynė LDK interesus, priešinosi unijai su Lenkija. Ar dėl to nekilo problemų jau šiais laikais?

– Mūsų šeima daugybę šimtmečių laikė save LDK piliečiais. Tačiau nuo pat Mikalojaus Radvilos Juodojo laikų nė vienas jos atstovas nekalbėjo lietuviškai. Yra daug įrodymų, kad nors buvo tikri patriotai ir LDK didvyriai, jų gimtoji kalba buvo lenkų.

Tai liudija ir Radvilos Juodojo laiškai sūnui Radvilai Našlaitėliui, kai jis buvo išvykęs studijuoti į Vokietiją. Sūnus rašė, jog neblogai išmoko vokiečių kalbą, o tėvas jam atsakydamas priminė, kad reikia rūpintis ir gimtąja kalba, nes sugrįžęs atgal jis privalės kalbėti nepriekaištingai. Laiškai buvo parašyti lenkiškai.

Todėl ir mes su Mikolajumi laikome save LDK piliečiais. Ir visai nesvarbu, kad tokia valstybė daugiau nebeegzistuoja.

– Ar manote, kad kultūros erdvėje šis darinys galėtų gyvuoti ir šiandien? Juk Vilniuje atstatyti Valdovų rūmai pakurstė susidomėjimą LDK paveldu visoje buvusios kunigaikštystės teritorijoje.

– Mano giliu įsitikinimu tai yra ne tik įmanoma, bet ir labai svarbu būtent šiandien. Turiu omenyje LDK tradicijų atkūrimą, bendro kaimyninių tautų paveldo svarbos suvokimą.

Nemažai lietuvių yra įsitikinę, kad lenkai nori atgauti Vilnių. Aš jau pakankamai senas žmogus ir nesu matęs daug lenkų, kurie iš tiesų trokštų prijungti Vilnių prie Lenkijos.

Žinoma, yra žmonių, kurie yra gimę Vilniuje ir jo ilgisi, bet daugumai jų jau virš aštuoniasdešimties. Kitose vietose – panaši situacija. Pavyzdžiui, Vroclavas – senas lenkiškas miestas, bet per daugybę metų jis tapo ir vokišku miestu. Vadinasi, šiandien jo istorija ir paveldas – svarbus kelioms tautoms.

Taigi, mes turėtume daugiau dėmesio skirti savo kultūrai ir istorijai plačiąja prasme. O ji sudėliota iš daugelio skirtingų gabalėlių.

Mano manymu, labai dažnai čia, Lietuvoje, žmonės vis dar yra įsitikinę, kad kalba – pagrindinis ir vienintelis skiriamasis tautos elementas. Nors istorija liudija, kad net ir galingiausios valstybės niekada nebuvo vienakalbės.