Susiranda net afrikiečiai
Netoli Upytės esantis Linų muziejus lankytojų trūkumu nesiskundžia. Čia ekskursantai atvyksta organizuotai grupėmis ir po vieną, iš įvairių mūsų šalies vietų ir tolimiausių kraštų.
Stultiškių vėjo malūne įrengta ekspozicija pasakoja lino kelią nuo sėklytės iki gražiausių drobių. Visus eksponatus lankytojai gali liesti, lino apdirbimo procesus išbandyti savo rankomis.
Medinių lino „kankintojų“ muziejuje kelios eilės. Ilgadančiai šepečiai, pluošto daužymui, mynimui, atskyrimui, šukavimui skirti rakandai. Čia pūpso ir kelios linų gubos, kurias muziejaus lankytojai gali pabandyti apdoroti patys.
Muziejaus direktorė Dalia Mikalauskienė nesistebi, kai prie malūno sustoja ekskursantų pilni autobusai, bet vis dar aikčioja, kai muziejų savarankiškai susiranda keliautojai iš Maroko, Tanzanijos, Malaizijos, Naujosios Zelandijos, Kamčiatkos, Kinijos, Japonijos.
Pastarieji po viešnagės Stultiškiuose vėliau muziejui atsiuntė japonišką žurnalą, kuriame visas puslapis buvo skirtas jų aplankytam Linų muziejui.
„Anglų, prancūzų, vokiečių beveik nuolat būna. Jie vasarą prie malūno kiemelyje nakvoja savo kemperiuose“, – sako muziejininkė.
Nutraukę galvas kišo į balą
Muziejaus duris veria ekskursantų grupė. Susipažinti su lino keliu panoro daugiau nei trys dešimtys senjorų iš Karsakiškio seniūnijos.
„Kai atvažiuoja pagyvenę žmonės, man labai naudinga, būna, kad sužinau, ko nežinojusi. Atsiranda audėja, kuri paaiškina, kaip eksponato raštas vadinasi, išgirstu ir negirdėtų įrankių pavadinimų. Vienam krašte verpimo ratelis, kitur kalavartas ar kalvartas“, – sako muziejininkė.
Kad iš kuklaus augalėlio išeitų drobė, linas „nueina“ ilgą kančių kelią. “Kuo linelį daugiau mūčiji, tuo drobė baltesnė ir minkštesnė“, – istorinę kelionę pradeda D.Mikalauskienė.
Subrendę nurauti linai būdavo nuraunami, surišami į pėdus, sustatomi į gubas ir kuriam laikui paliekami lauke, kad baigtų nokti sėklytės.
Pirmas apdorojimo etapas – nuimti galveles. Medinė konstrukcija ant kojų yra brauktuvas, juo arba šepečiais sėkliukės nubraukiamos.
Begalviai linai buvo klojami į balą arba specialiai iškastą duobę, vadinamą linmarka. Pamirkius 3–4 savaites suminkštėja stiebas, atšoka luobelė nuo jame esančio siūlo.
Vienas sunkiausių darbų buvęs šlapius pėdus traukti iš linmarkos ir tempti į jaują džiovinti.
„Šlapių neišminsi“, – kiekvieno žingsnio svarbą aiškina muziejininkė.
Iš pirmo šukavimo audė pakulines kelnes
Išdžiūvę pėdai keliauja į mintuvą. Medinis įrenginys taukši per linų stiebelius, kol atšoka luobelė ir palieka tik siūlas. Didesni ūkiai turėjo dantračiais sukamą rankinį mintuvą, smulkesni valstiečiai linus mynė primityvesniu mintuvu.
Nubyrančios luobelės, vadinamieji spaliai, taip pat būdavo reikalingi. Jais žmonės šiltino namų sienas, pylė virš lubų. Jei spalių likdavo, jais kūrendavo ugnį.
Po mynimo sekė brukimas. Jei vyrai gerai išmindavo, brukti nebebuvo būtina, o jei prastai ir spaliai neišbyrėję, tekdavo papildomu įrankiu išdaužyti.
Iš stiebelių išvaduotą pasišiaušusį lino siūlų kuokštą muziejininkė neša prie šukų. Pirmiausia ima stambiausias. Braukiant jomis išbyra spalių likučiai, šukuojant atsiskiria pakulos.
„Iš pakulų vyrai žiemos vakarais vijo visokio storio virves“, – žiūrovams pasakoja D.Mikalauskienė.
Kartą nušukuotas pluoštas dar pabraukomas smulkesnėmis šukomis. Išsipeša šiek tiek minkštesnių pakulų, išsišukuoja susivėlimai. Iš to, kas likdavo nuo antrų šukų, moterys jau verpdavo siūlus. Šiurkščius, grubius, bet naudingus. Tokie siūlai tiko takams ir kilimėliams austi, iš storos rupios drobės siuvo vyrams pakulines kelnes, sau darbinius sijonus.
Iš kelis kartus peršukuoto, švelnaus ir suminkštėjusio pluoštelio moterys verpė siūlus gerosioms drobėms.
Lipame į antrąjį malūno aukštą, čia kito linų apdirbimo etapo – verpimo, vyniojimo, audimo ekspozicija. Į eilę sukabinta ir gausybė verpimui paruoštų lino pluoštų, vienas nuo kito šiek tiek besiskiriančių spalva, storiu, švelnumu. Tai lemia linų veislė. Ekspozicijoje yra ir kitose šalyse – Olandijoje, Prancūzijoje, Suomijoje užaugintų linų.
Skandinaviški pluošteliai gerokai šviesesni, o lietuviškų veislių skirtumus plika akimi sunku įžiūrėti.
Vaikų prie staklių neleido
Karsakiškietė Aldona Gedzevičienė sėda prie ratelio, nori prisiminti, kaip jaunystėje verpė. Regis, taip neseniai pirštai prilaikė sruogas, koja spėriai paminą mynė, o dabar štai pakulų kuodelis atsidūręs muziejuje.
D.Mikalauskienei netenka klausti, ar kas iš ekskursantų audimo stakles prisimena. Jonas Zapustas šypsosi ir pasakoja apie vaikystės išdaigas.
„Čia mažos, tik rankšluosčiams, o namie būdavo plačios, didžiulės. Mama, močiutė, teta, seserys audė. Mes, mažieji, prilindę prie staklių jas gadindavom“, – prisipažįsta žilaplaukis.
„Užtai vaikų ir neleisdavo prie staklių“, – atitaria muziejininkė.
J.Zapustas prisimena, kad vaikystėje ir pačiam tekę paplušėti prie linarovio darbų. Karsakiškio seniūnijos Prūselių kaime gyvendami tėvai augino linus. Prie linų plušo visa šeimyna, vaikai tempdavo pėdus sumerkti, o paskui traukdavo iš linmarkų ir vilkdavo į jaują pas kaimyną, nes savos neturėjo.
Šeima turėjo arklio sukamą didelį mintuvą, tad mynimo metu vaikui teko ir arklį pavarinėti.
Skalbiamas ne sensta, o gražėja
Ant sienos kabo senoviniai keturnyčiai, aštuonnyčiai ir net dvylikanyčiai ornamentuoti audiniai. Jie įvairiais keliais pasiekė muziejų. Vienus dovanojo pačios garbaus amžiaus audėjos, kitus atnešė jau anapilin iškeliavusių auksarankių giminaičiai.
Ant medinės karties permestos ir vąšeliu iš lininio siūlo nertos suknelės. Jos ypač buvusios madingos 7–8 dešimtmetyje. Tuo metu buvo suklestėjęs ir takelių pynimas iš pakulinių siūlų. Dailius savo kūrinius muziejui dovanojo ne viena tautodailininkė.
Į muziejų atkeliavo ir spalvotais siūlais siuvinėta didžiulė lininė staltiesė. Rankdarbis sukurtas Sibire. Jį muziejui padovanojo tremtinės giminaičiai.
„Namie austus lininius lovų užtiesalus seserys dar po šiai dienai turi“, – atitarė J.Zapustas.
„Kuo daugiau linas skalbiamas, tuo jis gražėja. Nėra jokio kito audinio, kad nešiojant ne sentų, o dailėtų ir kūnui malonesnis būtų“, – tvirtina muziejininkė.
Šalia namie austų drobulių yra ir pramoninio linų apdirbimo produktų.
Muziejuje kabo prieš kelis dešimtmečius Panevėžio linų kombinate gaminta produkcija – dažais dekoruoti audiniai.
Dar išvedinėja naujas veisles
„Mūsų sezono laikas nuo balandžio iki lapkričio, bet žmonės važiuoja ir per Kalėdas, ir per Naujuosius metus. Pagrindinis srautas – pavasarį ir rudenį, o vasarą plūsta užsieniečiai. Ateina ir tokių, kurie gyvenime lino nematę. Užsieniečiai užduoda keistų klausimų, o lietuviai liną dar prisimena, vienam, žiūrėk, raut teko, kitai austi. Buvo, kad svetimšaliai nesuprato, kas tas linas per daiktas, reikėjo aiškinti, kad žolė. Daviau paragauti sėmenų, tai bijojo“, – pasakoja D.Mikalauskienė.
D.Mikalauskienės vadovaujamas muziejus veikia jau du dešimtmečius, per tą laiką domėjimasis linu nenuslopo, kasmet apsilanko vis daugiau turistų. Tik dažnas tautietis stebisi, kad Upytė linų nebeaugina, o juk buvo linų kraštas, aplinkui šimtai hektarų mėlynuodavo.
Ne vienas lankytojas apgailestauja, kad vėjo lenktas, saulės glostytas, žmogaus rautas, mintas, šukuotas ir per stakles drobulėmis leistas mėlynžiedis lietuviškas linas šiandien nebeturi gyvo gyvenimo.
Aukštaitijoje linų augintojų beveik nelikę. Nebent dar kas užsėja plotelį žemaūgiais linais, tinkamais tik aliejui gaminti. Pluošto iš jų neišgausi.
Upytėje tebėra mokslinė bandymų stotis, priklausanti Dotnuvos žemdirbystės institutui. Joje mūsų mokslininkai kartu su kolegomis prancūzais, japonais ir kinais išvedinėja naujas linų veisles.
„Ūkininkai linų nebeaugina, nes neturėtų jų kur dėt, nebėra linų apdirbimo kombinatų. Sako, neapsimoka, linai nualina žemę. Drobes pas mus dar audžia, bet iš kinų atvežto pluošto“, – kodėl šalyje nebelikę lietuviškų lininių audinių, paaiškina D.Mikalauskienė.
Įsteigė mokslinį Linų muziejų
Muziejus toks, koks yra dabar, Stultiškių malūne įkurtas 1996 metais. Prieš jį nuo 1975 metų iki nepriklausomybės atkūrimo malūno patalpose irgi buvo Linų muziejus, tik įsteigtas mokslininkų.
Upytės bandymų stoties eksperimentiniame ūkyje dirbę mokslininkai buvo sėkmingai išvedę ne vieną linų veislę.
Anuomečiam stoties vadovui Algirdui Andrišiūnui kilo mintis įkurti muziejų, atspindintį linininkystės raidą ir kolegų pasiekimus.
Per visus keturis aukštus išdėstyta ekspozicija paprastam žiūrovui vargu ar buvo įdomi. Tai buvo stenduose eksponuojama raštiška mokslinė medžiaga apie linų veislių ypatumus, herbicidų poveikį ir visokius kitokius niuansus, suprantamus tik specialistui.
Liko tik mintuvas ir du stendai
Mokslinis linų muziejus gyvavo iki nepriklausomybės pradžios, jis buvo uždarytas, kai savininkai atsiėmė malūną. Malūną vėliau iš jų nupirko Panevėžio rajono savivaldybė ir užsimojo atkurti Linų muziejų.
„Padaryti, koks buvo anksčiau, nebebuvo iš ko. Iš senųjų ekspozicijų tebuvo likę du stendai ir didysis mintuvas“, – rodydama iki šiol išlikusius daiktus pasakoja D.Mikalauskienė.
Buvo nuspręsta kurti nebe mokslinį, o etnografinį Linų muziejų, įdomų ir jaunam, ir senam.
Tūkstantmečių istorija – unikali
Upytės kraštas šimtmečius garsėjo linininkyste. Nežinia, kada į šias žemes buvo subertos pirmos linų sėklos, bet, archeologų duomenimis, linai mūsų šalies teritorijoje pradėti auginti panašiai apie 2000 metų prieš Kristų.
Kadaise linas lietuvį rengė, maitino ir gydė. Tai bene vienintelis augalas, kurį žmogus sunaudodavo visą visutėlį, nuo viršūnės iki šaknelių.
Paprasta liaunutė žolelė žemdirbio triūso dėka virsdavo šventinėmis ar kasdienėmis drapanomis, į baltą liną suposi nuotakos, plonytėliu lininiu nuometu žymėta moterystė, į minkščiausią lininę atraižą vystė krikštyti nešamus naujagimius, o ir įkapes, paskutinės kelionės drabužį, siuvo iš juodai dienai laikytos drobės.
Lino apdirbimo metu nubyrėjusiais spaliais lietuviai šiltino trobas, po šukavimo likusios pakulos tiko virvėms vyti, o iš lino galvelių išbyrėjusios sėklos papildydavo valgių racioną. Sugrūdus sėmenis išeidavo puikiausias linų aliejus. Medikai tvirtina, kad jame mūsų organizmui vertingų medžiagų septynis kartus daugiau nei farmacininkų siūlomuose aliejuose su sveikatinančiomis omega-3 rūgštimis.
Iš grūstų linų sėklų šeimininkės gamino dažinius, apibarstydavo kepinius, virė kisielių.
Sakoma, kad dėl neužmatomų linų plotų upytiečiai ėmę ir gausybę žąsų auginti. Kadangi linams merkti reikėję balų, tekę prikasti linmarkų, o prie vandens telkinėlių ir žąsų pulkelius užveisė. Tos ūkininkams praturtėti padėjusios. Nupenėtas žąsis upytiečiai rudenį varydavo į Rygos turgų. Pasakojama, kad žąsų kojas pamirkydavę degute ir tos tapdavo savotiškai „batuotos“, tad kelią iki turgaus savom kojom įveikdavo.
