Vis dėlto šis Lietuvos kariuomenės įžengimas į Vilnių mieste buvo džiaugsmo diena. Ji gana plačiai ir vaizdingai aprašyta amžininkų liudijimuose, patys Vilniaus okupacijos ir atgavimo faktai įtraukti į mokyklines istorijos programas.
Tačiau lietuvių gyvenimą Vilniuje 1920-1939 metais iki šiol gaubia migla, o neretai ir klaidinantys, tuomečio režimo ir sovietinės istoriografijos iškraipyti faktai. Šiandien nebėra daug gyvų prieškarinio Vilniaus gyvenimo liudininkų. Juos ir jų vaikus vienija „Senųjų vilniečių ainių klubas“, pagal išgales besirūpinantis lietuvių gyvenimo prieškario Vilniuje atminimo išsaugojimu.
Retu ir vertingu pasakojimu apie šį Lietuvoje retai prisimenamą ir menkai nušviestą laikotarpį ir konkrečiai lietuvių gyvenimą okupuotame Vilniaus krašte sutiko pasidalinti buvęs neseniai šimtmetį atšventusios pirmosios lietuviškos Vytauto Didžiojo gimnazijos auklėtinis – fizikas, habilituotas mokslų daktaras, buvęs Lietuvos Mokslo Tarybos pirmininkas Kęstutis Makariūnas.
Gimęs ir užaugęs okupuoto Vilniaus krašto „Ryto“ draugijos lietuvių mokytojų Pranės ir Vinco Makariūnų šeimoje, pergyvenęs visus II pasaulinio karo baisumus ir okupacijas, kaip ir daugelis kitų savo kartos žmonių, jis pasirinko mokslinio komunizmo ir sovietinės istorijos „mokslo“ mažiau paliestas studijas. K.Makariūnas yra pelnytai tituluojamas eksperimentinės branduolio fizikos pradininku Lietuvoje. Tačiau greta akademinės karjeros visada egzistavo sovietmečiu užspausta meilė istorijai ir Lietuvai. Ji atsiskleidžia ir kalbantis su profesoriumi apie vaikystę Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte.
– Profesoriau, bendrais bruožais papasakokite apie savo vaikystės metus Vilniaus krašte.
– Kadangi abu mano tėvai buvo Vilniaus „Ryto“ lietuvių švietimo draugijos kaimo mokyklų mokytojai, jie gyvendavo ten, kur ir dirbdavo. Todėl, nors gimiau Vilniuje, jame pabuvodavau tik per mamos atostogas. Lenkų valdžia paprastai neleisdavo lietuviams mokytojams ilgiau užsibūti toje pačioje vietoje, kalbant tų laikų biurokratiniais terminais – netvirtindavo. Tad ir mano tėvams teko dirbti ir gyventi daug kur, o pačiame Vilniuje tėvai su manimi ir broliuku Jaunučiu apsigyveno tik tada, kai 1939 metais prasidėjo karas ir žlugo Lenkija.
Man tada buvo septyneri metai. Todėl, nors daug ką gerai atsimenu, vaikiški prisiminimai kartais neatskiriamai persipina su tuo, ką sužinojau iš tėvų pasakojimų ir jų paliktų užrašų.
Tėvai buvo Pirmojo pasaulinio karo, tada vadinto Didžiuoju karu, ir Lietuvos nepriklausomybės kovų laikų vaikai. Mama – vilnietė, našlaitė.
Tėvas – Dzūkijos ūkininko sūnus. Abu mokslą įgiję pirmosiose Lietuvoje vidurinio mokslo įstaigose, kuriose buvo mokoma lietuviškai.
Atsimenu keliones į Vilnių (nors jų buvo nedaug) trumpu baltu Gardino-Vilniaus keleiviniu traukiniu („automatrica“) pas „Vilniaus bobutę“ Mariją Žukauskaitę, mamos auklėtoją Šv. Mikalojaus vaikų prieglaudoje jos mokymosi metais. Atsimenu ritmingą kaustytų vežiko arklio kanopų kaukšėjimą kai važiuodavome akmenimis grįstomis Vilniaus gatvėmis, bažnyčių varpų skambėjimą sekmadieniais ir fabrikų kaminų gaudimą šiokiadienių rytais, pranešančių darbo pradžią. Lyg ir dar Lenkijos valdymo laikais pirmą kartą lipau į Gedimino kalną.
Gerai atsimenu paskutines prieškario vasaras tėvelio tėvų sodyboje Marcinkonių krašte, Kabelių bažnytkaimyje Dzūkijos šiluose netoli Gudų girios, kur gyveno „tikri“ diedulis ir bobutė. Iš ten mano pirmieji prisiminimai apie kaimą, jo įdomybes ir ūkio darbus. Man, norinčiam visur dalyvauti, diedulis buvo padaręs „tikrus“ vaikišką grėblį ir spragilą – tada dar rišdavo rugių pėdus, statydavo gubas, o kuldavo ir spragilais.
– Tėvams Vilnius buvo ypatingas?
– Mamą Vilnius traukė kaip tėviškė. Abiems tėvams gan trumpas, vos 15-os metų, jų darbo „Ryto“ mokyklose ir skaityklose Lenkijos valdymo metais laikotarpis, kurį, be jokių abejonių, laikė okupacija, buvo visuomeniškai pats prasmingiausias per jų netrumpą gyvenimą. Bendraudami su panašiais į save mokytojais, juokaudami pavadindavo vienas kitą kaimo „liktarnomis“ (žibintais). Bet jie tada buvo ne tik mokytojai švietėjai.
Jie buvo ir kovotojai už lietuvių išlikimą, teisę kalbėti lietuviškai ir jaustis lietuviais, būti laikomi lietuviais, kai vyko agresyvus Vilniaus krašto lenkinimas, kuriam dirigavo lenkiškoji administracija. Tėvai, prisimindami tą laikotarpį emocingai pasakodavo taip pat ir apie senesnius laikus, jaunystės įvykius. Man tai buvo unikalus šeimoje įgytas naujausių laikų Vilniaus krašto istorijos pradžiamokslis.
Mama nuo 1915 metų augo Lenkijos okupacijos metais garsioje Šv. Mikalojaus lietuvių vaikų prieglaudoje, kurios vedėja ir auklėtoja buvo Marija Žukauskaitė, karo pabėgėlė iš Seinų, ryški Vilniaus lietuvių bendruomenės asmenybė.
Ji būdavo ir lietuviškos spaudos periodinių leidinių „atsakingoji redaktorė“, kurios pareiga buvo vaikščioti į teismus, kai buvo nagrinėjamos cenzūros iškeltos bylos, prireikus mokėti baudas ar net pasėdėti kalėjime, kad nereikėtų gaišti tikriesiems redaktoriams.
Prieglaudos globėjas buvo lietuviškos Šv. Mikalojaus bažnyčios rektorius kun. Vladislovas Jezukevičius (gimęs Marcinkonyse, lietuviškame Gardino apskrities miestelyje), o steigėjas ir rėmėjas – Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti, paskui, užėjus vokiečiams, jos Vilniaus skyrius. Šios draugijos, suvaidinusios svarbų vaidmenį telkiant lietuvius kurti nepriklausomą valstybę, įkūrimo šimtmetis šį pavasarį buvo kukliai prisimintas gražia paroda Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje.
Mama buvo viena pirmųjų tos prieglaudos auklėtinių. 1925 metais baigusi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją (kurios įkūrimo šimtmetį, kaip ir apskritai vidurinio mokslo lietuvių kalba pradžios šimtmetį, minėsime šį rudenį), nusprendė būti lietuviškų mokyklų mokytoja. Tą pačią gimnaziją, tik jau virtusią Vilniaus pirmąja berniukų vidurine mokykla, baigiau ir aš 1950 metais.
Tėvelis buvo baigęs Vilniaus lietuvių mokytojų seminariją. Atsimenu pasakojimą kaip jis, važiuodamas mokytis su dviem kitais vaikais, savo tėvu ir duonos džiūvėsių maišais, 1921 metų rudenį iš Kabelių pasiekė Vilnių. Tiesiai važiuoti geležinkeliu buvo negalima, nes Valkininkų stotis buvo lietuvių kariuomenės užimta. Važiavo aplinkui per Gardiną, Mastus ir Lydą. Vilniaus geležinkelio stotyje juos užkalbino atvažiuojančius mokinukus stebinti ponia, kuriai rūpėjo, kad lietuviukų neperimtų lenkai. Tai buvo Emilija Vileišienė. Atvykėliai buvo apgyvendinti lietuviškoje vaikų prieglaudoje Markučiuose.
– Minėjote, jog tėvai buvo priversti nuolat keisti darbo vietas.
– Mama dirbo lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ mokyklose Ratnyčioje, Darželiuose, Kaniavoje, Musteikoje ir skaitykloje Kabeliuose. Pirmoji tėvelio darbovietė, dar nebaigus seminarijos (tada labai trūko mokytojų), buvo Dieveniškių krašte Žižmų kaime.
Paskui dirbo Ašašnykuose, valdžios vadintuose Antraisiais Kabeliais, lenkiškai Kobele II, savo motinos gimtajame kaime. Atsimenu vėliau girdėtas kalbas, kad čia buvo šnekama truputį kitaip, negu kaimyniniuose kaimuose, iš kalbos skirtumų kaimynai juos lengvai atpažindavo ir pasišaipydavo, samprotauta, kad tai išnykusios jotvingių kalbos pėdsakai. Dar vėliau gyvenome Kaniavoje, Krukliuose, Šklėriuose, kur buvo jau nebe mokykla, o skaitykla. Ryto draugija pirmiausiai jį buvo paskyrusi į Ratnyčios kaimą, bet Gardino apskrities mokyklų inspektorius jo mokytojo pareigoms nepatvirtino, tad ten trumpai dirbo nelegaliai.
– Buvo kovojama ne tiek su konkrečiais mokytojais, kiek su visu lietuvišku švietimu?
– Taip. Kai mano tėvai pradėjo dirbti „Ryto“ mokyklų mokytojais, po Pirmojo pasaulinio karo vykusi sparti „Ryto“ mokyklų plėtra jau buvo besibaigianti. Lenkijos valdžia pamatė, kad „Ryto“ mokyklos, net švietimo valdininkų kontroliuojamos, yra rimta kliūtis siekiamai lietuvių polonizacijai.
Daugybė kaimų prašė tik „Ryto“ mokyklų, o į įsteigtas valstybines, kur buvo skiepijama lenkiškoji savimonė, tėvai vaikų neleido. Pradėta „Ryto“ mokyklų veiklą, ir taip varžomą, dar daugiau riboti: apsunkinti naujų mokyklų steigimą, menkiausiais pretekstais uždarinėti veikiančias. „Ryto“ mokyklų mažėjo, ypač sparčiai nuo 1932 metų.
Mano vaikystės metai Lenkijos valdymo laikais sutapo su Vilniaus vaivados Liudviko Bocianskio siautėjimo laikais, kai buvo baigiama uždaryti visas „Ryto“ mokyklas ir sunaikinti lietuviško švietimo sistemą, buvo masiškai uždaromos ir kitos lietuvių organizacijos, draugijos ir įstaigos. Lietuviai visas savo to laiko nelaimes paprastai sieja su vaivados Bocianckio pavarde, nors jis, visai svetimas Vilniaus kraštui žmogus, poznanietis, kariškis, pirmiausiai buvo to meto Lenkijos valdančiųjų politikos lietuvių atžvilgiu ryžtingas ir iniciatyvus vykdytojas, o ne ideologas.
Vietoje uždaromų „Ryto“ mokyklų kai kur buvo steigiamos valstybinės mokyklos lenkų kalba. Lietuviams buvo skirtos mokyklos, kuriose buvo mokoma lenkiškai, o lietuvių kalbos galėjo būti mokoma kaip privalomo ar neprivalomo dalyko. Bet paprastai tai būdavo apgaulė – tokių mokyklų mokytojai beveik visada būdavo lenkai, kurie lietuviškai nemokėjo, tad negalėjo jos ir dėstyti. Nors oficialiai ataskaitose buvo vaizduojama, kad lietuvių kalbos mokoma, taip profanuojamas lietuvių kalbos mokymas netrukus visai išnykdavo.
Atsimenu man padariusį įspūdį atsitikimą, kai mano senelis buvo kviečiamas į valstybinę mokyklą pasiaiškinti dėl savo dukros konflikto su mokytoju. Mano jauniausioji teta Steputė, vos šešeriais metais už mane vyresnė, tada mokyklinio amžiaus, uždarius „Ryto“ mokyklą lankė valstybinę mokyklą, įsteigtą kaimyniniame Šklėrių kaime, ir negalėjo susikalbėti su lietuviškai visai nemokėjusiu mokytoju.
Tą mokyklą baigusi ji neblogai mokėjo lenkiškai kalbėti ir rašyti, bet turėjo ir tvirtą lietuviško patriotizmo užtaisą. Iš jos išmokau patriotinių dainų apie užgrobtą Vilnių ir pasiryžimą jį išvaduoti (dainos „Aušta aušrelė“ priedainis „Vilniaus kalneliai, sveikiname jus, ruoškite drąsuoliams tinkamus kapus“ iki šiol kartais skamba ausyse).
Lietuviams tai buvo kraupūs laikai. Nors aš, būdamas mažas, tai mažai jaučiau. Nebent netiesiogiai – pas senelius gyvenome ne tik vasarą, o ištisus metus, tėvai pergyveno, kad negali dirbti mokyklose. Lietuviai Vilniaus krašte turėjo išnykti. Būti asimiliuoti, virsti lenkais. Arba išvykti. Didėjančią grėsmę, vis žiauresnes represijas, puikiai matė tėvai, kurių visa veikla buvo skirta tam, kad taip neįvyktų.
Šiandien galima pasakyti, kad tie, kurie lankė „Ryto“ mokyklas, beveik visi išliko lietuviais. Su tais, kurie lankė valstybines mokyklas, buvo visaip. Valstybinių mokyklų buvo daugiau, baigiantis okupacijai beveik tiktai jos ir beliko, tad ten, kur žmonės neturėjo aiškios tautinės savimonės, sulenkintas Vilniaus kraštas dar daugiau lenkėjo.
Panašiai vyko ne tik su lietuvių kilmės žmonėmis, bet ir su gudais, ir su „paprasta“ kalba („po prostu“) šnekančiais „tuteišais“ (vietiniais), kurie valdžios buvo laikomi neabejotinais lenkais, tik kalbančiais vietine tarme. Tuo pat metu stiprėjanti lietuvių organizacijų veikla lietuvius konsolidavo. Sąmoningų lietuvių tik daugėjo. Tai valdžiai kėlė nerimą. Pradėta pabrėžti ne tautinę, o valstybinę asimiliaciją – pasiekti, kad lietuviai jaustųsi Lenkijos piliečiais ir patriotais. Tačiau be tautinės asimiliacijos tai darėsi jau sunkiai įmanoma.
Tėvų dalyvavimas lietuvių švietimo „rezistencijoje“ truko iki pat Lenkijos okupacijos pabaigos?
Paskutinė mamos darbovietė „Ryto“ mokykloje buvo Musteikos kaime, Marcinkonių krašte netoli Kabelių. Nuošaliame kaime, apsuptame miškų. 1935 metais tą mokyklą uždarė. Mano mamai tas uždarymas buvo labai skaudus, nes tai buvo vienintelė „Ryto“ mokykla kurią draugija statė.
Paprastai „Ryto“ mokyklos patalpas nuomodavo pas ūkininkus, o tą mokyklą statė ir mano mama asmeniškai prisidėjo prie jos pabaigimo. Tai pirmoji mokykla, kurią aš pats prisimenu. Padeda išlikusios nuotraukos, be to ten teko pabuvoti kai, slėpėmės Musteikoje prasidėjus karui. „Ryto“ mokyklą uždarius, po metų ten įsikūrė valdiška lenkiška mokykla. Prasidėjus karui jos mokytoja lenkė pabėgo.
Atsimenu, kai mano mama tuščioje klasėje pravedė pamokas man ir savo draugės sūnui Algiui Miškiniui, kurio tėvelis kartu su mano tėveliu buvo suimtas ir tada buvo Lenkijos koncentracijos stovykloje Kartūzų Berezoje (tada niekas nežinojo, kur jie yra). Tada pirmą kartą rašiau sėdėdamas tikrame mokykliniame suole.
– Kaip atrodė gyvenimas pas senelius, Vilniaus krašto kaime?
– Kabelių kaimas buvo neseniai išsiskirstęs į viensėdžius. Senelio šeima buvo gan didelė, trys sūnūs ir keturios dukros, be to ir mano mama su savo dviem vaikais, tad ir namas buvo nemažas, su keliais kambariais ir dviem kaminais, kas tada buvo retas dalykas. Sodyba buvo netoli geležinkelio, iki jo buvo koks kilometras. Už geležinkelio – jau Šklėrių kaimo viensėdžiai. Pro sodybą ėjo kelias iš Šklėrių į Kabelius.
Atsimenu didelę dviejų kaimų talką, kai tas kelias visas buvo apsodintas berželiais. Man atrodė, kad šioje talkoje mano tėvelis yra pats svarbiausias.
Visai už geležinkelio viensėdyje gyveno tėvelio vyriausioji sesuo Teta Agotė. Ji kepė labai skanią duoną. Jos vyras buvo mano mylimas Dėdė Kazys (jis mėgo ir augino arklius ir pasodindavo mane ant kumeliuko). Jo pavardė buvo Svirnelis. Žmonės taip ir kreipdavosi į jį pavarde – Svirneli. Tačiau Lenkijos laikų dokumentuose jo pavardė buvo rašoma Swirski, taigi ne tik lenkiškai uždaroma, bet ir sulenkinta forma.
Sekmadieniais daugybė žmonių, daugiausia moterų, eidavo į bažnyčią keliu iš Šklėrių į Kabelius. Kai kas važiuodavo. Išlikęs labai ryškus vaizdas. Eidavo su skepetaitėm, dažniausiai basos, jei apsiaudavo batelius, tai tik prieš pat bažnyčią. Plūdo daug žmonių. Kabelių bažnyčios klebonas Pranas Čaglys, pats daug plėtojęs lietuvišką veiklą ir kentėjęs nuo lenkų valdžios represijų, buvo mylimas ir gerbiamas.
Vilnių grąžinant Lietuvai šis kraštas teko Gudijai. Jis buvo perduotas Lietuvai tik jai tapus Sovietų Sąjungos dalimi.
Tai buvo ne pabaiga. Prasidėjus Vokietijos–Sovietų Sąjungos karui jam trejus metus teko pabūti ir Vokietijos, Rytų Prūsijos naujos rytinės provincijos, dalimi. Tarsi tęsės ir kryžiuočių ekspansija.
– Parapija buvo lietuviška?
– Kabelių parapija buvo lietuviška ir pats kraštas ištisai buvo lietuviškas. Lenkų praktiškai nebuvo, bene vienintelis vietinis lenkuojantis žmogus Kabelių kaime buvo seniūnas. Kai okupacijos pradžioje vyko lenkų organizuoti rinkimai į „Vidurio Lietuvos“ seimą, iš daugiau kaip pusės tūkstančio balsavimo teisę turėjusių parapijos žmonių rinkimuose dalyvavo vos vienas. Nevietiniai lenkai buvo Marcinkonių policininkai, kurie dažnai pasirodydavo tikrinti kaimų gyventojų. Jie buvo iš Lenkijos pakraščio – Galicijos ir Lvovo apylinkių.
Pačiuose Marcinkonyse buvo atsiradę šiek tiek lenkų, bet tai buvo daugiausia pasieniečiai, atsikraustę saugoti demarkacijos linijos ir valstybės tarnautojai. Buvo įvairių tautybių sezoninių miško darbininkų zimagorų, atvykusių iš įvairiausių vietų. Valsčiaus kaimuose gal kai kur ir pasitaikydavo pavienių lenkuojančių žmonių, bet tai buvo retenybė. Nors pats Marcinkonių miestelis ir aplinkiniai kaimai buvo lietuviški, su kažkiek žydų, Marcinkonyse buvo tik lenkiška mokykla.
Lietuviškų kaimų buvo ir kaimyniniame gudiškame Pariečės valsčiuje, bet ten niekada nebuvo leista veikti jokiai „Ryto“ mokyklai. Pariečės miestelyje gyveno paskutinio Kabelių „Ryto“ mokyklos mokytojo, okupacijos pradžioje dirbusio Vilniaus ir jo priemiesčio Trinapolio „Ryto“ mokyklose, ir buvusio ilgamečio Vilniaus lietuvių mokytojų sąjungos pirmininko, Jono Navicko (Naujalio) tėvai.
Kaip suprantu, turite savo nuomonę apie krašto tautinę situaciją XX amžiaus pirmoje pusėje.
Nemanau, kad ji labai skirtųsi nuo tų nuomonių, kurias turi dauguma iš šio krašto kilusių vyresnių lietuvių, apie tai girdėjusių iš savo tėvų ar senelių. Tų, kuriems šie dalykai rūpi. Tačiau laikai keičiasi, ir viskas vis labiau skęsta istorijos ūkuose. Atsiranda iš šių ūkų vedančių klystkeliais.
Pietryčių Lietuva buvo tautiškai labai margas kraštas, Lenkijos užgrobtas po Pirmojo pasaulinio karo kuriantis naujoms valstybėms, kuriame Lenkijos valdžia vykdė prievartinę tautų asimiliaciją. Tai, beje, vyko ir kituose Lenkijos pakraščiuose. Kitataučiai sudarė maždaug trečdalį Lenkijos gyventojų. Lenkijos valdžia juos asimiliuodama tikėjosi sukursianti tautiškai vienodesnę ir stipresnę valstybę. Vadovautasi šovinistine ideologija.
Lietuviai valstybėje buvo nors negausi, bet ypatinga tautinė mažuma, valdančiųjų nuomone išdavikiškai pabėgusi iš Abiejų Tautų Respublikos bendros lenkų tautos, kalbėjusi žemiausių gyventojų sluoksnių, kaimiečių („pagonių“), vietine šnekta ir neverti būti laikomi tauta, tačiau kaimynystėje turėję savo valstybę – „Kauno Lietuvą“. Pražiopsoję lietuvių tautinį atgimimą (ar nenorėję jo matyti) lenkakalbiai Lietuvos dvarininkai vidinį tautinį ir socialinį konfliktą buvo pavertę tarpvalstybiniu. Lenkija pačią Lietuvos valstybę laikė neteisėtai atsiradusia ir net po 1938 metų ultimatumo užmezgus diplomatinius santykius nepripažino jos de jure. Lenkijoje lietuvių buvo ne mažiau ketvirčio milijono (kai kuriais vertinimais žymiai daugiau), dauguma jų gyveno Vilniaus krašto kaimuose.
Krašto gyventojų tautinės sudėties, ypač lietuvių ir lenkų santykio, nustatymas – tai jau informacijos šaltinių ir jų patikimumo vertinimo klausimas. Ne paprastas ne tik dėl to, kad dalis gyventojų neturėjo aiškios tautinės savimonės, nežinojo ar vengė nurodyti kokiai tautai jie priklauso. Vyko „kova už sielas“. Turėjo didelės įtakos gyventojų surašinėtojų politiniai tikslai. Tautų asimiliacija vyko ne taip sparčiai kaip norėta, o valdantiesiems buvo svarbu rodyti krašto lenkiškumą. Krašto gyventojų surašymų ir apklausų duomenys labai skiriasi priklausomai nuo to, kas tuo metu valdė ir kas surašinėjo.
Visai nuvilia tarpukaryje 1931 metais Lenkijos valdžios darytas gyventojų surašymas. Pats surašymo Vilniaus krašte tikslas, akivaizdu, buvo ne tiek išsiaiškinti gyventojų tautinę sudėtį, o parodyti kaip įmanoma daugiau lenkų ir kuo mažiau lietuvių. Tam nevengta jokių būdų. Lietuviai turėdavo įrodinėti, kad jie lietuviai, o užsirašinėti lenkais surašinėtojai tiesiog siūlė, net užrašydavo savo nuožiūra. Būdavo, kad surašinėtojai lietuvių nerasdavo net ten, kur buvo prenumeruojama daug lietuviškos spaudos, buvo lietuviškos mokyklos.
Atgavus Vilnių 1940 metų pradžioje atlikti apskaičiavimai parodė, kad atgautoje Vilniaus krašto dalyje lietuvių yra dar daugiau – beveik pusė gyventojų. Pareiškė esą lietuviai dalis tų, kurie anksčiau buvo užrašyti lenkais, ir buvę „žmonės be tautybės“. Panašūs buvo ir 1942 m. gegužės mėn. vokiečių okupacinės valdžios organizuoto gyventojų surašymo rezultatai.
Lietuviai sudarė maždaug du trečdalius 1939 metais grąžintosios Vilniaus krašto dalies kaimo gyventojų. Vilniuje lietuvių buvo nedaug, tačiau Lenkijos gyventojų 1931 m. surašymo statistikų nurodytas lietuvių skaičius 0,8%, arba pusantro tūkstančio, yra absurdiškai mažas. Tikriausiai jų buvo bent 2-3 kartus daugiau. Vilnius buvo gausių krašto lietuvių organizacijų ir lietuvių kultūrinės veiklos centras. Pastebimos veiklos. Neveltui lenkų „patriotiškas“ jaunimas kartais išdaužydavo lietuvių gimnazijos langus.
– Kiek buvo lenkų?
– 1931 metų surašymo duomenimis aptariamoje didžiojoje Vilniaus krašto dalyje jų buvo net 69 procentai, lietuvių duomenimis – maždaug du kart mažiau, apie 35 procentus, nes surašinėtojai lenkais užrašė daug ne lenkų ir visus tautiškai neapsisprendusius („vietinius katalikus“, jų buvo apie 15 procentų).
Pačiame Vilniuje gyventojų daugumą sudarė lenkai ir kiti lenkakalbiai (nors 1931 m. statistikoje nurodytas lenkų procentas, 65,9, kelia abejonių, jis kažkiek užkeltas, tai rodo sumažinti kitų tautybių gyventojų skaičiai).
– Kokie buvo lenkų ir lietuvių santykiai?
– Lenkai, apskritai, kaip valdantieji į lietuvius žiūrėjo iš aukšto. Dėl konflikto dėl Vilniaus priklausomybės dažnai įtariai, kaip į priešus. Lietuvių požiūris į lenkus buvo analogiškas. Bet buvo minia, kuri prireikus būdavo lengvai įaudrinama („Marsz na Kowno“), buvo valstybės tarnautojai, kurie elgėsi kaip reikėjo politikams, buvo žmonės, kurie normaliai bendravo, net „ženijosi“. Lietuviai daugiau linkę buvo bendrauti su gudais, Vilniuje dalyvaudavo vieni kitų kultūros renginiuose.
Antroji pagal gausumą tautinė grupė Vilniuje buvo žydai (1931 metais 28%, I pasaulinio karo metais vokiečių okupacinės valdžios daryto surašymo duomenimis net 43,5%), gyveno daugiausia mietuose ir miesteliuose. Žydai bijojo lenkų dėl Lenkijoje vykusių pogromų, palankiau žiūrėjo į lietuvius (dauguma žydų kartu su lietuviais nedalyvavo „rinkimuose“ į „Vidurio Lietuvos“ seimą, po kurių Vilniaus kraštas buvo prijungtas prie Lenkijos). Dalis žydų buvo internacionalistai, žiūrėję į Rytus.
Tautinė sudėtis kito. Nebuvo tiek lenkų okupatmečio pradžioje kiek gale. 20 metų žiaurios polonizacijos darė savo. Vyko ir krašto kolonizacija, beveik tūkstantis Lenkijos valstybės kūrimo karų dalyvių Vilniaus krašte gavo ūkius ir dvarus. Vyko administracinė ir kultūrinė krašto integracija į Lenkiją. Senajame Vilniaus universitete įkurtas Stepono Batoro universitetas veikė kaip Lenkijos universitetas, jo profesūra buvo daugiausia iš Lenkijos, lietuviškumui jame nebuvo vietos. Lenkiška valstybinė mokykla vaikus nuo mažens mokė, kad čia Lenkija.
Okupacijos pabaigoje lenkų neišvengiamai padaugėjo. Tiek lenkiškos savimonės įvairios kilmės lenkų, tiek jais užsirašiusių (ir „dėl trupinio aukso, gardesnio valgio šaukšto“, ar dėl patogumo, nenorėjusių neaiškiomis tautinės tapatybės problemomis sau komplikuoti gyvenimo), ar tiesiog surašinėtojų užrašytų lenkais. Prisimenu atvejį, tada jau dirbau mokslo institute, kai nustebau jaunesniojo kolegos anketoje pamatęs užrašyta, kad jis lenkas: „Tai Jūs lenkas? Toks pat lenkas kaip ir Jūs, tik Lenkijos laikais tėvą užrašė lenku“.
Iškyla atmintyje išlikę vykusio lenkinimo pasekmes paliudijantys smulkūs epizodai. 1940 metais, jau pirmuoju sovietmečiu, mano tėvelis prieš kažkokį balsavimą turėjo lankytis pas rinkėjus Vilniaus kaimiškame priemiestyje, kažkur netoli dabartinės elektrinės Vilkpėdėje. Vėliau jo klausinėjau kaip susikalbėdavo. Pasirodo, su vyresniais žmonėmis susikalbėdavo ir lietuviškai, tuo tarpu jaunesni pabrėžtinai demonstravo priešiškumą. Jau vokiečių okupacijos metais su mama ėjome pas batsiuvį. Man buvo įdomu, nes jo pavardė buvo Daukša. Nusivyliau, jis lietuviškai visai nemokėjo.
XX a. pirmoji pusė baigėsi pokarine lenkų ir buvusių Lenkijos piliečių repatriacija į Lenkiją. Išvažiavo gan daug ir kitų tautų žmonių, net lietuvių. Važiavo ne todėl, kad bijojo lietuvių, o bijodami neaiškios ateities Sovietų Sąjungoje, trėmimų, kalėjimų, lagerių, „kolchozų“. Dar buvo nepamiršti NKVD siautėjimas Vilniuje 1939 metų rudenį, pirmasis sovietmetis ir 1941 metų birželio vežimai. Išvažiavo dauguma Vilniaus krašto lenkų inteligentijos, aukštesnio visuomenės sluoksnio žmonių, čia turėjusių gilias šaknis. Išvažiavo išsiveždami nostalgiją paliktam kraštui ir idealizuotai praeičiai.
Buvo iliuzijų, kad repatriacija spręs ir Vilniaus tautines problemas. Tikrumoje ji sprendė pagrindinai pokarinės Lenkijos demografines, tuščių įgytos teritorijos plotų apgyvendinimo problemas. Lietuviai į praretėjusias po repatriacijos Vilniaus krašto žemes nesiveržė gyventi, paskui buvo net nepageidaujami, neįleidžiami. Jose buvo įkurdinami naujieji kolonistai iš Rytų. 1950 metais prasidėjo Maskvos inicijuota (tikriausiai ir Varšuvos) nauja „stalininė“ polonizacija ir rusifikacija, išauginusi dabartines šio kraštų lenkų kartas.
Tą patvirtina asmeninė patirtis?
XIX amžiuje Suvalkų krašte dar daug kur buvo ištisai kalbama lietuviškai. Mykolas Krupavičius, XX amžiaus pradžioje mokęsis Seinų kunigų seminarijoje, atsiminimuose rašo, kad tada skiriamoji linija, kurios vienoje pusėje buvo daugiau lietuviškų, o kitoje lenkiškų kaimų, ėjo maždaug per Seinus.
Lietuviai savo tapatybės išskirtiniu požymiu pasirinko lietuvių kalbą. Nes kito tokio aiškaus požymio ir nebuvo. Iš paprastos buitinės kalbos ją išvystė iki modernios tautos kalbos, patenkinančios visus gyvenimo poreikius. Kalba tapo išskirtiniu lietuvių tautos stiprybės pagrindu. Pažeisk kalbą – pažeisi ir tautą. Silpninsi ir valstybę. Todėl lietuvių kalba tapo visų mūsų nedraugų taikiniu. Praeityje ir dabar.
– Pats vaikystėje kalbėjote tik lietuviškai?
– Kadangi augau daugiausia lietuviško kaimo ir lietuvių senelių aplinkoje, o į miestą atvažiavęs su jokiais kitataučiais nebendravau, per Lenkijos okupacijos laikus lenkiškai kalbėti taip ir neišmokau. Nors prieš pat žlungant Lenkijai, kai lietuviškos mokyklos Vilniaus vaivados nurodymais jau buvo uždarytos, mano mama pradėjo mane mokyti rašyti ir lietuviškus, ir lenkiškus žodžius. Matyt, mąstyta, kad ir šalies, kurioje gyvename, valstybinę kalbą vaikams reikia mokėti ir nuo mažų dienų jos mokintis.
Archyvuose dar turiu išlikusių laiškų, kur adresas mano ranka iškeverzotas lenkiškai. 1939-1944 metais galiausiai pramokau ir šiek tiek lenkų kalbos, kieme bendraudamas su vienu kiemo lenkiuku Zdzislavu. Jo tėvas buvo prokuroras Suvalkų krašte, bet prasidėjus karui atbėgo į Vilnių, kur turėjo giminių ir šiek tiek turto netoli Riešės. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, beje, pavyko su juo susisiekti – jis iš Varšuvos atvyko į svečius pas mus, mes svečiavomės pas jį.
Reikia pripažinti, kad lenkams nacių okupacijos metais buvo labai sunku, jų aukštesnis mokslas buvo uždraustas, veikė tik pradinės mokyklos, vaikštantys į vyresnes klases mokėsi tik nelegaliai. Taip mokėsi ir mūsų kaimynas Zdzislavas.
– Iki karo pradžios Vilniuje negyvenote?
– Vilniuje lankydavomės tik svečiuose, buto ten neturėjome. Mama į Vilnių vykdavo dažniausiai vasarą ar per kitas moksleivių atostogas. Dažniausiai apsistodavo Švento Mikalojaus moksleivių bendrabutyje ant Tauro kalno, tad ir aš, su ja lankęsis, atsimenu tą bendrabutį ir jo vedėją Mariją Žukauskaitę. Kai lenkų valdžia tą bendrabutį uždarė, apsistodavome pas mano krikšto motiną, mamos draugę Jadvygą Kazlauskaitę. Ji, mano tėvų vienmetė, vilnietė, lietuvio darbininko dukra, tėvo leista mokytis į lietuvišką Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, ją baigusi kelis metus mokytojavo Žagaruose prie Seinų, paskutinėje Suvalkų krašte veikusioje „Ryto“ mokykloje.
Po to Lenkijoje baigusi aukštąją Kūno kultūros mokyklą, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje galėjo dirbti šio dalyko mokytoja. Ji tapo žymia sporto organizatore. Ji gyveno dabartinėje Adomo Jakšto, tada Dombrowskiego gatvėje, pavadintoje visai kito žmogaus, lenkų legionų himnų ir Lenkijos valstybės himno autoriaus garbei. Likimo ironija – juk lietuvių tautinio atgimimo laikų veikėjo tikroji pavardė irgi buvo Dambrauskas, o Jakštas buvo tik slapyvardis (gatvės pavadinimas buvo pakeistas 1940 metų pradžioje, atsikratant pavadinimų, netinkančių Lietuvos sostinei). Tai buvo visai netoli Vytauto Didžiojo gimnazijos vietos, kur ji buvo įsikūrusi nuo 1931 metų. Krikšto mama toje mokykloje turėjo pastovų apmokamą darbą ir galėjo sau leisti nuomoti butelį daugiabučiame name.
– Kokie santykiai ir atmosfera buvo Vilniuje prieškariniu laikotarpiu?
– Kaip vaikas tada į tokius dalykus nekreipiau dėmesio, bet vienas daug pasakantis epizodas yra įstrigęs. Kartą su mama ėjome dabartine Gedimino, tada Mickevičiaus gatve ir aš labai aktyviai čiauškėjau lietuviškai. Regis, kaip tik buvo dienos po Lenkijos ultimatumo, tarp lenkų vyravo nuotaikos ir šūkiai „Marsz na Kowno“ („žygiuokim į Kauną!“).
Žmonės į mane, kalbantį lietuviškai, greitai atkreipė dėmesį ir mano mamai pasidarė nejauku. Ji mane nutildė be jokio paaiškinimo, tiesiog kuždėdama „dabar nekalbėk“. Nedraugiški žvilgsniai iš aplinkos padarė tokį poveikį.
– Iš to laikotarpio dominuoja nelinksmi atsiminimai?
– Nebūtinai. 1939 metais, po Lenkijos ir Lietuvos diplomatinių santykių užmezgimo, tėvai buvo išvažiavę į ekskursiją į, kaip tada vadino, Kauno Lietuvą. Mes su broliu buvome palikti pas mano krikšto mamą. Išliko neišdildomas įspūdis, nes kaip tik tuo metu vyko krepšinio čempionatas Kaune.
Radijas tuo metu buvo retas dalykas, bet krikšto mama jį turėjo ir mes įdėmiai klausėmės rungtynių transliacijos, nė nesuprasdami, kas ten dedasi. Galiausiai buvo aišku, kad pasiektas labai didelis laimėjimas – lietuviai tapo „Europos krepšinio meisteriais“, kaip tada buvo sakoma. Tai buvo antra tokia pergalė iš eilės. Tada pirmąkart išgirdau, kad yra toks krepšinis, Pranas Lubinas ir kiti. Įsivaizdavau, kad jis žaidžiamas mėtant į tokį kaip bulvių kašiką (juokiasi).
Vasaros senelių sodyboje irgi buvo labai šviesūs ir įdomūs laikotarpiai. Vieną vasarą vyko tetos Izabelės (Zabelios, arba Idalės, kaip vaikai vadinome), padėjusios mamai auginti mane ir broliuką kai mokytojavo Kaniavoje ir Musteikoje, vestuvės. Joms ilgai ruoštasi, buvo didelė šventė, trukusi tris dienas. Buvo vestuvininkų arkliai su barškuliais, bričkos ir vežimas su kraičio skryniomis (kuparais).
Teta Izabelė buvo didelė darbštuolė – ir lauko darbuose, ir audimo staklėse, tad ir kraičio skrynios buvo pilnos. Nutekėjo į tolimą Randamonių kaimą, gal už dvidešimties kilometrų, netoli Druskininkų-Merkinės kelio, išvažiuodama teta verkė. Jos vyras, naujasis mūsų dėdė – Dėdė Bolius, Balys Petrelis, buvo ne tik rimtas ūkininkas, bet ir lietuvių draugijų kaime veiklos organizatorius, ir kaimo poetas. Jo eilėraščius, pasirašytus Randamonių Petrelio slapyvardžiu, spausdino Vilniaus lietuviški laikraščiai ir žurnalai. Po daugelio metų, jau suaugęs, aptiksiu jo nuotrauką lenkų kareivio uniforma Mykolo Biržiškos „Vilniaus Golgotoje“, nusifotografavusio su kitais lenkų kariuomenėje tarnavusiais lietuviais, tarp jų ir garsiuoju Vilniaus lietuvių skautų vadovu Pranu Žižmaru.
– Kur buvote Lietuvai atsiimant Vilnių?
– Buvau kariuomenės įžengimo liudininkas. Žinoma, pasitikti kariuomenės ėjau ne savarankiškai, o su vyresniaisiais. Tuo metu gyvenome Kęstučio bendrabutyje, dabartinėje Dionizo Poškos gatvėje. Pasitikti kariuomenės pirmiausiai ėjome į Ukmergės gatvę, kuri tada dabartiniu Konstitucijos prospektu tęsėsi iki pat Kalvarijų gatvės. Čia sulaukėme Lietuvos kariuomenės dalinių, žygiavusių į Vilnių Ukmergės plentu. Paskui, perėję Žaliąjį tiltą, nuėjome prie dabartinės Muzikos akademijos, kur Sierakausko gatve leidosi nuo kalno Vilniaus rinktinės dalis, atvykusi Kauno plentu. Nors buvo darganota rudens diena, pasitikti kariuomenės išėjo daugybė žmonių.
Lietuviai džiaugėsi, lenkai stebėjosi, kad lietuvių kariuomenė atrodė geriau, negu jie manė. Man Lietuvos kareiviai atrodė gražiau, negu lenkų ir jau matyti rusų kareiviai: ir šalmai gražesni, ir milinės gražesnės, ir šautuvų durtuvai kaip dviašmeniai peiliai, ir buvo su odiniais auliniais batais su trumpais aulais, o ne autais apvyniotomis kojomis.
Atmintyje išliko nematyti stambūs arkliai, vilkę sunkius artilerijos pabūklus (kalbėta, kad jie ardenų veislės). Gražiai atrodė karininkai, joję ant grakščių žirgų.
Neužmirštamą įspūdį paliko nematytos tanketės (lenkai stebėjosi, kad lietuviai ir tankų turi, o mano vaikiškos galvos ilgai nepaliko mintys, kad Lietuvos tankai tokie maži todėl, kad Lietuva maža – jau buvau matęs didelį rusišką tanką). Buvo daug pasitinkančiųjų su gėlėmis. Bet didžiausias įspūdis buvo džiaugsmas, kad Vilnių tikrai atgavome.
Žiūrėti kariuomenės įžengimo į Vilnių ėjome kartu su bendrabučio vedėja M. Žukauskaite ir jos broliu Lietuvos kariuomenės kapitonu Liudu Žukausku, Lietuvos-Lenkijos kovų 1919-1920 metais dalyviu. Jis buvo ir poetas, pasirašinėjęs Liudo Sakalinio slapyvardžiu.
– Lietuvai atgavus Vilnių susipriešinimas tarp lietuvių ir lenkų neišaugo?
– Buitiniame lygmenyje gal ir ne. Visiems reikėjo gyventi, o per kelias rugsėjo ir spalio savaites žmonės jau buvo spėję pajusti, ką reiškia raudonoji valdžia. Aišku, buvo visokių valdžių simpatikų, tačiau kai į Vilnių pradėjo važiuoti iš niekintos Kauno Lietuvos furgonai su maisto ir kitokiomis prekėmis, visi pamatė, kad bent šiuo požiūriu lietuvių valdžia geresnė negu sovietų. Suprantama, negalėjo jausti didelio palankumo lietuvių valdžiai tie, kurie buvo praradę geras tarnybas ir pragyvenimo šaltinį, blaškėsi nerasdami išeities.
Tradiciškai priešiška lietuviams liko lenkiškoji dvasiškąja, taip pat šovinistinėje dvasioje išauklėti lenkų gimnazistai ir studentai, per Vėlines net bandę sukelti neramumus. Vilniaus arkivyskupija buvo priešiškumo lietuviams tvirtovė. Lietuvos kariuomenei įžengiant į Vilnių vyskupas Romualdas Jalbžykovskis uždraudė ją sveikinti skambinant bažnyčių varpais. Tai nesutrukdė jam paskui paprašyti Lietuvos pilietybės (tačiau kurios, kaip nevietinis, o ateivis iš Lenkijos, jis taip ir negavo).
Tačiau buvo ir iškalbingų momentų. 1939 metais, kai Vilnius buvo grąžintas Lietuvai, lenkai negalėjo apsiprasti, kad Vilnius nebėra Lenkija, vylėsi, kad Lenkija netrukus sugrįš.
Nemažai rašyta apie tai, kaip buvo lietuvinamas Vilniaus universitetas, nors iš lenkų profesorių iš tiesų buvo prašoma labai nedaug – parašyti pareiškimą Lietuvos švietimo ministro paskirtam laikinajam universiteto valdytojui (juo buvo fizikas prof. Ignas Končius), kad nori dirbti Vilniaus universitete, nebūtinai lietuvių dėstomąja kalba.
Panašiai buvo prašoma prašymų priimti į darbą ir iš lenkų mokytojų. Tačiau jų pačių nusiteikimas, tiek universitete, tiek mokyklose, kurios 1939 metais Vilniuje beveik visos buvo lenkiškos, buvo labai priešiškas. Daug mokytojų ir dauguma dėstytojų atsisakė rašyti tuos pareiškimus, atkirtę, kad čia Lenkija ir jokių pareiškimų litvinams jie nerašysią.
Susidarė situacija, kai lenkiškoms mokykloms labai trūko mokytojų. Buvę „Ryto“ mokyklų mokytojai, mokėję lenkiškai, tapo labai reikalingi ir buvo kviečiami dirbti lenkiškose mokyklose. Tarp jų, kaip minėta, buvo ir mano mama. Jos pačios pasakojimu, santykiai lenkų mokytojų kolektyve iš pradžių buvo rezervuoti, tačiau ilgainiui normalizavosi, atsirado pagarba ir autoritetas, ypač supratus, kad visi yra iš to paties Vilniaus krašto.
Vilniuje atsirado daug karo pabėgėlių iš Lenkijos. Tarp jų buvo daug jaunų vyrų, buvusių kariškių, studentų. Brendo lenkiškas pogrindis. Kartu su Lietuvos kariuomene Vilniuje atsirado augalotų Lietuvos policininkų, kurių ūgį dar pabrėždavo įspūdinga aukšta kepurė su kokarda. Pasitaikydavo prieš juos teroro aktų. Prisimenu nužudyto policininko iškilmingas laidotuves 1940 metų pavasarį su per miestą važiavusiu įspūdingu motociklininkų kortežu. Artėjant Gegužės 3 d. Lenkijos nacionalinei šventei, bijota galimų neramumų. Mano mama išleisdama mane į mokyklą įspėjo, kad po pamokų nesibastyčiau ir tiesiai eičiau namo. Neramumų nebuvo.
Buvo įtampos dėl lietuvių studentų, pasijutusių tikrais Vilniaus šeimininkais, iššaukiančio elgesio kai kuriose lietuviams anksčiau neprieinamose bažnyčiose. Dalyvavimas lietuviškose pamaldose buvo natūralus patriotizmo demonstravimas. Mūsų šeima sekmadieniais eidavo į pamaldas Aušros Vartuose arba Šv. Jonų bažnyčioje, kur kunigas Alfonsas Lipniūnas (vokiečių okupacijos metais išvežtas į Štuthofo koncentracijos lagerį ir iš ten negrįžęs) sakydavo įspūdingus pamokslus.
Per lietuviškos valdžios Vilniuje pusmetį gatvių pavadinimai buvo pakeisti lietuviškais (tai, aišku, lenkams nepatiko). Išduodant lietuviškus dokumentus buvo pradėta lietuvinti pavardes. Mano tėvelis ir dėdės, taigi ir aš, iš Makarevičių (Lenkijos okupacijos laikų dokumentuose rašyta Makarewicz) tapome Makariūnais.
– Nacių okupacijos metais, pasak atsiminimų autorių, daugiausiai senųjų Vilniaus lietuvių gyveno Žvėryne. Kaip tai nutiko?
– Užėjus vokiečiams ir mes gyvenome Žvėryne. Nacių okupacijos metais daug lietuvių Žvėryne gyveno galbūt todėl, kad dar Lenkijos okupacijos laikais ten gyveno keletas turtingesnių lietuvių, kurie ten buvo nusipirkę namus. Karo metais daugeliui atvykėlių reikėjo ieškoti vietos gyventi ir žmonės ieškojo per pažįstamus, kraustėsi ten, arčiau kitų lietuvių.
1939 metų spalio viduryje į Vilnių parvažiavome mamai, kaip ir visiems „Ryto“ draugijos mokytojams, iš Vilniaus lietuvių mokytojų sąjungos pirmininko gavus kvietimą atvykti dirbti Vilniuje, nes jie čia bus reikalingi. Tėvas buvo ką tik grįžęs iš lenkiško konclagerio Kartūzų Berezoje.
Apsigyvenome Kęstučio bendrabutyje Žvėryne Jasna (Aiškiojoje, paskui Onos Vytautienės, dabar Dionyzo Poškos) gatvėje, kur tuo metu buvo nedaug vaikų. Kai tėvų ilgiau nebūdavo namie, mus prižiūrėdavo vyresni moksleiviai, tarp jų buvo ir jūsų spaudoje jau kalbintas Antanas Panavas.
Kai radome išsinuomoti butą, išsikraustėme į Pušų gatvę, taip pat Žvėryne. Namas buvo dviaukštis, su paradine ir ūkine („juodąja“, iš kiemo) laiptinėmis, keturių butų, kuriuose gyveno dvi lietuvių ir dvi lenkų šeimos, visos naujųjų atvykėlių.
Pirmojo aukšto butuose (su langinėmis – be jų buvo nesaugu) gyvenome mes ir iš Radviliškio atkelto geležinkelio valdininko Vaclovo Vaitkūno šeima. Antrajame aukšte gyveno Zdzislavo tėvai Kuksevičiai ir paslaptingas lenkų karininkas (kurio niekada nematėme, buvo kalbama, kad jis slapstosi, susijęs su lenkų pogrindžiu) su žmona ir dviem mūsų amžiaus vaikais – vyresne Rene ir mažesniu Janušu, kurių niekada neišleisdavo pažaisti į kiemą (jau šiais laikais iš Zdzislavo sužinojau, kad jie visi laimingai sulaukė karo pabaigos, emigravo ir įsikūrė Kanadoje).
Visi turėjo nuomininkų. Pas mus ir Vaitkūnus viename mažame kambaryje gyveno lietuvių kariškiai, pas Kuksevičius – jauna lenkaitė, neblogai pramokusi ir lietuviškai, dirbusi, rodos kažkur prekybos įstaigoje. Lenkų karininko šeimos bute vienu metu kartais apsistodavo operos dirigentas Vytautas Marijošius, kai iš Kauno atvykdavo į Vilnių.
Kieme, vieno kambario namelyje, gyveno kiemsargė, senyva lenkė. Mes jos privengdavome, nes ji vaikus apibardavo. Apie ją liko blogi atsiminimai. 1944 metų vasarą, kai artėjant frontui išvažiavome iš Vilniaus, kuriame beveik kasnakt buvo skelbiami oro pavojai, mama paprašė ją pasaugoti butą. Grįžę radome butą apvogtą, jame įsikūrusius naujus gyventojus – kiemsargės gimines ar pažįstamus. Matyt manė, kad negrįšime.
Ieškoti teisybės, kai ką tik buvo pasikeitusi valdžia ir neseniai Žvėryne siautėta Armijos Krajovos, buvo ne tik beviltiška, bet ir pavojinga. Tėvai džiaugėsi, kad vis dėl to pavyko atgauti baldus, knygas ir dar kai ką.
Laikinai prisiglaudėme tėvų bičiulių Eidukonių bute jų nuosavame keturių butų name dabartinėje D. Poškos gatvėje. Jo savininkas Povilas Eidukonis buvo mano broliuko krikštatėvis, kartu su mano tėvu baigęs mokytojų seminariją. Jo žmona Nastė – buvusi „Ryto“ mokytoja, mokytojavusi tame pat krašte kaip ir mano tėvai. Tokie bendravimo ryšiai telkė lietuvius gyventi Žvėryne. Prasidėjus pokarinei lenkų repatriacijai vienas butas išsilaisvino ir jame įsikūrėme mes. Namas netrukus buvo nacionalizuotas.
Lenkų valdžia lietuviams statytis namų Vilniuje nelabai leisdavo, bet Eidukoniams pavyko, nes Eidukonienė buvo senų caro laikų vilniečių lietuvių, atsikėlusių į Vilnių iš Eišiškių krašto, dukra Kvietinytė. Lenkai ją vadino turbūt Kwiecinska, bet tai buvo lietuviška šeimyna, išleidusi dukrą į lietuviškus mokslus. Visgi tautybės senieji Kvietiniai matyt neafišuodavo ir dar iki karo sėkmingai padėjo žentui pasistatyti tuos namus. Toje pačioje gatvėje nuosavame name gyveno ir žinomos Martinkėnų ir Čibirų šeimos.
Žvėryne gyveno ir kiti prieškario vilniečiai lietuviai – Skerlos, Mackoniai, Marcelinas Šikšnys ir kiti. Kai karo metais Rapolą Mackonį naciai išvežė į Štuthofą, įvyko tragedija – viena atsitiktinė bomba nukrito į Žvėryną ir užmušė jo žmoną.
Lietuvai atgavus Vilnių, 1939-1940 mokslo metais lietuviška pradinė mokykla buvo Sierakausko gatvėje priešais alaus gamyklą. Kurį laiką mane į šią mokyklą vedžiodavo mano vienmetė jaunesnioji Mackonių dukra Vida, vietinė miestietė, geriau besiorientuojanti. Susitikdavome, pereidavome per Žvėryno tiltą ir eidavome Gedimino ir Sierakausko gatvėmis. Mano vyriška ambicija ilgai neišlaikė to, kad esu mergaitės vedžiojamas, ir pradėjau vaikščioti savarankiškai (šypsosi).
– Gyvendami Žvėryne nacių okupacijos metais nesusidūrėte su Armija Krajova?
– Manau, kad jeigu būtume likę Vilniuje per visą nacių okupacijos laiką, visa šeima tikriausiai nebūtų išgyvenusi. Kadangi gyvenome Žvėryne, o Armija Krajova (AK) 1944 m. liepos pradžioje kelias dienas buvo užėmusi Žvėryną ir ten vykdė savo kratas ir „teismus“.
AK Rytų Lietuvoje kovojo už Vilniaus priklausymą Lenkijai ir jos pagrindiniai priešai Lietuvoje buvo lietuviai. Senukai Kvietiniai pasakojo, kaip Eidukonių namuose darė kratą, ieškojo jų žento. Tas pats vyko ir kitų lietuvių namuose. Etnologė profesorė Pranė Dundulienė jau daug vėliau, 1990 metais, pasakojo apie dienas, kai AK Žvėryne užėjo ir į jų šeimos namus. Dieną, apie kurią pasakojo ji, per AK reidą buvo nušauti du studentai lietuviai.
Keletas lietuvių išvengė sušaudymo tik užtarus lenkams kaimynams. Režisierius Vytautas Čibiras 2007 metais Šlapelių namuose minint jo tėvų gimimo šimtmečio sukaktį pasakojo, kaip jų šeima slapstėsi Neries pakrančių krūmuose AK siautėjimo 1944 m. liepos dienomis. Girdėjo klausinėjant, ar yra lietuvių. Vėliau jo mamos mokinys lenkiškoje mokykloje prisipažino, kad „mokytoja, mes jus norėjome nužudyti“.
Sovietmečiu AK buvo tabu tema, apie kurią draudžiama kalbėti, bet buvo tiesiog asmeninėmis žiniomis suskaičiuota, kad vien pačiame Vilniuje AK už tautybę sušaudė bent 17 lietuvių. Mano tėvai pažinojo vieną aukų – Praną Micą, eilinį politiškai neutralų žmogų, prieš karą dirbusį gimnazijos sargu. Jo duktė buvo garsi Vilniaus lietuvių poetė Ona Miciūtė, o sūnus –mūsų Vilniaus I gimnazijos geografijos mokytojas pirmaisiais pokario metais.
Senelių kaime, daugiau kaip už šimto kilometrų nuo Vilniaus, „Vilniaus vadavimo“ operacijos Ostra brama dienomis AK taip pat pabuvojo, buvo užklydusi ir į senelių sodybą. Mano teta Steptė, tuo metu 18 metų amžiaus, vėliau pasakojo, kad AK rado pas senelius duobėje paslėptą dėžę (kuparą) su audiniais, ant jų buvo padėtas Vyčio paveikslas. Akovcai dėl to pasiutę, puolę klausinėti, kieno tas Vytis, o teta prisipažinusi, kad jos. Jaunas AK kareivis liepė jai lipti į duobę ir grasino nušauti, bet vyresnis karininkas jį nuramino. Tą Vytį atsimenu iš savo vaikystės – tarp šventų paveikslų senelių seklyčioje ir lenkų okupacijos metais tas Vytis kabėjo neslepiamas garbingoje vietoje. Per tą Vytį tokiu būdu buvo galima ir gyvybės netekti... nebūtume nei pirmi, nei paskutiniai.
AK yra atskira tema, apie kurią iki šiol nelabai norima kalbėti vardan geresnių santykių su Lenkija. Nors dabar jau yra ganėtinai literatūros AK tema, Lietuvos politikams ir žiniasklaidai nei ji, nei apskritai mūsų kalbama tema, deja, atrodo, nelabai rūpi.
Tarsi tikima iliuzijomis, kad visos Lietuvos ir Lenkijos santykių (apskritai, dabar labai neblogų) problemos išsispręs savaime, tenkinat Lietuvos lenkų rinkimų akcijos kaprizus, palaikomus melagingos propagandos, paremiamos ir iš Varšuvos, kad Lietuvoje lenkams yra labai blogai. Sunku patikėti, kad tai vien kaprizai, o ne toli siekianti politika.
