Aštuonkampės Griškabūdžio bažnyčios prabanga skirta maldoms

Šią vietą savo rezidencijai XVIII amžiuje pasirinko karmelitų ordino broliai. Gyvenę asketiškai, jie vertino tylą ir susikaupimą. Griškabūdžio apylinkės labai tiko atsiskirti nuo pasaulio triukšmo. Savo gamtovaizdžiu ir derlingomis žemėmis Šakių rajonas iki šiol laikomas vienu ekologiškai švariausių Lietuvoje. Na, o tuomet išsimokslinę, vertinę dvasingumą ordino vienuoliai aktyviai dirbo mokslo ir švietimo srityse.

Pirmoji bažnytėlė dar 1743 metais pastatyta Vilniaus vaivados ir LDK etmono Mykolo Višnioveckio ir jo žmonos Teklės Vyšnioveckienės lėšomis. Vėliau parapija buvo perleista Naumiesčio karmelitams. Čia jie pasistatė nedidelį vienuolyną, kuris vėliau Prūsų valdžios buvo uždarytas ir suniokotas gaisro. Tikėdamiesi atkurti savo veiklą, broliai liko gyventi šiose apylinkėse.

Jų pastangomis miestelyje veikė špitolė, vėliau buvo atidaryti brolijos namai, parapinė mokykla. Ją uždarius atidaryta valdinė pradžios mokykla, virtusi progimnazija, galiausiai – vidurine mokykla. O šiuo metu jau yra tapusi net gimnazija. Miestelyje XX a. pr. veikė vaistinė, aktyviai platinta draudžiama lietuviška spauda, po Antrojo pasaulinio karo apylinkės priklausė Žalgirio rinktinės Lietuvos partizanams. Miestelis turėjo ambulatoriją, biblioteką, paštą, kultūros namus. 

Visi šie pasiekimai negali būti atsieti nuo ankstyvosios vienuolių, kurie labai stengėsi švietėjiškai ugdyti bendruomenės gyvenimą, veiklos. Turbūt neatsitiktinai kraštas iki šiol šaliai dovanoja daug šviesių bei išsilavinusių žmonių – menininkų, muzikantų, politinių veikėjų, dvasininkų.

XVIII a. parapijai augant, pirmoji medinukė tapo per ankšta, todėl reikėjo naujo projekto. Jį atlikti karmelitai pavedė savo broliui Juozapui Vališauskui, kuris architektūros mokslus ėjo net Paryžiuje. Kartu su Kunigu Jeronimu Šateika naujos bažnyčios statybai iš Jurbarko seniūno Igno Potockio gavus miško medžiagos, buvo nuspręsta statyti medinukę. Šį kartą sakralinis statinys išsiskyrė savo klasicistiniu sumanymu – aštuonkampės formos planu. Ji tituluota Kristaus atsimainymo vardu.

Aštuonkampė bažnyčios forma, žvelgiant iš viršaus, atrodo įsprausta į kryžiaus formą. Šį įspūdį sukuria stačiakampės zakristijos-presbiterijos ir prieangio-portiko priestatai ir šoninės altorių iškyšos. Piramidės formos stogas papuoštas aštuonkampiu bokštu, kurio šalmas primena varpą. Taigi, prieš įžengiant vidun, dar lauke akys paklysta tarp statinio kampuotų linijų ir puošybos elementų.

Išorėje labiausiai išpuoštas bažnyčios prieangis, dar kitaip vadinamas portiku. Paremtas keturiomis dorėninėmis kolonomis, viršuje laiko iškėlęs belvederinį bokštelį. Po šios kompozicijos stogu saugoma polichrominė tapyba, prabangia architektūros elementų imitacija juosianti šešių šventųjų vaizdinius. Lyg iš paveikslų Mozė, Aaronas ir keturi apaštalai – Matas, Morkus, Lukas ir Jonas pasitinka tikinčiuosius, dar neįžengusius vidun. Tad mįslinga, kas laukia viduje.

Ratu juosianti aštuonkampė erdvė

Interjero puošybos sprendimai čia itin unikalūs. Pirmiausia dėl savo kompozicijos. Bažnyčios erdvė sukasi ratu, todėl visi, įėję vidun, atsiduria pastato centre, o labiausiai tie, kurie susėda į tikinčiųjų suolus. Labai keistas jausmas už savęs justi ratu besidriekiančią erdvę. Įspūdis toks, kad visos vietos lygiavertiškai svarbios, jos neturi atokesnių kampų ar koplyčių – viskas tarsi vienoje lygiagretėje. Presbiterija išsiskiria tvorele ir prašmatniu centriniu altoriumi.

Bažnyčios pagrindinės navos erdvę rėmina daugiau nei ant dviejų metrų aukščio postamentų iškeltos keturios jonėninės mūro kolonos. Jos laiko plokščias bažnyčios lubas. Frizo juostomis išdailinta ir pagilinta kvadrato formos vidurio perdanga imituoja veidrodinį skliautą. Liaudies meno geometriniai tapybos elementai derinami su barokiniais augalų motyvais ir lubų rozetės dekoracija. Iš jos žemyn nuleidžiamas prabangus sietynas. Sijų perdangomis geometriškai suskaidyta viršutinė bažnyčios erdvė traukte traukia raštų ir dekoro margumynais.

Turtingi ir iškilūs spalvų tonai

Priešingai nei pats asketizmu garsėjantis karmelitų ordinas, bažnyčia pasižymi ištaigingomis ir puošniomis interjero linijomis bei dekoru. Ji buvo turtinama pagal to meto požiūrį į Dievo namus – jie turėjo būti iškilūs ir turtingi. Prašmatnumą ir prabangą kurti padėjo ne tik paauksuoti altoriai, bet ir polichrominiai sienų piešiniai, vyraujantis žalsvos ir vyšnios spalvos koloritas.

Žalios spalvos fonas ant kolonų pjedestalų, raibuliuojantis lyg marmuras, paryškina vyšnines plokštes, kurių tonai darniai atkartojami bažnyčią ratu juosiančios baliustrados antablemento juostoje. Ji ne tik padalija erdvę pusiau, bet kartu ir sukuria darnią spalvinę gamą. Raudonos spalvos kiliminis takas veda tiesiai iki pagrindinio altoriaus. Jis gula ir ant jo pakylos.

Mažesnėmis dorėninio orderio kolonomis atskiriama žemesnioji aštuonkampė erdvė, kuri sudaro galeriją. Sekant ja, nuo vieno altoriaus nuosekliai pereinama prie kito. Trys altorių navos išdažytos melsva spalva, gausiai išmargintos ne tik architektūros elementų imitacijomis, bet ir sakraliniais vaizdiniais, augalijos motyvais, rožėmis ir angelais.

Baroko meistro kūriniai

Dviem didingomis dorėninėmis kolonomis paremtas pagrindinio altoriaus portikas užsibaigia banguotų linijų frontonu, kuris, neišsitekęs pagrindinėje erdvėje, įsiveržia į bažnyčios skliautą. Iškėlęs „Šventosios Trejybės“ paveikslą iš toli demonstruoja savo svarbą ir reikšmingumą. Jis papuoštas ažūrine, auksu tviskančia reljefine drožyba arba augalų dekoro aplikacijomis, dailiai ir grakščiai dengiančiomis portiko paviršių. Jo vidus ištapytas architektūros elementais.

Taigi, pažvelgę gilyn, išvystame antrąją pagrindinio altoriaus dalį, kurioje įrėminamas pagrindinis šventovės „Pasaulio Išganytojo“ paveikslas. Stačiakampis medinis retabulas, atremtas į presbiterijos sieną, užsibaigia lenktų formų raižiniais, kurie įliejami į lubų tapybos dekorą. Kompozicija apvainikuojama Dieviškosios apvaizdos aplikacija.

Šonuose auksu tviskančios keturių kolonų poros, gėlių žiedų ir lapų aplikacijos, laužyti karnizai tarp besiraitančių akanto lapų, išaugančių į du aukso liepsnomis besispjaudančius slibinus, su jiems sargyba antrinančiais angeliukais ir dar įvairiu ažūru puoštais paveikslo rėmais, sparnais – medinę retabulo drožybą paverčia patetiška ir prabangia baroko meno išraiška. Tokia pat turtinga ir gausi ji ir kituose altoriuose. Tai – meistro Gutti kūriniai.

Šoniniai altoriai dvitarpsniai. Vienas jų – Švč.Mergelės Marijos paveikslą rėminantis jonėninių kolonų dirbinys, kurio viršus vainikuojamas polichromine aplikacija iš gėlių, vynuogių kekių ir širdies formos kriauklių. Tai karmelitų ordino ypač garbintas Marijos Škaplierinės paveikslas, kurio autorius A.Muržinovskis. Aukso spalva tviskančios konsolės ir jau žalsvėjančios kolonos pastiprina prabangos ir pagarbos įspūdį jai. Lubose ištapyti angelai iš dangaus Mergelei nuleidžia spalvotą rožių vainiką.

Prie šio kairėje esančio šoninio altoriaus įkomponuojamas ir krikštyklos inventorius. Tai taurės formos stalas su virš jo esančiu smailėjančiu stogeliu. Ant aštuonkampės stogelio formos, tarp smailės įkomponuojamas simboliškas, ovalą juosiančio žalčio vaizdinys. Šalia išstatyti ir du nešiojami altorėliai, gausiai išgražinti barokiniais užraitais.

Šv.Juozapo altorius yra dešinėje pusėje, o kiti likę du šliejasi prie dviejų didžiųjų kolonų centriniame bažnyčios tūryje. Savo barokiniais banguotų formų skydais jie iškėlę sielos lango ir kūno šviesos simbolį – aukso spinduliais nutviekstas Dievo Apvaizdos akis.

Nedideli langai antrajame bažnyčios aukšte menkai apšviečia žemiau esantį tapybos grožį, tačiau jį vis tiek galima puikiai apžiūrėti ir esant natūraliam apšvietimui. 1911 metais vidus ir išorė iš naujo ištapyti klebono kanauninko Juozo Marmo pastangomis. Vidaus piliorius, frontoną ir prieangio freskas vėliau atnaujino kunigas Brazauskas.

1933 metais šventoriuje iš naujo pastatyta gelžbetoninė varpinė, kurios bažnyčia neteko per Pirmąjį pasaulinį karą, kaip ir dviejų varpų, kuriuos pasiėmė vokiečiai. Pagal Antano Bistricko projektą darbų ėmėsi čia ilgus metus klebonavęs Juozas Vaičaitis, garsaus poeto brolis.

Kaip pasakoja dabartinis bažnyčios klebonas Vytautas Mazirskas, bendruomenės gyvenimas nepasižymi išskirtiniu aktyvumu, tačiau jis pats stengiasi bendrauti su parapijiečiais: “Pats stengiuosi negyventi ritmu klebonija – bažnyčia, bažnyčia – klebonija. Tenka apsilankyti ir gimnazijoje, kur bendrauju su gimnazistais ne tik tikybos, bet ir Lietuvių literatūros pamokose. Pastaruoju metu su ketvirtos klasės gimnazistais – dvyliktokais – dalijausi savo pašaukimo istorija bei gyvenimo patirtimi seminarijoje. Mat jie buvo ką tik perskaitę Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“. Tenka dalyvauti ir įvairiuose miestelio kultūros renginiuose.“

Tęsti, kas pradėta

Tęsdamas mintis apie bažnyčios ypatingumą ir reikšmę bendruomenei, kunigas pridūrė: „Taip, mūsų parapijos bažnyčia yra unikali, kad turi aštuonkampio formą. Bet dar įdomiau tai, kad į bažnyčios planą žvelgiant iš viršaus, tas aštuonkampis tarsi įdėtas į kryžiaus formą. Man asmeniškai ši bažnyčia brangi tiek, kaip ir bet kuri kita katalikų bažnyčia, kur švenčiami sakramentai, kur aukojama Šv. Mišių auka.  Menu besidomintys asmenys į šia bažnyčią žvelgs kaip į kultūros objektą ir panašiai. To paneigti negaliu, bet keliu klausimą, kodėl tokios bažnyčios puošnios būdavo anksčiau. Tiesiog toks laikas ir mąstymas buvo, kad grožis, prabanga, didingumas skiriamas Dievui, nes juk bažnyčia – Jo namai.“

Išties to meto žmonės nepagailėjo širdies ir pastangų namams, kur susirinkdavo pabūti dvasiškai, palikti savo maldų. Dabar čia dažniau autobusai stabteli prie šalimais įrengtos stovėjimo aikštelės dešimčiai minučių tam, kad visi norintys užbėgtų pasigrožėti tuo bent akimirkai. Labai gražu matyti dviejų šimtų metų istoriją, kurios, pasikeitus stiliams, technikoms ar madai, mes jau nesusigrąžinsime, bet galima bent pamėginti ją puoselėti toliau – namuose užtrukus truputį ilgiau.