Viršutinė Nemuno terasa išgelbėjo Rumšiškių bažnyčios likimą

Grėsmės akivaizdoje Jadvyga pasižadėjo: jeigu viskas baigsis gerai, pastatysianti čia bažnyčią. Kadangi išsigelbėti pavyko, Jogailos žmona nurodėRumšiškėse meistrams pastatyti bažnyčią, o upelis lenkiškai buvo pavadintas vilties vardu.

Prižiūrėjo monarchai

Pasakojimą patvirtinančių šaltinių nėra, tačiau faktas, kad ji stovėjo jau XVI amžiuje, o jai dėmesį rodė tokie monarchai kaip Radvilos, Vazos, yra, nes Rumšiškės tuo metu priklausė karaliaus dvarui. XVII amžiuje bažnyčiai sudegus pastatyta nauja – šiaudiniu stogu. Vis dėlto ji nebuvo tokia graži kaip prieš tai buvusi, todėl klebonas gavo nurodymą pastatyti naują.

Beveik visą liaudies architektūros pavyzdžiu iš pušies sienojų suręstos stačiakampio plano bažnyčios inventorių suaukojo fundatoriai. Nors vėliau, galvojant apie atnaujinimą, norėta statyti ir mūrinę bažnyčią, vis dėlto prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui planai buvo atidėti, o tarpukario Lietuvoje ji pradėta vertinti kaip paveldas. Perstatymo darbų ji nesulaukė, tačiau saugant ją nuo išnykimo, buvo perkelta į kitą vietą.

Gražino bažnyčią kaip mokėjo

Rumšiškių bažnyčios grožį atskleidžia jos liaudiškumas. Įžengus į bažnyčią matyti, kaip stengtasi ją papuošti, gal net neturint tam profesionalaus pasirengimo. Bet svarbiausia čia – intencija. Kad ir paprasčiau, bet vis kokiais bangavimais, raižiniais vienur kitur padailinta lenta, sija, stakta. Vietomis sustingę, grubių formų, šaltų veidų drožiniai iš medžio vengiant smulkesnių detalių rodo, kad tai kiek pasimokiusių meistrų palikimas.

Bažnyčia pastatyta pagal Lietuvoje prigijusius liaudiškosios architektūros kanonus. Tai trinavio tūrio pastatas, kurio presbiterija užsibaigia trisiene apside. Jos stačiakampis planas pasižymi tradiciškumu, o kuklią išorę puošia šešiakampis barokinio silueto bokštelis. Ardant bažnyčią frontonas ir bokštelis liko neišrinkti. Arkos formos durys atkeliavo dar iš senosios bažnyčios, o fasado šonuose esantys stačiakampiai langai naujai iškirsti dar prieš bažnyčios perkėlimą. Žengiančius vidun pro paradines duris pasitinka liaudies meistro Šniukštos „Apvaizdos akies“ aplikacija.

Šventoriuje iškiliai stovi tašytų rąstų trijų tarpų varpinė, išsiskirianti savo laiptuota forma. Trys jos aukštai palaipsniui žemėja, kylant viršun dar ir siaurėja. Jos proporcijos sunkios ir masyvios, bet priderintos prie bendros pastatų meninės kompozicijos. Į vidų veda dvejos – mažesnės ir didesnės, eglutės raštu apkaltos durys.

Medį dirbo rankomis

Pagrindiniu puošybos elementu bažnyčioje tampa pats medis. Gaila, kad šiuo metu kiek užslėptas po senaisiais dažais. Matydami medinių sienų, sijų, perdangų nelygumus galime suprasti, kokia tai nepaslanki medžiaga. Jos nelygios, kauburiuotos ir grublėtos. Bet tuo skleidžiasi bažnyčios žavumas. Matyti, kaip sunkus rankų darbas neužmaskuojamas po preciziškai nugludintais kraštais – kiek pastangų ar įgūdžių tenka darbui su medžiu atiduoti. Šie nelygumai fiksuoja tam tikrą žmogaus patirtį, neišdailintą, ateinančią iš kasdienės patirties, iš liaudies.

Tokia pati ir tapyba. Ant nelygių kraštų medinės triumfo arkos, skiriančios presbiteriją nuo navos, išpaišyti angelai laiko vėliavą sveikindami Dievą. Virš šoninių altorių debesų kamuoliai apgaubia saulę. Piešiniai nepretenduoja į sudėtingų meninių kompozicijų ar aukšto meninio lygio tapybos kūrinius, tai greičiau vietinių meistrų noras pagražinti bažnyčios interjerą simboliškais vaizdiniais, spalvomis.

Pagrindiniai dekoro vaizdiniai – iš gamtos ateinančių linijų kartojimas. Tai primityviausios meno išraiškos formos, dažnai pasireiškiančios geometrine ar pynių ornamentika. Šioje bažnytėlėje to randame kolonų, palubės, vargonų, sakyklos puošyboje. Lubose kiaurapjūve išdrožinėtos gėlės. Visos detalės atskleidžia labai saikingą ir paprastą grožio pajautą.

Matyti, kad prie bažnyčios interjero daugiau padirbėjo staliai negu medžio drožėjai. Sakoma, kad pastarųjų pritrūkus, staliai atlikdavo ir dekoravimo darbus. Tuomet linijoms trūkdavo grakštumo, dekoro preciziškumo, skulptūrų gyvybingumo.

Baroko interpretacija

Masyvūs šoniniai altoriai kuria barokinį įspūdį. Pirmajame tarpsnyje kolonomis įrėminti, kiaurapjūvės rėmuose šventųjų atvaizdai, šonuose papuošti akanto lapų drožiniais, laiko iškėlę rožių sūkuriais dekoruotus skydus. Juose po dar vieną šventąjį. Rafinuotą puošnumą kiek įmanoma mėginama atkartoti laužyto antablementų formomis, stambiu, kiarapjūve pjaustyto rėmo dekoru ir įmantriais kolonų kapiteliais, juos paspalvinant dar ir aukso spalva.

Presbiterijos kompleksas skiriasi nuo šių šoninių altorių. Nors tiksliau sakant, savo stiliumi skiriasi tik pagrindinis altorius, kuris tarsi būtų atkeliavęs iš visai kito konteksto. Prie jo stalių darbo sakykla, puošta grubių formų angeliukų galvomis, atrodo dar kuklesnė ir svetimesnė. Žemų ir storų medinių staktų durys, papuoštos tiesiais sandrikais veda į šonines zakristijas. Virš jų kabančios liaudies meistrų pagamintos angeliukų galvos papildo sakyklos stilistinį ansamblį.

Pagrindinis altorius nuo bažnyčios atskirtas tvorele. Tai dviejų dalių retabulo statinys, kuriame skleidžiasi du stiliai. Pirmasis neoklasicistinių formų tarpsnis, puoštas šešių kolonų eilėmis ir kukliais voliutais, į priekį laiko iškišęs pusrotondės formos tabernakulį su kupolu. Jį taip pat juosia kolonos. Tarpsniai atskiriami frizo juosta su triglifais.

Altoriaus eklektiką kuria antroje dalyje pasirinkta visai kita stilistinė kompozicija. Dvikoloniai portikai, užsibaigiantys smailiukėmis su pinakliais ir krabais mena neogotiką. Ją papildo smailėjanti arka su krucifiksu. Šonuose įkurdintos Šv.Petro ir Šv.Povilo skulptūros. Patamsėjusi balta dažų spalva dengia visą altorių, o dekoro elementai užtepti tamsesne aukso spalva.

Bažnyčios erdvę dalina kvadratiniai stulpai, kurių kapiteliai čia taip pat originalūs – drožti kaip žalčio galvos. Įžengus į bažnyčią atsiduri po keturiomis toskaninėmis kolonomis atremtu vargonų choru. Jis atitvertas tvorele, tarp kurios baliustrų įsiterpia ir keletas skulptūrinių figūrų. Trijų arkų prospekto vargonai puošti ažūriniais drožiniais. Visoje bažnyčioje vyrauja rudos ir nublukusios melsvos koloritas.

Kaip rašoma šaltiniuose, bažnyčia išliko panaši į prieš tai buvusią. Nors šioje tapyto dekoro kiek mažiau, daugelis elementų gan tiksliai grįžo į savo vietas iš senosios. Kaip jau minėta, bažnyčia buvo išmontuota ir surinkta iš naujo, perkėlus ją aukščiau, nuo Nemuno potvynių užliejamų vietovių.

Pastačius Kauno hidroelektrinę senoji Rumšiškių gyvenvietė paniro po marių vandenių, todėl žmonės iš senųjų žemių buvo perkelti į kiek aukštesnes vietoves. Paniro viskas, net Rumšiškių piliakalnis, o iš senųjų pastatų liko tik XIX amžiaus Šv.Arkangelo Mykolo bažnyčia. Išmontuoti sienų rąstai, stogas, lubos, sijos sunkvežimiais keliavo ant kalnelio į naujai parinktą vietą, nuo kurios dabar atsiveria puikus marių peizažas su miškų horizontais.

Rumšiškių miestelis keičiantis laikams išgyveno įvairias stadijas – tai jis klestėjo, tai buvo apleistas. Tam poveikį, kaip ir daugeliui vietovių, turėjo Pasauliniai karai. Keičiantis demarkacinėms linijoms, keitėsi ir prekybos keliai, mažėjo gyventojų skaičius, o 1944 metais įvykęs gaisras paliko tik 20 sodybų. Naujai miestelis pradėtas statyti nuo 1956 metų. Vėliau sovietmečiu pristatyta ne tik alytnamių, bet ir prekybos centras su dviem parduotuvėmis ir kavine.

Bažnytėlė nuolat puoselėjo tradicijas, stengėsi kultūrinti vietos gyventojus, steigė draugijas, mokyklas, blaivybės broliją, platino uždraustą spaudą, laikė mišias lietuviškai. Čia dirbę kunigai už veiklą buvo nukentėję. Vieni bausmių išvengė, o štai Antanas Kazlauskas, areštuotas 1863 metais, buvo išvežtas į Vilniaus kalėjimą, kur po keturių metų mirė.

Viršutinė Nemuno terasa pakeitė bažnyčios gyvenimą. Jai buvo suteikta nauja galimybė tęsti savo veiklą ir puoselėti tikinčiųjų dvasinį gyvenimą. Gan įdomu, kad tai buvo atlikta sovietų laikais, kuomet tikėjimo laisvė išvis buvo gniaužiama. Jos vietą keitė ateizmas. Bet apie tai ir dabartį su šeimininkais pasikalbėti nepavyko. Mums buvo pliktos tik atrakintos durys.