Nacionalinis muziejus Vilniuje, tęsdamas senosios fotografijos parodų ciklą, visiems istorinės fotografijos mėgėjams ir Vilniaus aistruoliams pasiūlė ypač išsamų šio sostinės fotometraštininko kūrybos pristatymą – parodą „Vilnius Juozapo Čechavičiaus fotografijose“.
Ekspozicijoje – J.Čechavičiaus fotografijų originalai, jų skaitmeninės kopijos ir dokumentai iš Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomo fotografo rinkinio. Jį sudaro 327 originalios fotografijos ir per 150 stiklo negatyvų.
XIX a. antrosios pusės Vilniaus fotografas J.Čechavičius gimė 1819 m. – mirė Vilniuje 1888 m. sausio 1 d., bažnytinių metrikų liudijimu, būdamas 69 metų. Kilęs iš bajorų Liachovickių giminės. Krymo karo metais (1853–1856) tarnavo vidurinėje armijoje kolegijos sekretoriumi, vėliau – tituliniu patarėju. 1856-aisiais išėjo į atsargą. 1863 m. Vitebske atidarė savo fotoateljė, fotografavo Rusijos miestų – Vitebsko, Kijevo, Černigovo – ir Lenkijos miestų – Liublino, Chelmo – vaizdus.
Į Vilnių J. Čechavičius atvyko 1865 m. pavasarį. 1866 m. vasario 20 d. gavo generalgubernatoriaus leidimą čia įsteigti ateljė ir fotografuoti ne tik Vilnių, bet visame Šiaurės Vakarų krašte daryti žemės ūkio ir pramonės objektų bei įvairių tautybių gyventojų tipažus, jų tautinius kostiumus ir pan.
1868 m., gavęs miesto dūmos leidimą, Botanikos sode išsinuomotame žemės sklype, tuomet vadintame Veršynu, J. Čechavičius pasistatė medinį namą, kuriame įkūrė ir savo fotografijos ateljė. Išlikę 1884 ir 1886 metų originalūs dokumentai – namo planai, dengtos galerijos projektas ir sąmata – liudija, kad J. Čechavičius prie medinio namo ketino pastatyti priestatą – medinę galeriją. Tokie poreikiai, matyt, kilo dėl vietos stygiaus, nes tame pačiame name gyveno ir fotografo dviejų nesantuokinių sūnų motina Ana de Rote ir du jos vaikai iš pirmos santuokos.
Pasak fotografo Jano Bulhako, medinis namas, 1887 m. dar stovėjęs sodo viduryje, tarp didelių medžių, netoli Botanikos sodo tvoros, buvo nugriautas 1889-aisiais, jau po J. Čechavičiaus mirties.
J. Čechavičius, kaip ir jo pirmtakai fotografai Abdonas Korzonas, Albertas Sveikovskis, Vilhelmas Zacharčikas, Konradas Brandelis, iš savo fotografijų sudarinėjo Vilniaus vaizdų albumus. Lenkų rašytojo Edvardo Chlopickio teigimu, tokius albumus, jam svečiuojantis pas J. Čechavičių, rodęs pats šeimininkas.
Į albumus J. Čechavičius sudėdavo Vilniaus panoramų, bažnyčių, gatvių, aikščių fotografijas, paįvairindamas jas miesto apylinkių peizažais. Albumų fotografijos dažniausiai sukomponuotos laisvai, neatsižvelgiant į jų sukūrimo laiką. J. Čechavičiaus Vilniaus vaizdų albumai saugomi Lietuvos valstybės istorijos archyve (Widoki Wilna) ir Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje (dviejų dalių Vilniaus ir jo apylinkių albumas Wilno i okolice).
Prabangiausias fotografo Vilniaus vaizdų albumas saugomas Vatikano bibliotekoje. Tai vilniečių katalikių moterų dovana popiežiui Leonui XIII, įteikta jam 1888 m., popiežiavimo dešimtųjų metinių proga.
J. Čechavičiaus albume „Brzegi Wilii“ (Neries pakrantės) publikuojami unikalūs Neries pakrančių vaizdai, fotografo užfiksuoti kelionėje upe iš Vileikos (dabar Baltarusija) į Kauną.
Tikėtina, kad plaukti Nerimi ir fotografuoti jos krantus J. Čechavičius galėjo Konstantino Tiškevičiaus knygos Neris ir jos pakrantės (Wilija i jej brzegi) pasirodymo proga. Knyga buvo išspausdinta Dresdene 1871 metais.
Albume iš 28 fotografijų net 24-iose įamžintos įvairios vietovės, įsikūrusios prie Neries upės. Jų vaizdai albume pateikti visiškai laisvai, nepaisant geografijos. Įdomu tai, kad Vilnių albume reprezentuoja ne kelionės, bet kitu laiku darytos J. Čechavičiaus fotografijos. Tai Antakalnio panorama, fotografuota nuo Pilies kalno, katedros, Aušros Vartų koplyčios fotografijos ir litografijos „Aušros Vartų koplyčios vidus“ iš Kazimiero Vilčinskio Vilniaus albumo reprodukcija.
Įvairaus formato J. Čechavičiaus Vilniaus vaizdų albumus ir pavienes fotografijas su miesto ir apylinkių vaizdais pardavinėjo Juozapo Zavadskio bei Elizos Ožeškienės knygynai.
J. Čechavičius, kaip ir daugelis jo profesijos atstovų, fotografavo žmones, savo ateljė gamino jų portretus. Bet, pasak J. Bulhako, jis nemėgo šio darbo ir mieliau fotografavo gamtoje.
Susidomėjęs fotografija, žinias apie ją ne kartą tobulino užsienyje – lankėsi Paryžiuje, Varšuvoje, Londone, Berlyne. Iš užsienio J. Čechavičius atsivežė fotografavimo įrangą, ten susipažino su naujausiais fotografavimo būdais. Didelio formato stiklo negatyvinių plokštelių naudojimas J. Čechavičiui suteikė daugiau techninių galimybių, kartu ir kūrybinės laisvės fotografuojant platų regėjimo lauką apimančias, didingas panoramas ir lyriškus peizažus.
Monumentalumas taip pat būdingas ir jo architektūrinėms fotografijoms. Tačiau gatvių vaizdai gana niūrūs ir statiški, beveik be gyvybės ženklų. Tik kai kur matyti neryškios žmonių figūros, kurių mastelis dar labiau pabrėžia architektūros didingumą.
Tai akivaizdu net ir dokumentinėse J. Čechavičiaus fotografijose, kuriose jis įamžino griaunamų Šv. Juozapo Sužadėtinio bažnyčios ir Pranciškonų skersgatvyje stovėjusios varpinės vaizdus. Tačiau J. Čechavičius fiksavo ne tik negatyvius, bet ir pozityvius modernėjančio miesto gyvenimo reiškinius, pvz., geležinkelio stotį, kanalizacijos tiesimo darbus, žemės ūkio parodą, Petrinių mugę.
Paroda „Vilnius Juozapo Čechavičiaus fotografijos“ Nacionaliniame muziejuje veiks iki lapkričio 15 dienos.
Parengta pagal Nacionalinio muziejaus informaciją.
