Lietuvą iki šiol valdo A. Sniečkaus įpėdiniai?

Salė ne iš privalomos pareigos, o nuoširdžiai  audringai plojo, kai į tribūną iškopė vos prieš dvi dienas išrinktas Lietuvos komunistų partijos (LKP) CK sekretorius Algirdas Brazauskas, pakeitęs Maskvai ištikimą Rimgaudą Songailą.

Po kalbos suvažiavime paklaustas, koks Lietuvos vadovas jam yra sektinas pavyzdys, A.Brazauskas, su kuriuo buvo siejamos laisvės viltys, atsakė: Antanas Sniečkus.   Paaštrėjusi geopolitinė padėtis nepriklausomos Lietuvos visuomenę vėl verčia pažvelgti į sovietinės nelaisvės metus ir paliesti aitrią, iki šiol prieštaringai vertinamą bendradarbiavimo su sovietiniais okupantais (kolaboravimo) temą. Lietuvoje išsivadavimo iš komunistinio jungo istoriją skirstyti į „juodąją“ ir „baltąją“  labiausiai trukdo Lietuvos SSR okupacinės administracijos ilgamečio vadovo Antano Sniečkaus (1903–1974 m.) figūra.

Aršus Lietuvos sovietintojas, paklusnus J.Stalino klapčiukas, bet neva saugojęs Lietuvos autonomijos likučius, nuoširdus „liaudies draugas“, gudrus laviruotojas, pragmatiškas ūkininkas ideologizuotos socialistinės ekonomikos aplinkoje – A.Sniečkaus mitas ir dabar vyresnės kartos sąmonėje gana gajus, o laisvos Lietuvos jaunimas sutrikęs, nes nežino, kaip vertinti savo tėvų ir senelių epochą.

Lukštenti sovietinės Lietuvos kolaborantų „elito“ mįslę ėmėsi ir jaunieji istorikai.

Mokslų akademijos bibliotekoje Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantas Marius Ėmužis buvo surengęs viešą paskaitą intriguojama tema „Jie: sovietų Lietuvos elito kolektyvinio portreto štrichai“.

Jaunas istorikas mėgino atsakyti į klausimus: kas sudarė sovietinės nomenklatūros klanus? Kiek jų buvo? Kokia buvo jų įtaka, tarpusavio kovos ir sąjungos? Kaip susiformavo A. Sniečkaus aplinka?

M.Ėmužis tik probėgšmais palietė A.Sniečkaus ir tariamo „lietuviškojo tautinio komunizmo“ mitą. Bet portalo lrytas.lt pokalbis su juo ir vyresnės kartos istorikais atskleidė, jog į praeitį vis labiau grimztanti istorija tebealsuoja dabartimi. Ilgamečio LKP vadovo pėdsakai įžiūrimi ir dalies dabartinio Lietuvos politinio elito aplinkoje.

Tautinis atgimimas su Sąjūdžiu priešakyje 1988-ųjų spalį išvertė iš posto reformoms pasipriešinusį Lietuvos komunistų partijos (LKP) pirmąjį sekretorių (Lietuvos SSR okupacinės administracijos faktinį vadovą. – Red.) Ringaudą Songailą. Savo laiku, praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje, jį, kaip anuomet jauną komunistinio aparato darbuotoją, į nomenklatūros viršūnes pastūmėjo A.Sniečkus.

Po R.Songailos nuvertimo Vilniaus sporto rūmuose 1988-ųjų spalį įvyko Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas. Trispalvėmis vėliavomis mojuojanti minia audringais plojimais pasitiko naujai išrinktą LKP CK pirmąjį sekretorių Algirdą Brazauską. Didelė dalis lietuvių su juo siejo nepriklausomos valstybės atkūrimo viltis.

Kai po suvažiavimo komunisto  reformatoriaus žurnalistai paklausė, koks buvęs Lietuvos vadovas jam sektinas pavyzdys, A.Brazauskas nedvejodamas atsakė: A.Sniečkus.

Taip formavosi tautinio komunizmo mitas su A.Sniečkaus vėliava.

„Lietuvos istoriografijoje sovietų Lietuva ir jos administratoriai neretai pateikiami kaip vienalytis organizmas, kurio veikla ir tikslas buvo Lietuvos sovietizacija.

Tačiau toks vaizdinys labai supaprastina realybę; visas organizmas buvo daug sudėtingesnis, o jo vienybė kelia abejonių. Komunistų partijos veikėjams būdingas karjerizmas, intrigavimas, o valstybinės planinės ekonomikos realybė, kai vienintelis investuotojas yra tik valstybė, leidžia kalbėti apie skirtingas interesų grupuotes ekonomikoje ir klanus politikoje ne tik Maskvoje, bet ir kitose SSRS dalyse“, – savo įžvalgomis dalijosi M.Ėmužis.

Sovietinėse respublikose daugiausia valdžios turėjo komunistų partijos pirmasis sekretorius. Tokias pareigas nuo 1940-ųjų iki mirties 1974-aisiais ėjo A.Sniečkus.

Jo personalinis klanas iki 8-ojo dešimtmečio vidurio buvo vienas svarbiausių sovietų Lietuvoje. A.Sniečkus okupacinei administracijai Lietuvoje vadovavo net 34 metus. Jis  ilgiausiai iš visų sovietinių respublikų vadovų išsilaikė valdžioje. Turbūt vienintelis, išvengęs ir J.Stalino represijų bangos ir prieštaringų, chaotiškų Nikitos Chruščiovo reformų.

A.Sniečkaus fenomenas unikalus visame SSRS istorijos kontekste, jis iki šiol domina ne tik Lietuvos, bet ir Vakarų tyrinėtojus (sovietologus).

Jaunas mokslininkas M.Ėmužis tęsia prieš kelias dienas mirusio istoriko Vytauto Tininio, parašiusio pirmąją ir kol kas vienintelę nepriklausomoje Lietuvoje monografiją apie A.Sniečkų, bandymą paaiškinti „lietuviško komunizmo“ mitą ir įminti kitas sovietinės Lietuvos istorijos mįsles.

Kaip pastebėjo M.Ėmužis, A.Sniečkui atsilaikyti prieš intrigas padėjo jo per ilgus metus sutelktas klanas, sociologų vadinamas „klientų tinklu“. Asmeninės pažintys, giminystė, bendramoksliai, kraštiečiai buvo koncentrinis ratas, iš kurio formavosi sovietinis elitas.

A.Sniečkaus elito branduolį sudarė tarpukario Lietuvos revoliucionieriai pogrindininkai. Dalis jų buvo tiesiog stalininės SSRS šnipai Lietuvoje.

Pavadinti A.Sniečkaus klientų tinklą elitu galima tik sąlygiškai – daugelis jų nebuvo baigę ne tik aukštojo, bet ir vidurinio mokslo. Visas jų išsilavinimas buvo „darbininkų fakultetai“ ir Kominterno „universitetai“, iš esmės rengę diversantus Vakarų šalyse kurstyti socialistines revoliucijas.

Mažamokslis buvo ir pats A.Sniečkus, galbūt tai ir padėjo susiklostyti mitui apie jo paprastumą, gebėjimą „nuoširdžiai bendrauti su paprasta liaudimi“. Su mokslo ir meno elitu jis paprasčiausiai nebūtų radęs bendros kalbos.

Kai kurie artimi A.Sniečkaus aplinkos veikėjai, tokie kaip buvęs ministru pirmininku Juozas Maniušis, aršus trėmimų organizatorius Kazimieras Liaudis, dorai net nemokėjo lietuvių kalbos, buvo surusėję.

Istorikas atkapstė, kad savo gretų vienybę viešai demonstravę Lietuvos komunistai iš tiesų ėdėsi dėl valdžios it vorai stiklainyje.

Apie 1967-sius metus ėmė klibėti paties A.Sniečkaus kėdė, nors atrodė, kad Maskvoje nušalinus jo nedraugą N.Chruščiovą, SSKP generalinis sekretorius Leonidas Brežnevas jam yra palankus.

Intriguoti ėmė rusakalbis lietuvių kilmės LKP CK sekretorius J.Maniušis, panūdęs perimti Lietuvos okupacinės administracijos vairą į savo rankas. LKP viršūnėlėje įtampai pasiekus aukščiausią tašką, LKP CK II-sis sekretorius Valerijus Charazovas (II-ieji respublikų kompartijų sekretoriai buvo tiesioginiai iš Maskvos atsiųsti prižiūrėtojai) ėmėsi apklausinėti rajonų sekretorius, ką jie norėtų matyti savo tiesioginiu viršininku?

Daugumą balsų pelnė A.Sniečkus, nors komunistiniai „gauleiteriai“ ir jam negailėjo priekaištų. Nuo tada jis tapo neginčytinu sovietinės Lietuvos „šeimininku“. Ankštose Maskvos nubrėžtose ribose, aišku.

Mažaraščiai intelektualai

Apie intelektinę A.Sniečkaus kartos komunistų menkystę galima spręsti iš tokios detalės, kad R.Songaila, anuomet laikomas vos ne intelektualu, nes turėjo aukštąjį išsilavinimą, buvo baigęs Veterinarijos akademiją. Bet vėlesni įvykiai parodė, kad Sąjūdžio bangos nušluotas R.Songaila nepasižymėjo nei intelektu, nei politine nuovoka.

Iš mažaraščių pogrindininkų, sudariusių LKP CK branduolį, išsiskyrė tokie inteligentai, kaip Justas Paleckis, Lionginas Šepetys (Kovo 11-osios Akto signataras. – Red.), Genrikas Zimanas.

Po J.Stalino mirties ir ypač po to, kai jis sunaikino ginkluotą rezistenciją, A.Sniečkus buvo linkęs labiau remtis techninį išsilavinimą turinčiais kadrais, o ne senaisiais pogrindininkais.

Taip palengva buvo nustumti nuo valdžios lovio Vladas Niunka, Mečislovas Gedvilas, Kazys Preikšas, J.Maniušis.

Praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio pabaigoje A.Sniečkus pradeda aplink save telkti jaunus, aukštąjį išsilavinimą įgijusius technokratus: sužiba legendinio Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universiteto) rektoriaus Kazimiero Baršausko žvaigždė, į LKP olimpą (Centro komitetą) išrenkamas „smetoniško“ išsilavinimo žmogus, Lietuvos SSR mokslų akademijos prezidentas Juozas Matulis.

Istorikas M.Ėmužis spėjo, kad mitas apie tariamą A.Sniečkaus „pogrindinę“ veiklą siekiant atsiriboti nuo Maskvos diktato ir sukurti neva „lietuvišką“ sovietinę santvarką atsirado dėl Lietuvos komunistų vadovo pragmatiškų nuostatų. A.Sniečkaus kraujyje teberuseno suvalkiečių ūkininkų genai.

„Lietuvių tautybės kadrus jis telkė galimai todėl, kad juos galėjo kontroliuoti, tapti jų šeimininku, nebijoti, jog šie paverš iš jo valdžią. Tokiu būdu A.Sniečkui būdingas nesaikingas valdžios troškimas lėmė, kad LKP išliko lietuviška tautinės sudėties prasme, o ne todėl, kad jis sąmoningai siekė išsaugoti Lietuvos tautinę tapatybę“, – kalbėjo M.Ėmužis.

Komunisto-stalinisto lietuviškumu abejoti verčia ir faktas, kad net savo asmeninį dienoraštį jis daugiausiai rašė rusiškai.

Bet jeigu A.Brazauską galima vadinti jaunosios kartos „sniečkininku“, išeitų, jog ir kairįjį nepriklausomos Lietuvos elito sparną sudarė A.Sniečkaus politiniai įpėdiniai – Vladimiras Beriozovas, L.Šepetys, Česlovas Juršėnas, Justas Vincas Paleckis?

Pagaliau po A.Brazausko sparnu karjeros laiptais kopusio dabartinio premjero, socialdemokrato Algirdo Butkevičiaus politinė geneologija irgi prasideda nuo A.Sniečkaus? O turint galvoje, kad ir prezidentė Dalia Grybauskaitė jaunystėje karjerą pradėjo LKP pavaldžiose struktūrose, „Lietuvos Stalino“ (taip A.Sniečkų buvo pavadinęs jo globotinis Aleksandras Štromas) dvasia atrodo esanti gyva ir nepriklausomoje Lietuvoje.

„Taip tiesiogiai tvirtinti negalime. Pagaliau A.Brazauskas nebuvo tiesioginis A.Sniečkaus globotinis. A.Brazauską iškėlė tuometis LSSR plano komisijos pirmininkas Aleksandras Drobnys (dizainerio Aleksandro Pagrebnojaus senelis. – Red.). A.Brazausko žodžiai, kad jam sektinas pavyzdys būtų A.Sniečkus, buvo ne politinės programos pareiškimas, o tai politikų kartai į galvą įkaltas mitas, kad A.Sniečkus yra Lietuvos ekonominio ir kultūrinio  savarankiškumo sovietinės okupacijos laikais  simbolis“, – aiškino jaunasis sovietinės praeities tyrinėtojas.

Tačiau, M.Ėmužio nuomone, A.Sniečkaus kaip neva komunisto ir tuo pat metu Lietuvos patrioto mitas ankstyvuoju Sąjūdžio veiklos periodu savaip pasitarnavo Atgimimui – padėjo palenkti į judėjimo už Lietuvos laisvę pusę dalį rusakalbių. Ar nors nesukelti jų priešiškumo.

Klausyk Maskvos balso

M.Ėmužis teigė, kad tik J.Paleckį galima pavadinti „tautinės“ pakraipos komunistu, bet ir tai su didelėmis išlygomis.

„J.Paleckis iš tiesų bendravo ir su okupacinės valdžios nelabai mėgstamais kultūros žmonėmis. A.Sniečkus ir kiti užkietėję komunistai jį pabardavo už neva nacionalistinius nukrypimus. Bet J.Paleckis tuomet mušdavosi į krūtinę atgailaudamas, tapdavo nuolankus“, – teigė istorikas.

Seimo narys, istorikas Arvydas Anušauskas portalui lrytas.lt irgi tvirtino, kad nėra jokių objektyvių faktų ir dokumentų, patvirtinančių, jog A.Sniečkus veikė Lietuvos labui slapčia nuo Maskvos ir buvo savarankiškas „lietuviškas komunistas“.

„Lietuvos komunistams ir ypač A.Sniečkui kaip tik buvo būdingas paklusnumas Maskvai. Jis kažką veikdavo savarankiškai tik būdamas visiškai įsitikinęs, kad Maskva leidžia tai daryti. O jei apsirikdavo, iš karto nusižeminęs pasukdavo atgal. Lietuvos kompartijai apskritai būdingas prisitaikymas prie kintančių aplinkybių (socialinė mimikrija). Tai paaiškina du faktus. Pirma, kad LKP CK J.Stalino laikais išvengė didesnių represijų. Antra, kad gebėjimas mikliai keisti kryptį padėjo daliai komunistų pritapti prie tautinio Atgimimo bangos“, – savo nuomonę dėstė A.Anušauskas.

Istorikas priminė, jog 1956-aisiais, kai SSRS prasidėjo nuosaiki destalinizacija ir iš tremties, lagerių buvo paleista dalis kalinių ir tremtinių, sniečkiniai komunistai pareikalavo, kad Maskva apginkluotų LKP CK ir partinį aktyvą: esą iš tremties grįžę „miškiniai“ užpuls komunistus.

Iš Maskvos vietos kolaborantams buvo atsakyta, kad jie liautųsi kvailai drebinę kinkas.

A.Anušauskas taip pat paaiškino tikruosius A.Sniečkaus motyvus atstatant Trakų pilį. Tuometis SSRS vadovas N.Chruščiovas labai piktinosi ir priekaištavo, kad Lietuva rūpinasi ne žemės ūkiu, o atstatinėja feodalų pilis.

Šis epizodas vėliau buvo pavaizduotas kaip narsios A.Sniečkaus kovos už Lietuvos istorinį paveldą pavyzdys. Bet iš tiesų Lietuvos komunistai, A.Anušausko manymu, Trakų pilį siekė parodyti kaip kovos su kryžiuočiais, taigi Vakarų Europa, simbolį. Vėliau Maskva esą supratusi, kad toks paveldas parankus ideologinei propagandai, ir nebepriekaištavo A.Sniečkui.

Bet kaip tada paaiškinti prieštaravimą tarp A.Sniečkaus organizuotų trėmimų, laisvės kovotojų naikinimo, nuolankumo Maskvai ir fakto, kad tautinio Atgimimo išvakarėse Lietuvos kompartijoje buvo apie 80 proc. lietuvių, kai Latvijos ir Estijos okupacinėje administracijoje vyravo rusakalbiai?

A.Anušausko nuomone, didelės paslapties čia nėra.

„Po J.Stalino mirties visose sovietinėse respublikose buvo iškeliami į valdžią vietinių tautų komunistai. Tik toks procesas ne visose respublikose vyko vienodai. Lietuvoje labiau, Latvijoje ir Estijoje mažiau. O, tarkime, Vidurinės Azijos respublikose ir ypač Gruzijoje kompartijas sudarė beveik vien vietinės tautybės atstovai“, – tikino istorikas.

Tiesa,  A.Anušauskas neneigė A.Sniečkų pasižymėjus ekonominiu pragmatizmu, o tai iš dalies irgi darė įtaką tautinei LKP sudėčiai.

Vis dėlto išlieka mįslė, kaip susiformavo tikrovės neatitinkantis A.Sniečkaus, kaip Lietuvos nepriklausomybės likučių sergėtojo sovietinės okupacijos laikais, mitas? Vargu ar A.Sniečkaus fenomeną galima paaiškinti „iš viršaus“ kuriamu asmenybės kultu.

Dirbtinai buvo pučiamas, tarkime, SSKP generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo autoritetas, bet net sovietiniai valdininkai iš jo už akių šaipėsi ir pasakojo anekdotus.

O sovietų Lietuvoje A.Sniečkaus vardas ilgą laiką buvo tariamas pagarbiai, jis buvo priešpastatomas vėlesniam LKP vadovui Petrui Grškevičiui kaip ekonomiškai klestinčios, savarankiškos Lietuvos SSR kūrėjas. P.Griškevičius buvo tapatinamas su nuosmukiu ir vergišku nuolankumu Maskvai.

Žurnalistui yra tekę bendrauti net su tremtiniais, kurie sakė maždaug taip: „A.Sniečkus buvo žiaurus komunistas, bet savaip teisingas ir Lietuvai daug gero padarė, atsirado prekių, buvo nutiesti geri keliai, savarankiška buvo Lietuva, tautinė kultūra išliko.“

Istorikas A.Anušauskas teigė, jog informacinės tuštumos apgaubta visuomenė priima neįtikėtinus mitus ir sudaro terpę jiems išsikeroti.

„Mus stebina žiaurių Šiaurės Korėjos diktatorių dievinimas, kai kam atrodo, jog korėjiečiai tik apsimeta naivuoliais iš baimės. Ne, pavergtoje, izoliuotoje visuomenėje tokie dalykai įmanomi“, – tvirtino Seimo narys.