Tarptautinio tribunolo sprendimu mirties bausme pakariant už karo nusikaltimus bei nusikaltimus žmoniškumui buvo nuteisti dvylika Adolfo Hitlerio bendražygių, įskaitant reichsmaršalą Hermanna Goeringą, užsienio reikalų ministrą Joachimą von Ribbentropą, Vyriausios reicho saugumo valdybos viršininką Ernstą Kalternbrunnerį, Aukščiausios vermachto vadovybės štabo viršininką, feldmaršalą Wilhelmą Keitelį.
Fasadas ir užkulisiai
Tiesa, tarp jų nebuvo nei paties Hitlerio, nei SS ir policijos vado Heinricho Himmlerio, nei propagandos ministro Josepho Goebbelso, kurie nusižudė prieš pat Vokietijos kapituliavimą ar netrukus po jo.
Sąjungininkų surengtas parodomasis Niurnbergo tribunolas – analogų neturėjęs teisminis procesas žmonijos istorijoje, skirtas pasmerkti nacizmą, visam pasauliui parodyti jo žiaurumus bei užkirsti kelia bet kokiam totalitarinės sistemos atgimimui.
Išoriškai tikslas tarytum ir pasiektas. Hitlerinis režimas buvo pasmerktas, reikšmingiausios jo figūros nuteistos myriop ar patupdytos ilgiems dešimtmečiams už grotų. Tačiau kai kurie istorikai nevengia kalbėti, kad dauguma nuteistųjų širdyje taip ir liko fanatiškais naciais: nebuvo nei atgailos, nei didesnio kaltės pripažinimo.
Daugelis susirinkusiųjų Niurnberge pastebėjo, kad didžioji dalis buvusių Trečiojo reicho galingųjų stojo prieš tesimą „nustebusiomis ir nekaltomis akimis“, šventai įsitikinę, kad jie ne blogesni už anglus, amerikiečius, ar juolab – sovietus, ir yra teisiami vien už tai, kad pralaimėjo.
Svarbiausia Niurnbergo tribunolo figūra, vadinamasis „nacis Nr. 2“, Hermannas Goeringas, nesiliovė tvirtinti, kad visas procesas yra neteisėtas, „ant nugalėto liūto kaulų organizuotas farsas“: girdi, kas raudonojo Stalino mėsininkams, pusę pasaulio pavergusiems britams ir amerikiečiams, atominiu ginklu nušlavusiems Hirošimą ir Nagasakį, apskritai suteikęs teisę jaustis moraliai pranašesniais? Vienintelis iš myriop nuteistųjų, kas visiškai pripažino savo kaltę ir garsiai atgailavo, buvo Hansas Frankas – okupuotos Lenkijos generalgubernatorius.
Sėdėdami teisiamųjų suole daugelis kaltinamųjų jautėsi pasaulinio sąmokslo prieš Vokietiją ir vokiečius aukomis, savotiškais atpirkimo ožiais už sukeltą karą, atsakomybė dėl kurio baisybių buvo suversta tik jiems vieniems. Bet juk, pasak Goeringo, koncentracijos stovyklų idėją nacionalsocialistai „pasiskolino“ iš sovietų ir anglų, o antisemitiniai įstatymai buvo ne ką baisesni už visiškai legalią rasinę segregaciją JAV!
Kodėl buvo pamirštas gėdingas paktas?
Kaltinami grobiamaisiais karais naciai nuolat baksnojo į plačias britų kolonijas ir agresyvią bolševikų užsienio politiką, o totalitarinės diktatūros įtvirtinimą vadino vidiniu kiekvienos šalies reikalu komunistinio pavojaus akivaizdoje. Beje, Trečiojo reicho užsienio reikalų ministras Ribbentropas bandė teismui priminti, kad būtent su Molotovu jis pasirašė Rytų Europos padalinimo paktą, tačiau šis momentas (nenorint erzinti raudonųjų „antihitlerinės koalicijos partnerių“) buvo paliktas be dėmesio.
Itin nemalonios Vakarams 1938–ųjų Miuncheno suokalbio aplinkybės, kurių metu naciai gavo dovanų Čekoslovakijos gabalą, tarptautinio tribunolo irgi delikačiai apeitos.
Visa teisiamųjų gynybos linija buvo grindžiama tuo, kad 1919 m. Versalio taikos „suplėšyta, pažeminta ir nuskurdinta“ Vokietija tesiekė atgauti tai kas teisėtai jai priklausė daugelį amžių. Esą nei Hitleris, nei partija nenorėję ir nesitikėję pasaulinio karo, tačiau Lenkijai atsisakius grąžinti „nuo seno vokiškas teritorijas“, tekę imtis jėgos.
Karą Vokietijai pirmieji paskelbė anglai ir prancūzai, o ne atvirkščiai, na o Sovietų Sąjungos puolimas – tai tiesiog prevencinis smūgis. Teisiamas Vermachto generolas Alfredas Jodlis kalbėjo: „Hitleris neabejojo, kad SSSR puls Vokietiją pirma, todėl norėjo juos aplenkti“. Taip, ir su sovietų karo belaisviais Vokietija nesiceremonijo, bet argi sovietai elgėsi geriau su vokiečių kariais?
Pats nemaloniausias kaltinimas naciams – masinių žydų žudynių organizavimas ir vykdymas. Daugelis teisiamųjų dievagojosi nieko nežinoję apie tai kas vyksta koncentracijos stovyklose, o Goeringas netgi suskubo pareikšti, kad galbūt to neįsivaizdavęs ir pats Adolfas Hitleris.
Kas davė nuodų ampulę?
Antisemitinė valstybės politika, prieš žydus nukreipti įstatymai, žinoma, buvo, ir gana griežti, tačiau fiziškai naikinti žydų nacių elitas esą niekada neplanavo. Liudyti į teismą specialiai iškviesto Osvencimo koncentracijos stovyklos komendanto Rudolfo Hoesso (nepainioti su fiurerio padėjėju Rudolfu Hessu) parodymai daugelį kaltinamųjų privertė pasijusti nejaukiai.
Nepaisant to, paskutinėse savo kalbose prieš pat nuosprendį dalis teisiamųjų kaltę už holokaustą suvertė Hitleriui ir SS vadui Himmleriui, dalis teigė nieko apie tai negirdėję, o dalis – žudynių faktą išvis ignoravo. Beveik visi pareiškė sąžiningai vykdę savo pareigą faterland'ui, jokioms skerdynėms niekuomet nepritarę ir visomis išgalėmis, kiek jiems leidusi kompetencija, bandę užkirsti kelią „pasitaikantiems ekscesams“.
Kaip jau minėta, iš myriop nuteistųjų tik Hansas Frankas pripažino nusikalstamą režimo pobūdį ir pasibaisėtiną savo veiklą to režimo rėmuose.
Mirties bausme pakariant buvo nuteista dvylika teisiamųjų, tarp jų („už akių“) ir partinės kanceliarijos viršininkas Martinas Bormannas, kuris, kaip tuomet manyta, spėjo pabėgti (ir tik praėjus keliems dešimtmečiams nustatyta, kad Niurnbergo proceso metu Bormanno jau nebuvo gyvųjų tarpe). Hermannas Goeringas nusižudė kalėjimo kameroje dieną prieš bausmės vykdymą. Kas perdavė jam nuodų ampulę ir kodėl jos nerado sargybiniai – iki šiol lieka paslaptis.
Egzekucija dešimčiai buvusių Trečiojo reicho lyderiu prasidėjo 1946 m. spalio 16–ąja, pirmą valandą nakties. Tam Niurnbergo kalėjimo sporto salėje iš anksto buvo įrengtos kelios kartuvės. Budelių darbą pasišovė atlikti du savanoriškai pasisiūlę JAV kariai, Johnas Woodsas ir Josephas Malta, jau turėję šio „amato“ praktikos.
Įrodyti pavyko ne visą kaltę
Pasmerktieji žadinti iš miego ir, lydimi ginkluotos apsaugos, po viena vesti ant ešafoto. Čia jiems liepdavo garsiai pasakyti savo vardą, surišdavo rankas už nugaros ir suteikdavo minutę paskutiniam žodžiui. Ribbentropas, Keitelis, Kaltenbrunneris, Jodlis, nacių okupuotos Čekijos vietininkas Wilhelmas Frickas ir Nyderalndų komisaras, iš Austrijos kilęs nacistas Arthuras Seyssas–Inquartas savo trumpose kalbose su viltimi kreipėsi į Vokietiją.
Atgailavęs Hansas Frankas išreiškė tikintis, kad gailestingasis Dievas neatstums jo sielos. Rosenbergas burbtelėjo, kad neturi ko pasakyti, o didžiausiu Vokietijos antisemitu ir holokausto kurstytoju vadinamas Julius Streicheris, kurio primityvumo kratėsi net dauguma buvusių partinių kolegų, prieš užmaunant jam maišą ant galvos, dar suspėjo riktelti „Heil Hitler!“
Mirties bausmių vykdymas truko nepilnas dvi valandas, kiekvienam korimui skiriant apie dešimt minučių.
Po nuosprendžių įvykdymo tik ką pakartųjų kūnai, kartu su savižudžio Goeringo palaikais, buvo suguldyti ant grindų, nufotografuoti, oficialiai paliudyta jų mirtis, po to sukrauti į sunkvežimius ir, laikantis didžiausio slaptumo, nugabenti į Miuncheną – miestą, kuriame prasidėjo nacizmo istorija. Čia kūnai sudeginti, visų jų pelenai permaišyti ir supilti į bendrą urną, kuri netrukus iškratyta pavėjui...
Niurnbergo procesas – vienas svarbiausių XX a. įvykių. Daugelis iki šiol svarsto, ar vien tik pralaimėjusi pusė turėjo atsakyti už nusikaltėliškus Baisiųjų skerdynių laikotarpio veiksmus? Kaip ten bebūtų, dalis istorikų sutinka, kad tarptautinio tribunolo tikslas buvo pasiektas tik iš dalies.
Ne tik todėl, kad nacių nusikaltėlius teisė ne mažiau kruvini sovietų budeliai (pavyzdžiui, SSSR paskirtas prokuroras Romanas Rudenko buvo aktyvus stalinistinio 1937-ųjų teroro dalyvis), bet ir dėl to, kad teismui taip ir nepavyko įtikinti kaltųjų, kad jie yra kalti.
Kartuvių išvengęs, tačiau kalėjimu iki gyvos galvos nubaustas Rudolfas Hessas, savo paskutinėje kalboje prieš sąjungininkų teisėjus, ko gero, sąžiningiausiai išreiškė paskutines daugelio lipusių ant ešafoto mintis: „Netgi jei galėčiau, visiškai nenorėčiau išbraukti šio laikotarpio iš savo gyvenimo. Aš dėl nieko nesigailiu“.
