Šiaulių rajone Smilgiai turi cerkvę, Biržų rajone – mūrinę bažnyčią, o Panevėžio apylinkių Smilgiai dar nuo 1661 metų puošiasi medinuke. Iki šių dienų išliko 1764-ųjų statybos bažnyčia. Savo parapijiečiams ji tapo ne tik maldos namais, bet ir lietuvybės sergėtoja.
Smilgiečiai vakar ir šiandien
Spaudos draudimo laikais smilgiečiai buvo aktyvūs ir tautiškai nusiteikę. Jie ne tik saugojo knygnešius, bet ir statė namus tuščiomis sienomis, kad ten galėtų laikyti knygas.
Lietuvišką žodį originaliai skatino ir kunigai. Šaltiniuose minima kaip kun. M. Opulskis supirkinėdavo rusiškus maldynus, mainais pakeisdamas juos lietuviškais, o kun. Domininkas Tuskenis įkūrė net slaptą biblioteką, išsilaikusią iki pat spaudos atgavimo. Žmonės skaitė lietuviškai ir puoselėjo savo kraštą.
Tokie Smilgiai buvo XIX amžiuje. O dabar? „Kai klebonas išeis, bažnyčias sujungs, nes žmonių labai mažai. Tai ne miestas, kur vyksta net kelios mišios“, – pasakojo viena parapijietė.
Tačiau sekmadienis bažnyčioje ir dabar – susitikimų vieta. Čia susirenka miestelio bendruomenė, atvyksta senieji gyventojai ir žmonės iš apylinkių. O po rytinių pamaldų gatvės greitai ištuštėja. Lieka pastatai, menantys istoriją.
Nauja išorė, autentiškas vidus
Už kirviais tašytų pušinių rąstų kryžiaus plano Šv. Jurgio bažnyčią reiktų dėkoti LDK iždininkui grafui Jonui Jurgiui Flamingui, kurio lėšomis ji buvo pastatyta. Nors bažnyčios išorės kompozicija pasikeitė, viduje dar išliko daug autentikos.
Perstatytas pagrindinis fasadas su bokštais pakeitė anksčiau buvusius net tris didelius ir keturis mažesnius bokštus. Dabar jį puošia neobarokinis bangos formos frontonas, laikantis mažą bokštelį su varpeliu. Naujųjų bokštų viršūnes vainikuoja aštuonbriauniai būgnai su grakščiais kriaušės formos šalmais ir ažūriniais metaliniais kryžiais. Šoninį fasadą pagyvina dideli pusapvalių arkų langai.
Įėjus vidun atsiveria aukšta vidurinės navos erdvė. Ji jungiasi su presbiterija ir transeptu. Vidaus erdvę paįvairina keturi mediniai pilioriai, laikantys pusapskričių arkų arkadas. Jomis atskiriama žemesnės šoninės navos. Šį arkadų ansamblį papildo arkinis vargonų choras su dar veikiančiais vargonais. Jis atskiriamas baliustrada.
Atmosferą kuria spalvos
Vyrauja žemės ir dangaus koloritas – žvilgsniui kylant aukštyn, palaipsniui rudą grindų spalvą keičia pastelinė gelsva. Ties lengvai lyg skliautas išgaubtomis lubomis vaizdas baigiasi vaiskia žydruma. Lubas skiria siaura vyšninės spalvos frizo juosta su gėlių žiedų ir šakelių ornamentais. Lyg akcentas ji subtiliai atkartoja altoriuose dominuojančią spalvą ir viską susieja į bendrą kompozicinį stilių.
Priklausomai nuo apšvietimo vyšninė retabulų spalva altoriuose keičia savo atspalvius, todėl krintantys šešėliai juos daro žaismingesnius ir spalvingesnius.
Manoma, kad kairysis Šv. Antano altorius galėjo atkeliauti dar iš pirmosios XVII amžiuje statytos bažnyčios. Jame išliko unikalus medžio meistrų skulptūrėlių paveldas, atskleidžiantis liaudies meno tradicijas. Nors tai pasimokiusio meistro darbas, jų formos statiškos ir primityvios, o išraiškos kupinos rimties.
Altorių statika ir judesys
Grakštumo altoriui suteikia pirmąjį tarpsnį juosiančių angelų galvelių kompozicija. O tiksliau – jas supančios reljefinės, banguotų formų augmenijos dekoracijos, kurios įsižiūrėjus virsta plastiškais angeliukų sparnais. Įkomponuoti į bendrą sūkurių ir pabangavimų vaizdinį jos susilieja ir palieka judesio įspūdį.
Bet ir toliau jį stelbia keturių masyvių kolonų statika, kuriomis įrėmintas centrinis Šv. Antano paveikslas. Akis čia kliūva už dar vienos ryškios detalės – antablemento. Medžio dekoracijų aplikacijos frizą papuošia paauksuotų vaisių kekėmis, o laužytas karnizas išsiskiria savo smailumu. Antrasis tarpsnis užbaigiamas skydu su Jėzaus vardo monograma.
Likę šoniniai altoriai kiek kukliau atkartoja pastarąjį. Ryškesnę puošybą matome dešiniojo altoriaus paveikslų komponavime. Ažūriniai aukso imitacija dengti rėmai čia jau ne tik stačiakampio formos – jie priderinti prie architektūrinės altoriaus dalies: paveikslo rėmas užbaigiamas puslankiu su petukais.
Sienas puošia paveikslai
Dešinėje arkadų navoje iš toli keri Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu ant rankų atvaizdas. Jo išskirtinumas slypi aptaisuose, kurie savo dydžiu užima beveik pusę paveikslo.
Lyg skraistė Mergelės suknia apgaubia abu šventuosius, nepalikdama vietos jokiems kitiems vaizdiniams. Repusavimo technika atliktas kalvystės darbas išsiskiria gausia ir smulkia jos rūbų augmenijos dekoracija. Be karūnų, tamsiame paveikslo fone spindi ir dvylikos žvaigždžių vainikas. Mergelė glaudžia Kūdikį ir žvelgia tiesiai į mus.
Stambų paveikslo rėmų ažūrą išryškina kraštų pabangavimo technika. Paveikslas kupinas prabangos ir paslapties.
Nors bažnyčia garsėja savo centriniu altoriumi, joje gausu įvairaus kultūrinio palikimo. Dar vieną nemenką įspūdį paliekantis kūrinys – „Paskutinės vakarienės“ paveikslas. Jis nustebina dydžiu – užima beveik visą dešiniąją presbiterijos sieną. Masyvus ir didelis paveikslas kitu siužetu kabo ir priešingoje pusėje. Taip šiais dviem paveikslais įrėminamas pagrindinis bažnyčios paveldas – centrinis altorius.
Originalus rokoko altorius
Jis dengia visą apsidės sieną, nes klebonaujant kunigui Jonui Radavičiui trys atskiri altoriai buvo sujungti į vieną.
Savo lenkta forma liaunos medinio altoriaus kolonos nuoseklioje kompozicijoje sukuria ritmiško bangavimo įspūdį. Jį pastiprina besiraizgančios, auksu tviskančios akanto šakos ir krintantys šešėliai. Kolonos užsibaigia korintiniais kapiteliais su raitytais pjedestalais. Viskas mirguliuoja ir raibsta.
Pirmasis tarpsnis išpuošiamas statulomis. Vidurinėje nišoje – kryžių nešančio Jėzaus statula, šoninėse nišose – Lurdo Švč. Mergelės Marijos ir šv. Juozapo. Tarp kolonų įkomponuojamos dar dvi – Šv. Petro ir Šv. Pauliaus statulos. Virš Jėzaus sėdinčių angeliukų skulptūrėlės sergi šv. Jurgio paveikslą, davusį bažnyčiai titulą. Kiti du paveikslai skiriami Šventajai Šeimai bei Angelui Sargui.
Altorius užbaigiamas apskritoje glorijoje įkomponuota viską reginčia Dievo Apvaizdos akimi. Virš jos dar daugiau aukso spindulių ant tikinčiųjų nuleidžia Švč. Jėzaus Širdies simbolis.
Šiame altoriuje žvaigždės krinta į žemę. Jomis padabinta barchatu dengta altoriaus apačia. Bronzos pudra dengtų žvaigždelių tviskėjimas ryškina audeklo vyšninį spalvos sodrumą.
Presbiterijos interjero ansamblį užbaigia medinė sakykla, dailiai dekoruota raitytais ornamentais. Nuo jos stogelio trimituoti ruošiasi šv. Arkangelas Gabrielius, pasipuošęs šarvais ir išskleidęs sparnus. Rankoje jis dar laiko svarstykles.
Gražios gyventojų pastangos
Kaip pasakoja bažnyčios klebonas Vilnis Viktoras Cukuras, varpinės bokšto su beveik pusės tonos varpu rūsyje buvo slepiama spauda. Aštuonkampė trijų tarpsnių varpinė, išsiskirianti atviru viršumi, ažūriniais drožiniais ir puošniais stulpeliais, XIX amžiuje šventoriuje buvo įrengta slapčia.
Šaltiniai pasakoja, kad žmonės, negavę leidimo, vieną naktį senąją varpinę pakeitė nauja. Kad nekiltų įtarimas, klebonas liepęs ją aptaškyti purvu. Varpinė iki šiol stovi tvirta ir graži.
Smilgiai per beveik 400 metų iš penkiolikos sodybų kaimo išaugo iki pusė tūkstančio gyventojų turintį miestelį. Parapinė mokykla, kurią pradžioje lankė tik šeši mokiniai, ilgainiui virto vidurine. Dabar ji tapusi gimnazija. Medžio drožiniais išpuoštas miestelis liudija, kaip stengiamasi čia išlaikyti savitą kultūrą ir kadaise išsaugotą lietuvišką žodį.
