Sakralinė geometrija
Nors kiekviena kultūra trikampei formai teikia savitų reikšmių, dauguma jų ženklina tam tikrą jungtį. Krikščionių tradicijoje trikampiu vaizduojama Šventoji Trejybė, dangaus-žemės-žmogaus triada. Manyti, kad bažnyčios statinio planas – tik pasiskolinta idėja iš netoli matyto pavyzdžio, gan paprasta. Turint omenyje, kad forma turi sakralinės geometrijos bruožų.
Apie geometrinių formų poveikį žmogaus būsenai kalba ir šiuolaikinė psichologija. Ją aiškinti padeda per ilgus amžius sukaupta sakralinės geometrijos patirtis, siekianti net Graikijos, Platono laikus. Jau tuomet kalbėta apie geometrinių formų teikiamą tam tikrą informaciją, būdą lavinti išmintį.
Taigi, trikampė forma, jungianti dangaus-žemės-žmogaus sferas arba ženklinanti Šventosios Trejybės saitus, nešanti išmintį, įsileidžia vidun į mažą bažnytėlę kiekvieną norintįjį Šilutės rajono Degučių kaime.
Forma atnešė ir titulą
Ji viena tokia medinė Lietuvoje, išlikusi dar nuo XVIII amžiaus, kuomet Vainuto seniūno Tado Bilevičiaus pastangomis buvo pastatyta ant miesto kalvelės. Liaudiškojo tipo trikampis pastato planas – tai baroko architektūrinis palikimas. Šios formos sakraliniai pastatai buvo paplitę ir visoje Europoje. Nemažai pavyzdžių dar išliko Lenkijoje.
Pirmasis titulas bažnyčiai buvo suteiktas pagal jos formą, todėl iki pat XX amžiaus pradžios ji vadinta Švč. Trejybės vardu. Vėliau, perkėlus malonėmis garsėjantį stebuklingą Šv. Ferero paveikslą į centrinį altorių, bažnyčia gavo Šv. Vincento Ferero titulą. Viduramžiais išmintimi ir uždegančiais pamokslais garsėję dominikonai pasirūpino sėkmingai išplatinti šį ordiną ir Lietuvoje. Manoma, kad šventojo atvaizdas į Degučius pateko per Raseiniuose įsikūrusius brolius.
Santūri ir asketiška XVIII amžiaus liaudiškojo tipo bažnyčių išorė dažnai maskuoja teatrališką vidaus baroko interjerą. Degučių bažnyčioje situacija ta pati – be keleto aukso geltonumu tviskančių altorių su raizgytais ornamentais ir gausia drožybine retabulų puošyba, bažnyčios lubos išpuoštos retesnės ikonografijos tapybos darbu.
Akis pakelti į lubas
Dangaus mėlynumas tapyto šv. Vincento silueto fone, užsibaigiantis gelsva, besileidžiančios saulės horizonto linija, sukuria tolių įspūdį. Atsivėrusi erdvė ima traukti viršun, kurdama bažnyčios aukščio vertikalę. Reiktų nepamiršti, kad tai lubų tapyba, todėl žiūrinčiojo perspektyva, užlenkus galvą, nėra labai patogi. Norėtųsi patyrinėti vaizdinį atsigulus, įdėmiau įsitraukiant į misionieriaus kelionę vandeniu. Galbūt, neatsitiktinai piešinys atsuktas į altoriaus pusę – saugant tikinčiųjų dėmesį pamaldų metu.
Kiti palubėse išpiešti architektūriniai elementai tęsia liaudies tapybos tradiciją, sakralines pastatų sienas puošti augmenijos motyvais. Jų polichrominiai fragmentai, atidengti po restauracijos, buvo užmaskuoti net keturiais dažų sluoksniais. Augmenijos ornamentikos gausu ir pagrindiniame altoriuje. Na, o balintos bažnyčios lubos iš viršaus nuleidžia dar truputį daugiau dangaus šviesos.
Dėl savo unikalumo medinukė jau tapo kultūros paveldo dalimi, todėl puoselėjant jos autentiškumą, neseniai atlikti rekonstrukcijos ir konservavimo darbai. Jų metu ieškotas senasis vidaus vaizdas.
Senojo vaizdo rekonstrukcija
Įžengus į bažnyčią šiandien, užplūsta medžio jaukumas. Natūralios spalvos sienos, nenudažytos jokia šventovėms būdinga gelsva ar balta spalva, nors vietos bendruomenei ir atrodo skurdokai, vis dėl to bažnyčiai suteikia autentiškumo. Atrodytų, kad šioje vietoje artėjama atgal prie grynesnės liaudies architektūros dvasios, kur vietinių meistrų darbas nemaskuojamas jokia imituojama prabanga, siekiama spalvų, faktūros, siluetų ir proporcijos darnos. Bažnyčioje skleidžiasi ankstyvoji meistrų patirtis ją statant – ji paprasta, jauki, gryna ir unikali savo išplanavimu.
Kaip ir minėta anksčiau, puošnumą čia sukuria dailė. O ypač altorių ansamblis, proporcingai priderintas prie bažnyčios plano. Visi trys altoriai, įkurdinti presbiterijoje, žvelgia į Vakarų pusę. Atskirti baliustrada jie funkcionaliai užima vieną kampą iš trijų. Likusi erdvė paliekama tikintiesiems.
Ažūras ir raižiniai altoriuose
Esama prabanga skleidžiasi altorių baroke. Matyt, dėl jų ypatingos paskirties saugoti šventųjų vaizdus medžio drožėjai nepagailėjo jiems savo rūpesčio. Širdžių formomis, vynuogių kekėmis ir akanto lapais drožinėti pagrindinio altoriaus retabulo sparnai su ažūrinėmis kolonomis saugo šv. Vincento Ferero paveikslą.
Jis stebuklingas ir tai iliustruoja votai, tarp kurių vienas unikalesnių Lietuvoje – beveik natūralaus dydžio rankos atvaizdas iki alkūnės. Be kitų intencijų, 4 Padėkos ženklina Šventojo pagalbą jo malonės meldžiantiems. Be sveikatos ir kito užtarimo, tikinčiųjų dvasine globa rūpinasi dar du greta esantys altoriai – Švč. Trejybės ir Švč. Mergelės Marijos.
Nors manoma, kad šių altorių korpusai yra naujesni nei Didžiojo, dėl XIX amžiaus bažnytiniam interjerui būdingų dantikulomis puoštų antablementų juose kabo senieji paveikslai. Dvi korintiškosios kolonos saugo švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo paveikslą kairėje, tapytą ant lentų, o jos sužadėtinis šv. Juozapas įkurdintas antrajame tarpsnyje. Atskirta profiliuotu karnizu su plačia frizo juosta ir aplikuotais drožiniais ši kompozicija kuria senąjį vaizdą. Švč. Trejybės paveikslas presbiterijos dešinėje įkomponuotas identiškai, tik antrajame tarpsnyje – Šv. Antanas.
Tikinčiųjų rūpestis
Visi trys altoriai užbaigiami lankstaus, siaurėjančio silueto skydais, iš kurių centrinis išsiskiria savo medžio karūnos dekoracija. Aukštyn įbestos jos smailės nejučiomis ima liesti lubas. Būtent į jas atkreipti dėmesį kvietė ir Degučių gyventoja Bronislava: “Jau aiškiai matyti, kaip ima pūstis lubos. O šoniniam altoriui yra galas. Jį spaudžia lubos, nes sėda pamatai. Dėl to atsidalijo net paveikslas. Reikėtų atkelti ir pakeisti balkį.“
Apie bažnyčios priežiūrą kalbėjusi Bronislava pasakojo, kaip be parapijiečių globos medinukė nebūtų išsilaikiusi daugiau kaip 250 metų. Savomis jėgomis prižiūrėję ir ne kartą remontavę tikintieji ją išsaugojo net per karus: “Įdomiausia, kad bažnyčia atlaikė net karus, jos niekas nejudino. Jeigu vietiniai parapijiečiai nebūtų ja rūpinęsi, ji būtų seniai nugriuvusi.
Iš Vakarų pusės yra įdėtas metalinis strypas. Taip ji sutvirtinta ir atstatyta, nes tas kampas jau buvo visiškai nusileidęs. Dar dabar gyvas meistras, kuris vadovavo šiems darbams. Jis be jokių kranų užlipo į bokštą, atstatė ir sutvarkė.“
Saugodami bažnyčią tikintieji darė viską. Teko ir auksą bronza nutepti, kad tik per karą nieko neišvogtų ir varpus užkasti kapinėse. Dabar jie du vis dar skamba šventoriuje esančioje varpinėje.
Istorijas apie dvigubas lubas, po kuriomis plyti dar gražesnės tapybos darbai, apie relikvijas atkeliavusias iš Amerikos, apie į ritinį suvyniotą sakralinio XVIII amžiaus paveikslo fragmentą, sauganti bažnytėlė visų paslapčių atskleisti negali. Kaip ir iki galo leisti suprasti jos unikalumą. Čia tiesiog jauku. O per laiką joje sukauptas rūpestis spinduliuoja namų šilumą ir kviečia dar ne kartą sugrįžti.
