Alsėdžių bažnyčia iki šiol mena vyskupų rezidencijos prabangą

Dėl šio fakto Alsėdžiai ilgą laiką bažnytiniame kontekste vaidino reikšmingą vaidmenį. Apgyvendintas vyskupų jis tapo ne tik jaukia šventikų rezidencijos vieta, bet ir reprezentavo jų dvasinį gyvenimą.

Paprastam miesteliui nebūdingi pasivaikščiojimams skirti parkai, sodai su tvenkiniais, Žvėrynas su kengūromis turtino ne tik vyskupų laisvalaikį, bet ir kėlė miestelio kultūros lygį. Bibliotekos su 30 tūkstančių tomų įvairių leidinių, kuriose laiką leisdavo būsimieji kunigai, reiškė ir tai, kad šalia vyskupų gyvenusi bendruomenė gaudavo kur kas turiningesnės informacijos negu bet kuri kita parapija.

Nenuostabu, kad iš tokios aplinkos kilo daug šviesių žmonių, menininkų. Tarp 1918 metų vasario 16 dienos Nepriklausomybės akto steigėjų net du signatarai buvo iš Alsėdžių – Stanislovas Narutavičius bei Jonas Smilgevičius. Tad ir dabartinė miestelio ramybė, sakytum, kyla iš kultūringo gyvenimo praeities. Išlipus iš automobilio vis dar jauti stiprios dvasios palikimą – miestelis iki šiol „pasitempęs“, stengiasi reprezentuoti save atvykėliams.

Nors bibliotekos lobynų su vyskupų rezidencijos koridoriais jau nebepamatysi dėl stipraus miestelį nusiaubusio gaisro, liepsnos aplenkė medinę Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčią. Nuo 1793 metų išdidžiai iškelta ant Alkos kalno šventovė savo barokine maniera iki šiol mena praėjusius laikus.

Pirmoji XV amžiaus bažnyčia buvo labai maža ir turėjo tik vieną altorių. Dabartinė stačiakampio plano ir bazilikinio tūrio, kurios šoninius fasadus dviem eilėmis puošia dvylika langų, jų turi net aštuonis.

Asketiškas bažnyčios išorės vaizdas akį prikausto savo dydžiu. Niekaip nedekoruotas trikampis frontonas, papuoštas vienu langeliu ir pagrindinėmis durimis, laiko iškėlęs stamboką aštuonkampį bokštelį su vingraus silueto šalmu. Kitas, tik kur kas mažesnis, iškeltas virš presbiterijos su trisiene apside. Architektūrinį ansamblį papildo šalia esanti varpinė, kurioje iškelti trys varpai.

Atrodytų, kad bažnyčią iš išorės labiausiai puošia medžiai ir pati kalva, ant kurios stovi šventovė. Kadaise gynybinėms ir pagoniškoms apeigoms naudotas kalnas, atrastas vyskupo Motiejaus II, buvo greitai apgyvendintas naujakurių.

Alsėdžių apylinkes atradęs vyskupas, sužavėtas miškingo kraštovaizdžio, savo rezidenciją iš Lieplaukės nusprendė perkelti pastatęs naują dvarą. Dviejų kaimų gyvenvietės, kurių pavadinimai Elk ir Auksoda reiškė aukojimo kaimus, buvo sujungti į vieną. Kaip teigiama šaltiniuose, vengiant pagoniškų sąsajų iš žodžio buvo išmesta raidė k ir taip kaimai tapo Elsiediej miesteliu.

Vienas kitą keitusios bažnyčios stovėjo kalno papėdėje. Ir tik vyskupo Stepono Giedraičio nurodymu kalnas buvo nukastas ir pritaikytas iki šiol išlikusios, trečiosios bažnyčios statybai.

Patekus į šventorių pro šoninius vartus dėmesį patraukė akmenimis grįstas takas. Didžiuliai rieduliai žadino fantaziją galvojant, kaip juos, tokius didelius, kadaise ritino žmonės, formuodami net laiptus ligi medinių durų slenksčio. Pastarosios taip pat išsiskiria kruopščiu eglutės formos rąstų išdėliojimu. Sunkios ir senos jos prasiveria vidun.

Baltas šviesumas su dangaus mėlynės lubų apvadais pasitinka įžengus pro duris. Juos dar 1850 metais kaip liaudies puošybos elementus panaudojęs sakralinei puošybai ant lubų preciziškai ištapė Galikanas Jurgelevičius. Gausios detalės, pabangavimai ir drožiniai mena baroką. Jis kartu su prabangiais medžio altoriais atkeliavo dar iš senųjų bažnyčių.

Aštuoni auksu tviskančia augmenija apipinti altoriai primena dosnios fundacijos laikus. Dvitarpsniai laužytų linijų retabulai su grakščiomis, paveikslus rėminančiomis kolonomis, tarpusavyje konkuruojantys vienas už kitą įspūdingesniu dekoru, rodo meistrų pastangas kuo profesionaliau atkartoti to meto mūrinių altorių formas ir proporcijas.

Stebuklingas apaštalo paveikslas, išpuoštas ažūrine drožyba ir spiralinėmis kolonomis, saugančiomis šventojo aptaisus, priklauso Baltramiejui. Turbūt šis apaštalas pasirinktas neatsitiktinai. Vienas pirmųjų bažnyčios fundatorių Žemaičių vyskupas taip pat buvo vardu Baltramiejus. Šaltiniuose teigiama, kad atsidėkojant altoriuje buvo iškabintas jam nutapytas paveikslas. Kuris iš atvaizdų išliko presbiterijos kairėje iki šių dienų, nėra žinoma, bet malones dovanojęs tapybos darbas, pramintas stebuklingu.

Šv. Baltramiejaus vaizdavimo interpretacija leidžia manyti, kad jis galėjo atkeliauti net iš pačios Romos. Nors tikslių duomenų neišlikę, tokia prielaida keliama dėl neįprasto šventojo vaizdavimo būdo. Apaštalas, rankoje laikantis savo nudirtą odą, kuria aliuzija į žiaurią mirtį, o tai nepasitaikęs atvejis Lietuvoje.

Dešiniajame presbiterijos šv. Kryžiaus altoriuje nemažiau dėkingumo susilaukęs krucifiksas, šonuose išpuoštas votais. Tai ženklai, už ką dėkojama Nukryžiuotajam. Savo plastika skulptūra išduoda, kad šis darbas taip pat atliktas profesionalo.

Ilgą laiką manyta, kad presbiterijos altoriai – tai XVIII amžiaus baroko palikimas. Tačiau atsekus bažnytinio archyvo aprašymus randami įrašai apie esminius XX amžiaus pradžios altoriaus atnaujinimo darbus. Pagal barokinę puošybą ir jos braižą, tuomet meistrai sukūrė XVIII amžiaus imitaciją, į kurią puikiai įkomponavo senąsias šv. Petro ir Povilo skulptūras, paveikslą, antablementą ir antrojo tarpsnio medines detales. Viską darniai sujungus gautas rezultatas suklaidino ne vieną žinovą.

O štai šv. Onos ir šv. Barboros altoriai šoninėse koplyčiose gali puikuotis savo autentiškumu. Daugiau nei prieš tris šimtus metų jie buvo padovanoti dviems brolijoms, kurias į Alsėdžius pasikvietė nuodėmes ir protėvių sielas išmelsti norėję tikintieji.

Augmenijos ornamentais puošti aptaisai, Šventosios šeimos rūbus paverčiantys debesų kamuoliais, susilieja į vieną audinį. Auksas, sidabras ir bronza tviska savo prabanga pastiprindami biblinį šv. Onos ir Joakimo reikšmingumą. Juk jie – švč. Mergelės Tėvai, tad ir pagarba išskirtinė.

Kitame altoriuje šv. Barbora be daugiasluoksnės suknios aptaisų, išsiskiriančių masyviai krintančiomis rūbų klostėmis, papuošiama ir nimbo karūna. Aukso spalvos vynuogių kekėmis nusagstytas paveikslo rėmas suteikia jai vaisingumo ir gyvybės simbolikos.

Siekis atsinaujinti

Šoninės koplyčios nuo pagrindinės navos erdvės atskiriamos karpytomis arkomis. Jose be dar keleto altorių lūkuriuoja ir senosios, banguotų linijų baldakimo klausyklos. Na, o tradiciškai profaniškąją nuo apeiginės dalies skirianti sija palubėje šioje bažnyčioje skelbia: „Eikite pas mane visi, kurie vargstate ir apsunkinti esate, aš jus atgaivinsiu.“

Kaip pasakojo dabartinis Alsėdžių klebonas Edgaras Petkevičius, ši bažnyčia buvo pastatyta, kol senoji dar stovėjo kalno papėdėje. Anot jo, tai liudija žmonių supratingumą, kaip svarbu nusidėvėjusius objektus keisti naujais – tai rodo pastarųjų reikalingumą, išlaiko jų gyvybingumą.

Šiuo metu Alsėdžių bažnyčiai taip pat reikalingi kai kurie atnaujinimo darbai. Tačiau darbus pradėti sunku. „Norint sulaukti pagalbos, bažnyčia turėtų tapti avarinės būklės“, – sakė klebonas, susiduriantis su restauravimo, vidaus interjero tvarkymo sunkumais.

Bažnyčios priežiūros sudėtingumą klebonas pailiustravo pavyzdžiu: „Labai įdomi situacija yra su vargonų perspektyva. Tai yra viena iš tų bažnyčios detalių, kuriai reikalinga nuolatinė priežiūra. Nešildomose bažnyčiose jiems sąlygos itin nepalankios. Vargonų remontas yra siaubingai brangus. Žinau daug bažnyčių, kurios norėtų sutvarkyti vargonus, bet neturi tam lėšų. Pakeisti elektriniu sintezatoriumi, jie paliekami numirti.“

Nors Alsėdžiuose vargonai ne tik prižiūrimi, yra ir jais vargonuojančių žmonių, pilkėjančios bažnyčios priežiūros perspektyvos žadina įvairias tikinčiųjų mintis.

„Sunku pasakyti, koks yra Dievo planas, bet pažvelgus į krikščionių situaciją Vakarų Europoje, matomas jų nykimas. Likęs turtas išdalijamas kitų kraštų tikintiesiems, kurių bendruomenė yra gyva – Afrika, Azija, Lotynų Amerika. Viskas demontuojama ir dovanojama“, – mintimis dalinosi E.Petkevičius. Kadais turtais, aktyviu kultūriniu ir prekybiniu gyvenimu garsėjusi vietovė, nors jau be prabangių rezidencijų, vis dar turi planų ir norų puoselėti savo kraštą. Tikintieji to labiausiai norėtų, pradėdami nuo bažnyčios.