Pasaulio apžvalgininkai taip pat svarsto, ar šalis yra Europa ne tik dėl finansų ar politikos, bet ir dėl kultūros, taip keldami amžinus Europos ribų ir europietiškumo klausimus. Viena stovykla bando nuo graikų atsiriboti, žiūrėti į juos kaip į kitus, kitokius, Azijos gabalą Europoje. Toks požiūris neatrodo nei logiškas, nei priimtinas. Pavyzdžiui, motyvuoti, kad Graikija yra pusiau Turkija, nes buvo jos okupuota (3), yra tas pat, kas aiškinti, kad jei Rusija nėra Europa stricto sensu, tai ir Lietuva tokia nėra.
Kita stovykla stengiasi bent iš dalies pateisinti dabartinius Graikijos sprendimus ir situaciją, remdamasi įvairaus pobūdžio – kultūrologiniais, geopolitiniais, istoriniais, finansiniais – argumentais (4). Patys graikai, žinoma, piktinasi ES, o ypač „neonaciška“ Vokietija, kuri esą juos skriaudžia, negerbia, žemina, verčia skursti ir t. t. O įdomiausia tai, kad jie save mato būtent kaip europiečius par excellence.
Šiuo tekstu bus mėginama nubrėžti graikų tapatybės punktyrą, kuris galbūt padės geriau suprasti Graikijos padėtį, jos kuriamo diskurso reikšmes. Tapatybė yra problemiškas terminas: postmodernus mąstymas išklibino netgi subjekto vientisumą, o kalbantysis apie tautos, bendruomenės tapatumą jau iš anksto gali būti pasmerktas kaip retrogradas.
Į tapatybę galima žiūrėti per tokias priešpriešas: pirma – įgimta tapatybė vs sukonstruota tapatybė; antra – tavo paties požiūris į savo tapatybę vs kitų požiūris į tavo tapatybę. Čia aptarsime graikų tapatybę iš jų pačių perspektyvos. Krizės akivaizdoje atrodo svarbu įvertinti, ar konflikto aštrumą sudaro ne vien finansai, bet ir vertybinės-pasaulėžiūrinės prieštaros, pasireiškiančios per skirtingus graikiškosios tapatybės dėmenis.
Visų pirma, verta pažymėti, kad graikai save supranta per graikų kalbos ir krikščioniškosios ortodoksijos prizmę. Nepaisant įvairių graikų kalbos dialektų, didžiuojamasi nuo Homero laikų nenutrūkstančia literatūros tradicija, abėcėle, kurioje pirmąkart žmonijos istorijoje žymimi balsiai ir priebalsiai, ortodoksų tikėjimu, greta kurio visos kitos krikščionybės atšakos suprantamos kaip erezijos (5).
Graikai Bizantiją supranta kaip antikinės Romos tęsėją, taigi „naująją Romą“, kurioje gimė ir „tikrasis tikėjimas“. Vėliau, žlugus Bizantijai, „tikrojo tikėjimo“ centru tapo Maskva. Taigi nenuostabu, kad dažnas graikas ar kiprietis, ypač menkiau besidomintis šiaurinio Europos regiono aktualijomis, Rusiją suvokia kaip vertybiškai veikiančią jėgą, o Vakarus – kaip antivertybiškus (ir dar eretiškus) kapitalistus.
Taip pat reikia nepamiršti, kad Graikija, Rumunija, Kipras (save suvokiantis kaip brutaliai atplėštą Graikijos dalį) ir Bulgarija yra vienintelės ortodoksiškos ES narės; kad iki Bulgarijos ir Kipro įstojimo Graikija buvo vienintelė narė, naudojanti nelotynišką alfabetą; kad Graikija vienintelė iš Rytų Europos valstybių XX a. patyrė ne komunistinę diktatūrą, o dvi „fašistines“ (6), todėl į komunistus yra linkusi žiūrėti kaip į kankinius, kovojančius už tiesą ir lygybę; kad šalis yra rytinis krikščionybės pakraštys, besiribojantis su musulmoniška Turkija – „pikčiausiu priešu“.
Be to, ir pačioje Graikijoje, ir Vakaruose nesutariama, kur slypi modernaus helenizmo ištakos. Kai kas modernią graikų tautą kildina iš Bizantijos, tačiau diskutuoja, kurį imperijos istorijos etapą reikėtų laikyti ir naujosios graikų tautos pradžia. Kartais teigiama, kad tai – 1204 m., kai iš Venecijos išplaukę kryžiuočiai nusiaubė Konstantinopolį ir galutinai pakirto Bizantijos imperijos politinius pagrindus.
Svarstoma ir apie ankstesnius laikus, pavyzdžiui, XII a., kai pasirodė pirmieji šnekamosios kalbos bruožų turintys tekstai. Kartais data pavėlinama iki XV–XVI a., kai žlugusią Bizantiją okupavo osmanai. Kiti, ypač Vakaruose, modernią graikų savimonę sieja su XIX a. pradžios sukilimu ir šalies vienijimusi. Bet kokiu atveju, visos mokslininkų stovyklos linkusios pripažinti, kad tiesioginio tautos mentaliteto ir kultūros tęstinumo nuo Antikos laikų nereikėtų ieškoti.
Tačiau oficialioji valstybinė Graikijos ideologija suinteresuota pabrėžti ne istorijos lūžius, o tąsą. Šitoks savęs kaip Antikos palikuonių ir savotiškų „ambasadorių“ angažavimas reiškiasi politikų kalbose, valstybės reprezentacijos ženkluose ir kt.
Paprastas pavyzdys, galbūt ironiškai nuskambėsiantis dabarties kontekste, – graikiškos eurų monetos. Eurozonoje yra vos trys valstybės – Italija, Austrija ir Graikija, – kurios ant visų aštuonių euro monetų reverso yra pasirinkusios iškalti skirtingus ženklus. Ant smulkiųjų graikiškų varinių centų rodomi laivai: vieno cento – V a. pr. Kr. atėnietiška trirema (tam tikro tipo galera, karinis laivas), dviejų centų – XIX a. korvetė, penkių centų – modernus krovininis laivas. Taigi pabrėžiamas Graikijos, kaip galingos jūrų jėgos, būvis, esmiškai nesikeičiantis nuo Antikos iki dabar.
Iškalbingos stambiosios monetos: ant vieno euro vaizduojama senovinė Atėnų V a. pr. Kr. drachma, taigi kuriamas savotiškas „monetos monetoje“ efektas. Graikai su seniausia Europos valiuta atsisveikino sunkiai, nes itin didžiavosi jos tęstinumu, „išlikimu“ nuo Atėnų demokratijos laikų, patogiai pamiršdami, kad Osmanų imperijoje šis pinigas necirkuliavo. Dviejų eurų moneta rodo Dzeusą, grobiantį Europą. Moneta iliustruoja graikišką mitinę žodžių „Europa“ ir „euras“ kilmę. Taigi simboliškai išsakoma mintis, kad Graikija sukūrė Europą.
Tad nors Graikija nėra Artimieji Rytai ar buvusios Osmanų imperijos įskiepas Europoje, tačiau dėl ilgaamžių kultūrinių mainų tam tikrų mentaliteto ir kultūros panašumų esama. O tai kontrastuoja su kai kuriais Vakarų Europos kultūros bruožais. Vakarai linkę savo pranašumo nekvestionuoti, savo sistemas diegti kitiems be jokios atodairos, įsitikinę savo teisumu.
Vienas iš taip diegiamų dalykų – ES būdingas didžiulis biurokratizmas: tarnautojų ir „popierizmo“ gausa, kai per dienų dienas pildomos ataskaitos ir nešiojami dokumentai. Tai yra daug jėgų, laiko ir, svarbiausia, tvarkos reikalaujantis darbas. „Tvarka“ čia nereiškia sistemiškai sudėliotų stalčių. Tai – bendras polinkis ir netgi prievolė, kurią ES instituciškai įtvirtino, paklusti sistemai, jos neužklausti ir vykdyti tai, kas nustatyta, nesigilinant, iš kur potvarkis atsirado. Kitaip tariant, Briuseliui būdinga elgsena pagal nustatytą programą.
Šis Vakarų bruožas aptinkamas visur: eisme, kur griežtai laikomasi taisyklių (pavyzdžiui, pėsčiasis net tada, kai aplink nėra automobilių, palauks žalio šviesoforo signalo), švietime (net ir keliomis minutėmis anksčiau ar vėliau baigti pamoką yra nusižengimas), apskritai žmonių elgsenoje (oro uoste linkstama apmokestinti kiekvieną papildomą gramą).
Aišku, šie pavyzdžiai atrodo esantys tik ir taip išklibinto logocentrizmo kritika, tačiau kritikos čia kaip tik mažiausia. Tiesiog tai – tam tikra socialinė sistema, prie kurios pripratę jaučiasi komfortabiliai, nes viskas nuspėjama, racionalu, tvarkinga.
Artimieji Rytai ir Pietūs funkcionuoja kitaip: ten elgiamasi taip, kaip Briuselio biurokratai elgtis vengia – pagal situaciją.
Taisyklės nustato, kaip derėtų elgtis, tačiau jos nėra suvokiamos kaip privalomos, jei iškilusi situacija yra netipiška arba jų nereikalauja. Vėl galima prisiminti jau minėtus kasdienybės pavyzdžius – eismą, švietimą ir oro uostus. Bet kas, buvęs Pietuose ar Rytuose, sutiks, kad vairuojama ir vaikštoma gerokai kitaip. Štai apsilankiusieji Atėnuose tikrai pamatytų, kaip šimtai žmonių kerta plačias gatves su šešiomis eismo juostomis ten, kur perėjos nėra. Visi žino – vairuotojai pėsčiuosius vis tiek praleis, taigi perėja nebūtina. Tai galima vadinti elgesiu pagal situaciją: žmonės ramiai pastovi ir palaukia, kol prisirinks daugiau norinčiųjų pereiti gatvę, tada vairuotojai sustoja ir praleidžia.
Skamba grėsmingai, o ir pietiečių automobiliai dažnai būna kiek nubrozdinti ar įdaužti. Tačiau eismo įvykių užregistruojama mažai, nes dėl įbrėžto dažų sluoksnio policijos niekas nekviečia, išsiaiškina tarpusavyje. Tuo tarpu pėstieji visada eina per gatvę, nelaukdami žalio signalo net ir reguliuojamose perėjose, jei tik automobilis pakankamai nutolęs.
„Pakankamai“ yra abstraktus ir sąlygiškas žodis, tačiau būtent „pakankamumo“, o ne „tikslumo“ paradigma ten yra kur kas galingesnė, esmingesnė, vyraujanti. Per pamokas vėlavimas, nors oficialiai netoleruojamas, yra kasdienis. Ilgainiui paaiškėja, kad laikas Graikijoje yra ne tiek astronominis, kiek sąlygiškas. Jei paskaita įdomi, vyksta diskusija, ji tęsis ne pusantros valandos, o kur kas ilgiau. Jei dėstytojas ir studentai pavargę, diskusija nesimezga, baigsis anksčiau.
Įdomią situaciją šių eilučių autorei teko matyti Rodo salos oro uoste: ten gyveno priklydęs šuo. Visi jį mylėjo ir šėrė, šuo laisvai slampinėjo pro patikrą, palydėdavo patikusį keliautoją iki vartų. Biurokratiniu požiūriu, gyvūnas kelia įtarimą, nes laužo nustatytas saugumo instrukcijas ir oro uosto taisykles: gali pernešti ligas, staiga tapti agresyvus, ką nors užpulti, užkrėsti blusomis, pagaliau – laisvai lakstantis šuo oro uoste nėra „normalus“ ir „priderantis“ reiškinys. Tačiau pagal situaciją besielgiantys Rodo oro uosto darbuotojai nutaria, kad šuo atrodo sveikas, draugiškas, taigi nekviečia šungaudžių tarnybos, nors tai ir pažeidžia formalius reikalavimus.
Kad toks „situaciškumas“ visuomenėje nepavirstų nevaldoma anarchija, garantuoja glaudūs socialiniai ryšiai ir kur kas stipresnis nei Vakaruose bendruomeniškumas, netgi savotiškas bendruomenės tradicionališkumas, beje, kartais taip pat papiktinantis emancipuotus vakariečius. Pavyzdžiui, daugybė graikių moterų dirbti ėmė tik per krizę – ten niekada nebuvo laikoma gėdinga, kad vyras visiškai išlaiko šeimą, o moteris niekada nėra oficialiai dirbusi. Tačiau žmona yra namų šeimininkė ir namų erdvėje jos žodis itin svarus. Taigi Vakarų matoma „netvarka“ kaip tik liudija apie glaudžius socialinius ryšius tarp visuomenės narių.
Žinoma, kad tokia „sistema“, sąlygiškai mažiau disciplinuojanti socialines elgsenas, politikoje ir ekonomikoje, ypač tarptautinėje, nėra pakankamai „sistemiška“. Kyla problemų, kurios per dabartinę krizę atsiskleidė itin ryškiai: prasta vadyba, korupcija, aplaidžiai paruoštos ataskaitos ir duomenų chaosas, kai pensijos išmokamos seniai mirusiems. Visa tai sukelia pasekmes, ypač kai šalis yra integrali eurozonos dalis. Bandydami įrodyti savo svarbą, graikai traukia Antikos, ypač Atėnų demokratijos kortą: tokiu būdu atrodo, kad Graikija skolinga Europai pinigus, o Europa Graikijai – save pačią, didžiąsias savo vertybes.
Taigi nereikia graikų teisinti dėl jų „tinginystės“; tai ne tinginystė, o veikiau kitokia toje kultūroje veikianti sistema, kitoks diskursas plačiąja prasme. ES politikai ir paprasti žmonės neturėtų į graikus žiūrėti kaip į iš esmės „asocialią“ tautą, kuriai svetimas bet kokios atsakomybės pojūtis. Socialinio atsakingumo ir atjautos kitam bendruomenės nariui ten netrūksta, todėl „neoliberalizmas“ graikams atrodo kur kas nežmogiškesnis nei praktiškai nepatirtas ir populistiškai artikuliuojamas komunizmas. Kas kita – atsakomybė „prieš taisykles“: kadangi taisyklės visada apibendrintos ir nuasmenintos, į jas linkstama numoti ranka.
Atėnų anarchija ir kitoks vertybinis pagrindas sunkiai dera su Briuselio biurokratija. Šiame kontekste svarbus tampa ne tik klausimas, kas ir kur yra Europa, koks paveldas ją vienija, iš kur ji atsirado kaip fenomenas ir kaip tą fenomeną suvokti. Atrodo ne mažiau svarbu klausti – kaip ES padaryti iš tiesų integralią, t. y. ne monolitišką ir nepaslankią, o kaip tik itin lanksčią ir supratingą kitokiam gyvenimo būdui, neprimetančią savo triaukščio biurokratizmo ir socialinių bei politinių praktikų kitokiam ir kitokia pasaulėžiūra paremtam pasauliui. Alexis Tsipras nenešioja kaklaraiščio. Tai yra politinis pareiškimas, bet nebūtinai toks, kaip jį kartais interpretuoja.
1 Kęstutis Girnius, „Ar po Graikijos krizės mūsų laukia Jungtinės Europos valstybės?“, in: https://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/k-girnius-ar-po-graikijos-krizes-musu-laukia-jungtines-europos-valstybes.d?id=68502442.
2 Donatas Puslys, „Kodėl, po velnių, Graikija yra ES?“, in: https://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-06-24-kodel-po-velniu-graikija-yra-es/132282.
3 Palash Ghosh, „Are Greeks really European?“, in: www.ibtimes.com/are-greeks-really-european-212891.
4 Pvz., John T. Harvey, „Five Reasons Why the Greeks Were Right“, in: https://www.forbes.com/sites/johntharvey/2015/07/07/five-reasons-greeks-were-right.
5 2014 m. rudenį teko dalyvauti ekskursijoje po Bizantijos meno muziejų Kipre, kur manęs neidentifikavo kaip užsienietės. Muziejaus direktorė maždaug penkiasdešimties graikų turistų grupei kitus krikščionis išvadino eretikais. Niekas neprieštaravo.
6 Ioannio Metaxo diktatūra 1936–1941 m. ir „juodųjų pulkininkų“ karinės chuntos diktatūra 1967–1974 m.
