Pateikiame ištrauką iš 2015 m. rugpjūtį pasirodžiusios išsamios dviejų dalių monografijos „Vištytis“, kurios sudarytojai – Vilius Kočiubaitis ir Žydronė Kolevinskienė.
Vištyčio vardui – 630 metų Vilius Kočiubaitis
Vištyčio gyvenvietė įsikūrė XVI a. pirmojoje pusėje – apie 1538 metus jau minimas dvaras, o 1570 m. Vištyčio miestelis gavo Magdeburgo teises. Būtent šie metai dažniausiai įvardijami kaip Vištyčio į(si)kūrimo pradžia. Nors istoriniai šaltiniai ir mokslininkų tyrinėjimai rodo, kad kaimas prie ežero galėjo įsikurti gerokai anksčiau (žr. J.Totoraičio, A.Miškinio veikalus, kuriuose minimi 1530 metai). Svarbu pabrėžti, kad 2014-ieji – jubiliejiniai miestelio metai: minimos 444-osios Vištyčio įkūrimo metinės (nuo 1570 metų), senajam Vištyčio vardui sukanka 630 metų (nuo 1384 metų), o Vištyčio bažnyčia švęs dabartinės parapijos bažnyčios pastatymo 185-ųjų metų sukaktį (nuo 1829 metų).
Vištytis – neabejotinai įdomus istorine ir semantine prasme lietuviškas vietovardis. Žinoma, kad didžiausi krašto gamtos objektai turi seniausius vardus. Vietovardžiai tiksliausiai atspindi krašto istoriją ir ilgiausiai išlieka nepakitę žmonių atmintyje. „Upių, ežerų vardai, paprastai atsiradę žiloje senovėje, geriausiai atskleidžia senąją kalbą ir senuosius gyventojus“, – teigia vokiečių filosofas Gottfriedas Wilhelmas Leibnizas.
2014 metais Vištyčio vardui sukako 630 metų. Tačiau 1384 metais buvo paminėtas ne Vištyčio miestelis, o upė vardu Dwissit. Netrukus, 1419 metais, šiuo vardu bus vadinamas Vištyčio ežeras, o nuo 1570-ųjų ir miestelis, jam suteikus Magdeburgo miesto privilegijas. Tenka dar pridurti, kad ir Romintos upė buvo vadinama Wystett. Amžių tėkmėje ežero ir miestelio vardai buvo dažnai minimi įvairiausiuose istoriniuose šaltiniuose – Dwissit (1384), lacum Dwisticz alias Wysiten (1420), ab ortu Lyppuna ad lacum Dwisticz (1422), ad lacum Dwisticz, ita quod lacus Dwisticz (1422), до озерa Виcтymu (1549), в озерo Виштынeцъ, до озерa Виштынцa (1559), Wystett (1589, 1593), Wishtitten See (1595), Wysztyten (1850), Vistyniec (1873), Vistutis (1875), Wystudz (1895).
Vištyčio vardas (Dwissit) pirmą kartą (ir, ko gero, nelabai tiksliai) buvo paminėtas 1384 metais kryžiuočių „Lietuvos kelių aprašymuose“, vadinamuose „Die Littauischen Wegeberichte“. Ordinas siųsdavo žvalgus į Lietuvą, kad šie parinktų tinkamiausią užpuolimui kelią. Daugiau kaip šimto kelių aprašymus Theodoras Hirschas 1866 metais paskelbė leidinyje „Scriptores rerum prussicarum“3. Žvalgų pranešimai apie kelius tapo savotišku žodiniu viduramžių Lietuvos žemėlapiu. Čia yra gausu lietuviškų vietovardžių – toponimų ir hidronimų. Kelius aprašė vokiečiai, tačiau žvalgus vedė prūsai vedliai, gerai mokantys lietuviškai. Taigi aprašymuose lietuviški vietovardžiai, prieš juos užrašant vokiečiams, bus perėję dar ir prūsų vertėjų lūpas. Aprašymuose vieni vietovardžiai nepakito, kiti patyrė ne tik prūsų, bet ir vokiečių kalbos įtaką. Tai liečia ir Vištyčio vardą, kuris keitėsi ir turėjo daugybę formų.
Tačiau sugrižkime prie žvalgų kelionės 1384 metais. Kelias, pažymėtas 57-uoju numeriu, veda iš Insterburgo (Instirburg) pro Gauseniskin, Caniswig, Gowayzen, Dwissit, Possuutna, Wezezen, Suppen, Palle, Laksde į Merkinę (Merecz). Kelio aprašyme pirmą kartą užrašytas Vištyčio, tiksliau Vištyčio (Dwissit) upės vardas: ...das virde nachtleger wirt vff der Dwissit deme flize... (...ketvirtoji nakvynė buvo prie Dwissit upės...). Upė Dwissit yra už dienos kelionės nuo Vištyčio ežero į vakarus. Įvertinus geografinį vietovių išsidėstymą ir atstumus, galima spėti, kad tai Romintos upė (pека Красная), tuo labiau kad, prabėgus dviems šimtams metų, 1595 metų Prūsijos žemėlapyje Rominta vadinama Wister fl. Kituose XVI amžiaus pabaigos šaltiniuose Rominta vadinama panašiai – Wistett (1589), Wyste, Wistett (1595). Taigi 1384 metais kryžiuočiai buvo ne prie Vištyčio ežero, bet prie Romintos upės, tada vadintos Dwissit.
Vardas Dwissit kelių aprašymuose daugiau neaptinkamas, o iš Vištyčio ežero ištekanti upė Pisa (die Pissa, Pisse)6 minima 39, 40, 42, 57, 58-ojo kelio aprašymuose, pavyzdžiui: ...von Instirburg an den Baitin uf die Pisse das ist iiij mile... Dar minima ir upė Possuutna, taip pat tik kartą: ...das vumffte nachtleger wirt vff eyme vlize, das heisz Possuutna... Tai gali būti Vižainė ar Juodupė (Schwartz fl. Juoduppe, Черница), kurią rusai dar vadina Vištynka, Vištytenka (Bиштитенкa, Bиштинкa). Abi upės įteka į Vištyčio ežerą pietuose. Minimas ir Vižainio ežeras: ...das sechzte nachtleger wirt vff eyme zee, der heisz Wezezen... Dažnai istoriniuose straipsniuose Vižainio ežeras painiojamas su Vištyčio ežeru, dėl jų pavadinimų rašybos ir fonetinio panašumo.
1387 metų kryžiuočių kronikose, paskelbtose „Scriptores rerum prusicarum“, jau minimas Vištyčio ežeras (lacum Dwisticz) ir žvejai lietuviai.
Vištyčio ežeras – prie valstybių sankirtos, jo vardas visada buvo susijęs su sienos tarp Lietuvos ir kryžiuočių ordino nustatymu. Vokiečiai Vištytį vadino Wystiten, rusai – Виштынец (Виштынецъ), lenkai – Wisztyniec. Vištytis jidiš kalboje – Vishtinetz (ישטינעץ), anglų – Vistytis. Rusijos imperijoje Vištytis buvo vadinamas – Виштынецъ. Tokiu pavadinimu pirmą kartą paminėtas 1559 metais. Vištyčio ežerą rusai vadina Виштынецкое oзеро, lenkai – Jezioro Wisztynieckie, vokiečiai – Wyschtyter See, anglai – Vistytis lake.
1419 metų Lietuvos ir Lenkijos taikos su Kryžiuočių ordinu sąlygų projekte siūloma, kad Lietuvos pietvakarinė siena turėtų eiti Vištyčio ežeru, paliekant jį Ordino pusėje. Tai reiškė, kad Vištyčio ežeras bus Ordino žemėse: ...fluvii in Leppuna transeundo rechte per solitudinem relinquendo lacum Dwisticz alias Wysiten in parte Ordinis...(...ligi Lieponos žiočių, o einant upe aukštyn ligi ežero, vadinamo Vištyčiu, ir tas ežeras turi palikti Ordinui...). Svarbu tai, kad čia Vištyčio vardas netenka pradinės d (dwist > wysit). Šis momentas pabrėžiamas ir tekste: Dwisticz alias Wysiten – Dwisticz, dar kitaip vadinamas Wysiten. Žodžio pradžios dw– greičiausiai yra atsiradęs Ordino kronikininkų dėka ar dėl vokiečių, užrašusių pasakojimą iš prūsų vedlių lūpų, klaidos. 1420 metais Vytauto epistoliarinio kodekso dokumente Vištyčio ežeras taip pat vadinamas Dwisticz.
1422 gegužės 10 dieną Melno taikos sutartyje, kuria buvo nustatyta galutinė siena tarp Lietuvos ir ordino, vėl minimas Vištyčio ežeras ir kad visas priklauso Ordinui: ...a Merunysky directe eundo ad lacum qui vocatur Dwisticz, ila tarnen quod ille lacus remaneat totus in parte... (...nuo Merūniškės tiesiai einant iki ežero, vadinamo Vištyčiu (Dwisticz), tačiau taip, kad tas ežeras visas pasiliktų ordino pusėje...).
XV amžiaus lenkų kronikininkas Janas Dlugošas Vištyčio ežerą mini kaip Wyskytky. Jis aprašo, kad Jogaila mėgdavo keliauti pro Wyskytky, 1422 metais daug kartų čia medžiojęs ir vėliau dažnai prie šio ežero lankydavęsis. Kryžiuočių žvalgų pranešimuose teigiama, kad buvo senų ir naujų kelių (komen di nuge wege in di alden). Vienas iš tokių naujų kelių, būtent 58-asis, vedė iš Insterburgo per Virbalį, Kalvariją, Seirijus, Merkinę į Vilniaus kraštą. Seniau kelias iš Insterburgo į Vilnių vedė per Virbalį, Vištytį, Seirijus ir Merkinę. Šiuo keliu pro Vištytį Jogaila ir vėliau jo sūnus Kazimieras iš Lenkijos keliaudavo į Lietuvą.
Tačiau Wyskytky vardas neprigijo, kaip ir keletas kitų. XVI amžiuje lenkų kalboje aptinkamos įvairios vardo formos: z Vistyć, Vistuć (1567), w mieście Vistyncach (1592), Ulica Wissticzka19 (1561). Nuo XVII amžiaus vidurio ir lenkų kalboje įsigalėjo Wisztyniec. Magdeburgo teisių Vištyčiui patvirtinimo dokumentuose 1638, 167020, 1745 metais, 1757–1792 metų miesto antspaude, 1772–1790 metų Asesorių teismo protokolų knygų įrašuose apie Vištyčio miestelėnų bylą prieš seniūną K.Puziną visur aptinkamas Wisztyniec (Wisztynca, Wisztynskiego).
Po 1795 metų Vištytis atiteko Prūsijai, o nuo 1815 metų – Rusijai. Vokiečių kalboje Vištyčio vardo forma per keturis šimtus metų taip pat keitėsi – Dwissit (1384), Dwisticz (1420), Wysiten (1420), Dwisticz (1422), Wishtitten (1575), Wishter, Wishtet (1595), Wistiten (1689), Wistitten (1690), Wistocken (1787), Wistyten (1798), Wystyten (1804), Wysztyten (1850). 1576 ir 1595 metų Naujosios rytų Prūsijos žemėlapyje ežeras vadinamas Wistitten See, 1897 metų – Wysztyter See, Wysztyniec.
Vokiškuose XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios Rytų Prūsijos–Vakarų Rusijos kariniuose topografiniuose žemėlapiuose sutinkami įvairūs su Vištyčiu susiję vokiški ir lenkiški pavadinimai – Wisztyniec, Wysztyten, Wisztyter See, Powisztajcie, Powisztaycie. Vokiškame–rusiškame 1916 metų žemėlapyje Vištytis žymimas – Виштынецъ.
Vištyčio P.Kriaučiūno vidurinės mokyklos kraštotyros muziejuje yra saugomas XX amžiaus pradžios Vištyčio rusų pradinės pavieto mokyklos antspaudas su užrašu: „ОДНОКЛAC. ПОCAД. НAЧ. OБЩ. УЧИЛИЩЕ ВЪ П. ВИШТЫНEЦЪ * ПЕЧAТЬ ДЛЯ ПAKЕТOBЪ“
Kai kuriuose šaltiniuose aptinkamas ir vardas Giesrytis, kuris labiau suponuoja klaidingą Vištyčio vardo užrašymą istoriniuose šaltiniuose, nei kitokią semantinę vardo reikšmę.
Aleksandras Vanagas knygoje „Lietuvos miestų vardai“ pažymi, kad Vištyčio vardo užrašymai yra tiek skirtingi, jog verčia pasvarstyti, ar iš tiesų dabartinė ežero ir miesto vardo lytis Vištytis yra pati seniausia, pirminė. Išsiskiria du aiškesni variantai. Pirmas vistit– (vištyt-): Dwissit, Dwisticz, Wisiten, Dwisticz, Vistuć, Wishtitten, Wishter, Wishtet), Wistiten, Wistitten, Wysztyten Wystyten. Antras vistut– (vištut–): Vistuti, Vistutis, Vistutis, Wystudz. Esama ir trečios grupės lyčių su vistin– (vištin–): Vistynca, Vistyncach, Vistyniec. Tad vienos praformos rekonstravimas gana sunkus, iš tiesų – neįmanomas. Todėl beliktų daryti išvadą, kad gal ir gyvojoje kalboje kadaise būta ne vieno, o kelių vardo variantų, tarkim, Vištytis, Vištutis ir Vištinis. Žinoma, jeigu šaknis vist– čia yra pirminė.
Dokumentų užrašymai šaknies višt– nefiksuoja, o atkakliai kartoja vist–. Jeigu pažiūrėtume, ką rodo kiti vandenvardžiai, tai pamatytume, kad teoriškai įmanomos abi lytys su višt– ir su vist–; palyginimui, Višt–upis (upė), Viš–tikmė – greičiausiai iš Višt–tekmė. Visiškas spėjamos praformos Vistutis ar Vystutis atitikmuo būtų Švenčionių apylinkių ežero vardas Vystutis. Tad abejonių dėl Vištyčio pirminės lyties lieka. Bet tai daugiau hidronimo, o ne oikonimo problemos. Aišku viena – miestelio vardas Vištytis yra kilęs iš ežero vardo Vištytis.
Nors skirtingose kalbose Vištytis tariamas beveik taip pat, tačiau jo rašyba labai skiriasi: Vištytis, Vishtinets, Vishtinetz, Vishtiniec, Vishtinits, Vishtinitz, Vishtitis, Vishtytis, Vistitis, Vistytis, Vistytus, Vyshtynets, Vystytis, Westinitz, Westitten, Wischtinitz, Wischtiten, Wischtivetz, Wishtinetz, Wishtiti, Wishtitten, Wistiniecz, Wistiten, Wisztiniec, Wisztyniec, Wyschtiten, Wyschtynjez, Wystiten, Wystitten, Wystyten, Wysztiniec, Wysztynie, Wysztyniec, Wysztyten.
Žodynininkas Vilius Pėteraitis, monografijoje „Mažoji Lietuva ir Tvanksta prabaltų ir pralietuvių laikais“ ištyrinėjęs 4 000 baltiškų vandenvardžių, tarp jų Vištyčio etimologiją ir semantiką, pabrėžia: „...kad būtų įmanoma kiek praskleisti žiląją senovę gaubiantį šydą, pažvelgti į amžių glūdumas tinkamiausia panagrinėti vandenų – upių, pelkių, balų ir ežerų – vardus.“ Jis teigia kad, vardą Vištytis įprasta kildinti iš lietuviško višta, vištytis ir sieti su lietuviškais vandenvardžiais Višt–upis, Višt–upys, Viščiova ir kitais.
Višta siejama su senųjų baltų tikėjimu, kaip auka dievams. Beje, prie vakarinio Vištyčio ežero kranto prigludusi Romintos giria, kurioje gyveno lietuviams giminingi prūsai, jotvingiai, bartai, nadruviai. Senieji prūsai girią laikė šventa. I–II amžiuje Romintos girioje ant didžiausio kalno stovėjo Romuva, baltai atlikdavo aukojimo apeigas, degė amžinoji ugnis. Vištyčio ežeras atsirado prieš keliolika tūkstantmečių, ir neįmanoma tikėti, kad baltų vienybės laikais tokį didelį ežerą kaip Vištytį būtų pavadinę naminio paukščio mažybiniu vardu.
„Vištytis greičiausiai vėlesniųjų laikų, mūsų senolių religinio-mitinio mąstymo, jų pasaulėžiūros įtakoje atsiradęs, siejant panašiai skambantį senesnį pavadinimą Vistit–, Vistet– su višta, vištytis, gimimo ir aukų dievams ir gimimo simboliu.
Viš–t– šaknis tikriausiai išplėsta –t– determinantu balt. viš– (vis–) šaknis, kuri balsių kaitos laipsniu sietina su balt. veiš–, veis– (liet. vieš–, vies–). Plg. liet. Viš–akis, Vieš–inta ir su –t– formantu liet. Viš–t–akupis, Viešt–ovė, plg. taip pat Vis–t– šaknies variantus liet. Vis–inčia up., Viesys ež., Veisiejis ež. ir su –t– formantu liet. Vys–t–utis ež., ryt. balt. *Veis–t–uva > rus. Vystva.
Pirminė lytis bene Vis–t–, kuri ir šaltiniuose paliudyta bei nesvetima vandenvardžių senovinei darybai ir kilmei, sietina su ide. *vis–, *veis–, „(iš)tekėti, išsilieti, ištirpti“, plg. s. ind. vesati „sutirpsta, išsilieja“, vesantah „tvenkinys“, pr. weysigis „drėgna pieva“, lietuvių vieš–muo „upokšnis“ (žr. dar Veis–pelkė, Vieš–vilė).“
Vis–t– būtų artimesnė ir senajam Vyslos pavadinimui ide. *Vis–t–ia, –t– formantu sudarytam iš ide. *vis– „tekėti ir t. t.“. Tarp kitko, ide. *Vistia (iš)virto vakarų baltų kalboje į *Vistla, dar prieš Kristaus gimimą Agripos ir Plinijaus paliudyta, jau sulotyninta Ptolomėjo į Vistula. Pamedėnai senąją lytį Vistla pavertė į Viksla (–stl– > –ksl–), iš kurios vokiečių kalboje išsirutuliojo per germ. Viksel į Wichsel ir Weichsel. O slavai senąją lytį Vistla dėsningai pakeitė į Visla ir tai prieš Vulfstano laikus. Palyginimui – Vulfstano minima 890 metais Wisle, kuri suslavinta ir į Lietuvą atsiplovė: Vysla, Visla.
Vištytis – archajiškas vandenvardis ir jo kilmė darybiniu bei semantiniu aspektu nėra iki galo aiški. Abejonių nekelia tik tai, kad iš ežero vardo yra kilęs miestelio, įkurto 1530 metais, vardas. Bet, atrodo, ežero vardas Vištytis yra keitęsis. 1559 metų užrašymas Виштынецъ rodo, kad gretiminė ar net ankstesnė ežero vardo lytis bus buvusi Vištinis. Tai patvirtina ir šių dienų lenkiška lytis Wisztyniec. Profesoriaus Knuto Olofo Falko, tyrinėjusio baltų hidronimus, nuomone, lenkiškas –yniec, –inec tegali būti iš lietuviško –inis. Bet ir lytis Vištytis turi būti labai sena, palyginimui – 1422 metais Dwisticz ir 1384 metais Dwissit.
Ežero vardas Vištytis (Vištinis) sietinas su upių vardais Vištupis, Vištupys, Vištalieknis, Vištapievė, Vištapievis, Vištaprūdis, Vištaraistis, Vištelinė, Vištinčios, Vištinė, Vištelinė, Vištpievis, Vištupė, Vištupis. Taip pat gali būti sietinas su upe Viščiova, ganykla Viščiava, balomis Viščius ir Viščynas, kurių kilmė neaiški. Su šaknimi viš– lietuvių vardyne hidronimų nėra, išskyrus upę Višakis. Netoliese Vištyčio ežero esantis Vižainio ežeras ir Vižainės upė yra siejama su šaknimi viž–. Hidronimai su šaknimi vyž– (viž–) turi bendresnę vingiuotumo, išsisukiojimo, kreivumo reikšmę. Palyginimui, lietuviškas vyžti (pinti vyžas), nors ir vyžos ir vyžti etimologija nėra aiški.
Tautosakininkas Albinas Kurtinaitis savo knygoje „Garnio vaikai“ Vištyčio krašto ežerus ir upes, turinčius pavadinime šaknį vyž– (viš–, viž–) sujungia į Vyžių (Vyžių vandens, Vėžio Žvaigždyno) taką:
Vyžių Takas jungia dvyliką ežerų: Beržinį, Vygrelį (Vygrį), Graužinį, Sūdelį, Sūduvį, Aklį, Vyželį (Vištutį), Vyžainį, Vyžtytį (Vištytį), Dunojų ir Triduonį, esančius Lietuvoje, Lenkijoje ir Rusijoje. Vyžių Takas prasideda nuo Beržinio ežero ir eina iki Triduonio. < ...> Iš Vyželio (dabar – Vystuć), išteka upelė Vyželė. Nuo Vyželio į šiaurę yra Vyžainio ežeras, iš jo išteka upelė Vyžaina. Susitekėjusios Vyžaina su Vyžele įsilieja į Vyžtyčio ežerą. Iš pietų atiteka Vyžtytė (Vištytė, Vištinka, Čarnica) ir įteka į Vyžtyčio ežerą. Nuo Vyžtyčio ežero rytų pusėje yra Vyžtaičio (Vištaičio, Grabausko) ežeras, iš jo išteka upelė Vyžtaitė (Vištaitė) ir įteka į Vyžtyčio ežerą. Iš viso keturi Vyž– ežerai ir keturios Vyž– upelės.
Pasak jo, Vyžių Tako teritorija buvo sūduvių genties saugojimo nuo išnykimo vieta, o visus ežerus ir upes sūduviai laikė šventais.
Iš gyvūnijos, susijusios su vandenų vardais ir senuoju tikėjimu, be višta (Vištytis, Vištaitė), dar minėtini meška (Meškupė), bitė (Bitė) ir gal Vilkas (Vilka, Vilkmedžiai). Mūsų protėviai tikėjo, kad žmogaus gyvenimas susijęs su mitinėm esybėm, pasireiškiančiom ir per gyvūniją. Antgamtinės jėgos per gyvulius gali padėti ir pakenkti žmogui. Meška padeda gimdyti, kraitį krauti. Bitė simbolizuoja atsinaujinimą. Vilkas siejamas su pranašystėmis. Dievams nuraminti reikia aukoti vištą. Tiek meška, tiek vištytis nėra seni žodžiai ir prūsų nepaliudyti. Meška pasiskolinta iš slavų, vištos etimologija siekia ne per toliausia. Šie žodžiai greičiausiai lietuvių – latvių bendrystės ar vėlesnių laikų. Vištyčio ežero vardas bus prikergtas senesniam, panašiai skambėjusiam pavadinimui *Vis–t–et ar *Vis–t–it.
Kasmet pavasariais garsiai šniokščia Vištyčio, Vižainio ir Vižainės, Vidupio, Pisos, Romintos, Juodupės, Užkalnės, Grybingio ir Strepetinio vandenys, tekėdami, tvindami, išsiliedami ir netilpdami savo krantuose. O juk prieš 7 000 metų, atlantyje – šilčiausiame ir drėgniausiame poledynmečio laikotarpyje, pirmųjų Vištyčio krašto gyventojų laikais, kritulių ir vandens upėse bei ežeruose būta nepalyginamai gausiau. Štai kas tada, prieš tūkstantmečius, višo, netilpdamas savo krantuose. O legenda, siejanti paukštelį – vištytį su ežero atsiradimu, buvo sukurta vėliau, sutapatinant Vištyčio vardą su baltų mitologijoje aptinkamais paukščių vardais.
