Jam reikėjo nufilmuoti nedidukę ikoną, paprastai bažnyčioje žmogui sunkiai išžiūrimą ir visai neprieinamą, kabančią aukštai pagrindiniame altoriuje. Norėdamas ją pasiekti sugalvojo iškelti kamerą. Žvelgdamas į monitorių jis laukė, ką išvys priartėjęs prie jos. Ir staiga lyg jį lyg kažkas sukaustė – švč. Mergelės Marijos akys iš ekrano, persmelkdamos jį, žvelgė gyvu ir labai tikru žvilgsniu. Lyg nušvitimas tąkart ištiko kunigą. Vienas bažnyčioje jis dar ilgai negalėjo atsitraukti nuo jos.
Tokio jausmo ir akivaizdos kunigas nebuvo patyręs niekur kitur, kur tik lankėsi pasaulyje prie stebuklais garsėjančių vietų, meno kūrinių ar šventovių. Unikali ir neįkainojama patirtis paprastą kaimo vietą pavertė ypatinga ir nepaprasta. Tai istorija apie Tverų bažnyčios ikonėlę ir jos stebuklais garsėjančios švč. Mergelės Marijos atvaizdą, kurios akis regėti turėjo galimybę ne kiekvienas. O jas išvydę – gauti malonių.
Taip ir dabar kiekvieną sykį lankydamasis Tveruose tikiesi susitikti su ja akis į akį ir išsivežti kartu. Tik ji tokia mažytė, tokia neįžiūrima, kad paslaptis tik stiprėja ir didėja. Ypač tuomet, kai sužinai dar ir jos istoriją.
Bažnyčios legenda
Rietavo, Žarėnų, Varnių ir Laukuvos kelių kryžkelėje stovi medinė bažnyčia, apjuosta mūro tvora. Tai Tverų pasididžiavimas, stūksantis ant kalnelio pačiame miestelio centre. Savo ryškios saulės spalvos sienomis nutvieskianti pagrindinę aikštę, kelius ir aplinkinius namus bažnyčia pasitinka kiekvieną keliaujantį, nors ir pro šalį. Čia ji stovi nuo 1897 metų, kai su parapijiečiais ją pastatė tuometis klebonas Juozapas Niūniava-Niūnevičius.
Tai paskutinė iš iki tol statytų bažnyčių, kurią pirmąją mažojo paveikslėlio garbei dar 1618 metais pastatė Tverų tėvūnas Elijas Ilgovskis. Legendos pasakoja, kad bažnyčia atsirado kaip įžadas, kurį Elijas davė melsdamas ikonos sugrįžti namo iš totorių nelaisvės. Jis buvo išpirktas, todėl grįžęs namo, kaip padėką dėl išklausytų maldų, pastatė Marijai bažnyčią.
Bet tai dar ne viskas. Istorija tęsiasi. Pas Eliją Ilgovskį svečiavosi Rietavo klebonas ir naktį jis išvydo, kad paveikslėlis švyti. Taip pirmą kartą jis buvo pramintas stebuklingu. Švč. Mergelės Marijos atvaizdas su Kūdikėliu rankose buvo perkeltas į bažnyčią, kur ėmė garsėti įvairiomis malonėmis. Jas vykstant 1646 metais patvirtino ir vyskupas J.Tiškevičius.
Ikona šiandien
Šiuo metu paveikslėlis iš tiesų švyti iš toli. Pirmiausia, dėl gausiai aukso ir sidabro spalvomis dekoruoto pagrindinio paveikslo grožio, kuriame jis įkurdinamas pačiame centre tarp angelų ir švč. Trejybės vaizdinių. Vyksta karūnacijos scena, kurios metu ant mažųjų figūrėlių nuleidžiama dar viena prašmatni karūna.
Šioje šventėje šventieji su angelais tarsi paskęsta aukso, sidabro ir bronzos aptaisuose, vaizduojančiuose žvyneliais dekoruotus debesis, plunksninius angelų sparnus ar augmenijos ornamentika iškaltus jų rūbų audeklus.
Nors šaltiniuose minimų sidabro ir aukso durelių, pritaisytų prie paveikslėlio rėmų, nematyti, turbūt dėl nepatogiai akiai atsivėrusios trajektorijos galima apžiūrėti kitą unikalų dalyką – tikinčiųjų suaukotus votus, charakterizuojančius ikonos stebuklus. Nors surašymo sąrašai net iš 1678-ųjų metų liudija anksčiau buvusį gausesnį jų skaičių, šiuo metu yra tik keletas. Kokia dar galybė niekur neužfiksuotų maldų bei padėkų palikta prie šio įspūdingo altoriaus – nieks nesužinos. Ir nebūtinai tikintis stebuklų. Dovana vien tai, kad jis yra.
Nekukli savo dydžiu
Iš pirmo žvilgsnio nepasakytum, kad ši bažnyčia galėtų kažkuo išsiskirti iš kitų. Gal net atvirkščiai – jos liaudiškojo tipo architektūra ją paverčia itin paprasta ir santūria. Tai istorizmo statinys su eklektine kompozicija. XIX amžiaus sakralinių pastatų architektūroje eklektika buvo dažna dėl tarpusavyje maišomų viduramžių ir naujųjų laikų stiliaus elementų.
Bažnyčiai būdingos neogotikinės formos atsispindi languose, masyviuose keliatarpsniuose bokštuose, užsibaigiančiuose dangų badančiomis smailėmis. Būtent toks jausmas apima stovint arti bažnyčios ir, pasirodo, ne be reikalo – juk tai viena didžiausių medinių bažnyčių Lietuvoje. Tuo įsitikinę ir miestelėnai.
Nors kartu jiems vis dar paslaptis – kam Tverams reikėjo būtent tokio dydžio bažnyčios? Juk visai netoli Rietavas su dar didesne mūrine šventove, čia pat ir Varniai – Žemaičių vyskupijos centras. Tad kodėl? To išsiaiškinti gal jau ir nebepavyks.
Na, o dairydamasis toliau pastebi, kad pro aukštus arkinius bažnyčios langus į vidų patenka pakankamai šviesos, todėl joje erdvu, jauku. Sienos dažytos medinėms šventovėms būdinga smėlio spalva. Negausi geometrinės augmenijos ornamentika lubose suteikia subtilios puošybos įspūdį. Kaip ir lubas rėminantis dekoratyvinis ornamentinis karnizas su apvadu, savo tamsia ornamentika pastiprinantis jos estetiškumą. Tai XIX amžiaus profesionaliosios architektūros pavyzdys, susimaišęs su vietine žemaičių liaudies architektūros tradicija.
Baroko pasaulėjauta
Bažnyčioje išliko XVIII amžiuje dailininko Kunickio sukurtų tapybos darbų. Tuo laiku pastatyti ir visi trys nežinomo medžio drožėjo altoriai presbiterijoje. Be jų šoninėse koplyčiose yra dar du – vėlyvesni už pagrindinius.
Žvelgiant į pagrindinį altorių, atrodytų, kad tai trijų – vandens, žemės ir dangaus – stichijų vaizdinys. Du šventieji, šonuose sergėjantys pagrindinį paveikslą su ikonėle, stovi melsvame fone, o jų vandens vaizdinį sustiprina kriauklių skydo dekoracijos, iškeltos virš masyvių skulptūrų galvų.
Žemiškąją patirtį atstovauti galėtų pagrindinis paveikslas su stebuklingąja ikona, kurios darbai regimi žemėje. Na, o pažvelgę dangun kaip visuomet matome debesis ir tikimės išvystį Jį – altorius užbaigiamas debesyse paskendusia Jėzaus skulptūra.
Antrojo tarpsnio paveikslas su švč. Mergelė Marija ir Elžbieta iškeliamas ant pusmėnulio formos rėmo, kuris išauga į žvaigždėmis ir gėlėmis nusėtą vainiką. Viskas tviska ir spindi aukso geltonumu.
Kad žodis skambėtų svariau, taip pat prabangiai dekoruota ir drožėjų darbo sakykla. Banguotas baldakimas dengia jos viršų, o apačia nusėta plėšriųjų gyvūnų galvomis, mena apie pagedusio pasaulio tvarką.
Tai baroko pasaulėjauta, gausi puošybinių detalių, paskendusių tarp banguojančio reljefo, karnizų ir patetikos kupinų vaizdų. Į darnią visumą jungiasi visi kontrastuojantys elementai, baimę gožia grožis, tamsą – šviesa.
Medžio kuklumas maskuojamas puošyba
Drožėjų rankos, dariusios naujų altorių ansamblį, siekė atkurti visiškai gaisro XVIII a. viduryje nuniokotą medinukės interjerą. Prie pagrindinio altoriaus įtaisyti dar du – kairysis šv. apaštalo Tomo ir dešinėje esantis šv. Antano altorius.
Jų medžio kuklumas taip pat užmaskuotas gausia augmenijos ornamentika. Retabulas nusėtas aukso lelijų žiedais ir vynuogių kekėmis, o XVIII amžiaus tapybos darbai pridengti puošniais aptaisais. Užtrauktas raudono audeklo fonas, kontrastuodamas su šventųjų figūromis, tik dar labiau vedžioja akis po smulkias šventųjų rūbų detales, iškaltas aukso, sidabro ir bronzos audinyje. Taip papuošti visi altoriai.
Bažnyčioje veikė ir Rožinio brolija, kuri turėjo savo altorių kairiajame navos gale. Tai masyvus medžio dirbinys su šešiomis kolonomis ir dviem vardo monogramas laikančiais angelais, su augmenijos šakelėmis dekoruotais šonais. Jo centre – Marijos paveikslai.
Dešiniosios navos turtas – tai Nukryžiuotojo altorius. Kenčiančios skulptūros fonas savo ažūrine vynuogynų onamentika prisipildo rokokiškos gyvybės, per visą retabulą pro rėmus išsiveržiančia augalijos raštų ornamentika.
Dar daugiau istorijos
Aukštai akis pakelti kviečia bažnyčios skliaute iškeltas krucifiksas su pasigailėjimo maldaujančiomis moterų skulptūrėlėmis. Šios ant gan siauros sijos iškeltos moterėlės dėl aukščio kelia baimę – lyg tuoj persisvers ir nukris. Vis dėlto jos grakščiai laikosi čia jau daugiau kaip šimtą metų. Tai primena ant sijos pažymėtos ir trys bažnyčios statymo datos. O kur dar bažnytinio paveldo muziejus su išsaugotomis knygomis, koplytstulpių skulptūrėlėmis ir varpo šukėmis. Pastarosios taip pat turi atskirą istoriją.
Nuolaužos buvo rastos po grindimis griaunant vieną kaimo namą. Nors išlikę duomenys liudija, kad varpai antrojo pasaulinio karo metais buvo išlydyti vokiečių šoviniams – matyt, vieną pavyko išsaugoti. Apie jį niekas nežinojo. Mūrinė varpinė nuo 1907 metų stovi už šventoriaus. Ją puošė tokie skambūs varpai, jog girdėdavosi Rietave ar Varniuose.
Taip ir dairaisi aplink. Akys bėgioja po erdvę, slepiančią istoriją, kliūdamos už daiktų, detalių, kurių čia netrūksta. Tik kažkaip vis norisi sustoti ir susikaupti prie Mažosios. Bet ji taip aukštai, kad gali tik pult ant kelių ir išreikšti savo norus eidamas ratais po ja.
Be priežiūros bažnyčios nepalieka
Patekti į šventovę geriausia pro pagrindinius vartus. Atrodo, kad kerti kokią laiko giją. Be to, kad jie yra vienintelis Lietuvoje žemaitiško baroko stiliaus statinys, įrašą palikę vartų fundatoriai nuo 1879 metų prašo žengiant pro vartus jų neužmiršti. Išvydęs prašymą – tikrai apie juos pagalvoji.
Geradėjus atmena ir be priežiūros bažnyčios nepalieka darbštūs miestelio gyventojai. Kaip pasakojo kartu su klebonu Dariumi Povilaičiu pasitikęs miestelio seniūnas Antanas Zalepūgas, bažnyčia reikalauja nuolatinės priežiūros dėl didžiausio medinių bažnyčių priešo – aplinkos poveikio.
„Statant bažnyčią mediena buvo ruošiama specialiai pritaikant ją ir viduržiemiui. Rastai tašyti kirviu, pagal senovės papročius. Apatinis vainikas yra tvirtas, manyčiau, ąžuolinis, nes per tiek metų nepakito.
Labiausiai kenčia lauko lentos, kurios pirmos susiduria su sniegu, saule, lietumi. Jau yra papuvusių. Ne kartą jas keitėme. Šiuo metu bažnyčią reikėtų dažyti. Reikia nuolat pastebėti įvairiausias smulkmenas, ištinkančias bažnyčią, nes dėl to ji gali sunykti“, – pabrėžė A.Zalepūgas.
Seniūnas prisiminė, kaip dar vaikystėje per švč. Mergelės Marijos apsilankymo atlaidus liepos mėnesį į miestelį su vežimais privažiuodavo tiek žmonių, kad visi nesutilpdavo į šventorių.
Nors dabar to nebepamatysi, bendruomenė stengiasi telkti gyventojus pasiūlydami jiems net alternatyvius švenčių minėjimo būdus – atsisakant svaigiųjų gėrimų. Šiam sumanymui pritarė ir bažnyčios klebonas, kartu įsitraukiantis į bendruomenės gyvenimą.
Tveruose yra ir turizmo informacijos centras, kuris atvykstančiam gali pasiūlyti aplankyti ne tik ypatingąją bažnyčią, bet ir kitas unikalias vietas, kurių, pasirodo, Tveruose nestinga: senieji akmenys, šaltinis, archajinės vietovės…
Gyvas santykis
Mažas miestelis nedidelėje kryžkelėje, nekeliantis jokių įtarimų, toks pat tuštėjantis, bet numylėtas ir prižiūrėtas, atrodo, ramiai gyvena kasdienį gyvenimą.
Tik skyręs šiek tiek daugiau dėmesio pamatai, kaip viskas aplinkui stebuklinga ir ypatinga, tik reikia apsidairyti. O svetingumo dėka išgirsti ir begalę istorijų, pastebi detales, menančias laiką. Taip vietos atgyja, o užmirštos gyvenvietės prisipildo naujos gyvybės.
