Kantaučių bažnyčią lanko ir tikintieji, ir Švč. Mergelė Marija

Gausi fundacija

Tam kaimo savininkas Kristupas Timotiejus Šiukšta, be naujos šventovės, kaip fundaciją bažnyčiai padovanojo ir tris kaimus. Tuometis vyskupas kunigaikštis Kazimieras Pacas priėmė gausias dovanas ir už tai, atskyręs kaimelius iš kitų parapijų, 1694 metais įsteigė naują – Kantaučių parapiją. Fundatorius šio įvykio nebesulaukė.

Iki tol Šiukštos dėl bažnyčios stengėsi ne tik funduodami pinigus. Jiems rūpėjo į ją įvesti ir šv. Rožinio broliją, kuri padėtų ir dvasiškai stiprinti parapiją. Manoma, kad pagal naujai įsteigtos brolijos pavadinimą XVIII amžiaus laikotarpiu pasikeitė ir bažnyčios titulas – į Rožinio Švč. Mergelės Marijos.

Dabartinės bažnyčios titulas – tai jau XIX amžiaus vidurio statinio palikimas. Tuo metu bažnyčia apvainikuota Švč.Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vardu. Jis išliko iki šiol.

Brangus brolijos palikimas

Bažnyčios titulai galėjo kilti nuo keleto altorių, skirtų Švč. Mergelei Marijai. Be pagrindinio, su XX amžiuje išpopuliarėjusia Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo skulptūra, Kantaučių bažnyčia slepia unikalų Rožinio brolijos palikimą – Rožinio Švč. Mergelės Marijos altorių.

Šis įspūdingas medžio drožėjų darbas, esantis kairiosios koplyčios transepto gale, iš tolo gožia kuklią bažnyčios sienų, lubų puošybą. Vien akanto lapų šakos, puošiančios pirmąjį retabulo tarpsnį, pinasi keliomis eilėmis, kurdamos besiskleidžiančių aukso sparnų vaizdą. Dar truputį ir centrinės paveikslo figūros – Marija su Kūdikėliu – pakils skrydžiui.

Žvelgiant į paveikslą rodosi, kad jas sulaiko tik sidabruoti ir auksuoti aptaisai, o deramą pagarbą šventiesiems pastiprina trys aukso karūnos. Altoriui tai suteikia dar daugiau prabangos ir grožio.

Nors paveikslo kampe galima įžiūrėti datą, neatmetama galimybė, kad jis dar senesnis. Juk atsitikdavo taip, kad tuo metu gyvenę ir išsimokslinę vietiniai meistrai, paveikslus pertapydavo pagal originalus, nuo savęs nepamiršdami pridėti kompozicinių bei stilistinių interpretacijų. Manoma, kad šis savo technika nuo originalo nutolo nedaug.

Paveiksle vaizduojama Kūdikėlio Jėzaus Rožinio perdavimo šv. Dominykui scena, apjuosta tviskančia augalijos ornamentika. Ją retabulo antrajame skirsnyje vainikuoja kitas XVIII amžiaus antros pusės palikimas – Jėzaus vardo paveikslas.

Tai trijų tamsokų, pablukusių raudonų IHS raidžių monograma, po savimi parklupdžiusi giltinės griaučius. Mįslingos ir teatrališkos angelų veidų detalės paveikslo kampuose pastiprina jo baroko stiliaus dailę.

Bendrą altoriaus efektingumą sustiprina aukso spalva išdailintos ažūrinės drožybos kolonos, smulkiais augmenijos raštais išraižytas rėmas. Dviprasmiškas – spindinčios prabangos ir paslaptingos tamsos – nuotaikas keliantis dailės paminklas, kitaip dar vadinamas „Marijos rožančine“, buvo sukurtas kaip dalis altorių komplekso naujajai 1768–ųjų kaimo bažnyčiai.

XVIII amžiaus altorių ansamblis

Dabartinės Kantaučių bažnyčios altorių ansamblis, pradėtas formuoti dar senojoje bažnyčioje, galutinai užbaigiamas XVIII amžiuje. Centrinė bažnyčios puošmena – pagrindinis altorius – savo masyvumu, medžio drožiniais, auksu tviskančia ornamentika bei šventųjų vaizdiniais nenusileidžia kitiems. Jų bažnyčioje iš viso šeši. Presbiteriją nuo navos skiria viršuje skersinė sija su citata, apačioje – dekoratyvinė tvorelė.

Pagrindiniame altoriuje, be jau minėtos Švč. Mergelės Marijos skulptūros, arčiau dangaus iškeliamas šv. Vincento Ferero paveikslas. Jis išsiskiria sunkiai išžiūrima autentiška puošyba. Matyti, kad paveikslo ištaigingumas dvelkia iš pasidabruotų ir paauksuotų šventojo aptaisų.

Likusios šventųjų skulptūros retabule, padengtos pastelinėmis spalvomis, kaip dangiška šviesa reljefu ir kolonomis leidžiasi tiesiai iš Aukčiausiojo rankų – jo biustu užbaigiamas pagrindinis altorius. Rožių drožybos debesyse paskendęs Tėvas, plačiai ištiesęs rankas į šalis, laimina kiekvieną priėjusįjį. Jį palydi sinchroniškai abiejuose altoriaus tarpsniuose išdėstytos angelų galvelės.

Ant mūrinės mensos – medinis dviaukštis ciborijus, staliaus ir drožėjų darbo, išpuoštas aukso spalvos ornamentika ir mažomis šventųjų figūrėlėmis. Altorius buvęs gausiai polichromuotas ir paauksuotas.

Pagal senus papročius šioje bažnyčioje Mišios buvo laikomos prie visų šešių altorių. Be pagrindinio, presbiterijoje yra dar du, skirti šv. Laurynui ir šv. Juozapui. Nuo ankstesniųjų laikų jie pasipildė antstatu ir naujais paveikslais, bet senoji jų retabulo drožyba išliko nepakitusi.

Liaudies meistrai kiekvienam jų padovanojo skirtingos augmenijos sparnus iš veržlių ir spiralinių lapų, besistiebiančių aukštyn. Dešiniojo „Šventosios šeimos“ paveikslo rėmai – lyg saulės spinduliai tvieskia į šalis, o kairysis išsiskiria savo vynmedžio šakelių grakštumu. Jo didingumas paremiamas keturiomis kolonomis, pabrėžiančiomis altoriaus vertikalumą. Aukso ir sidabro jiems abiems kadaise taip pat nestigo.

Savo dramatiškumu išsiskiria Jėzaus širdies altorius. Puskolonių vietoje autoriai įkomponuoja Nukryžiuotojo skulptūrą sergėjančias šventąsias moteris. Joms grakštumo suteikia vertikaliai krintančios rūbų klostės, tačiau sustingusio gipso spalva jų veidus padaro šaltus, nebylius, paklaikusius nuo amžino išgąsčio. Pasilikusios jame, dabar jos kaip šešėlis išnyra iš retabulo, primindamos istoriją. Viena jų į tave tiesia ranką, kitos lūpos pravertos, tarsi ruoštųsi kažką sakyti...

Riestinėmis puoštas laužtinis antablementas iškelia lankstaus silueto skydą, dekoruotą kriauklių ir augmenijos drožiniais. Šis puošnus reljefas rėmina į šalis aukso strėlėmis tviskančią komuninę.

Tiek daug turto, tautodailės ir prabangos slepiantys altoriai pamažu dengiasi storu blunkančių spalvų šydu. Kai žvelgi į juos dabar, po beveik trijų šimtų metų nuo tos dienos, kuomet juose buvo fiksuojamas drožybos amato grožis, matai juos papilkėjusius ir aptemusius. O kaip bažnyčia?

Kantaučių bažnyčia yra ryškiausias liaudiškojo meno pavyzdys iš romantizmo epochos. Šiai stilistinei grupei ji priklauso dėl savo paprastos, tradicinės kompozicijos ir stačiakampio plano. Jos frontonas – trapecijos formos, kryžminis ir vienanavis, užsibaigiantis bokšteliu su smailiuke. Fasadą puošia smailiaarkiai langai.

Įėjus į bažnyčią, atsiduri po vargonų choru. Cilindro formos lubų melsvumas, kurį juosia geometrinė kryžiažiedės ornamentika, kuria dangaus skliauto įspūdį. Jį paremia žemiškesnės – smėlio spalvos sienos su dantytu klasicistiniu profiliuotu karnizu.

Originalia puošyba pasižymi ir bažnyčios klausyklos, kurių vidaus dekoro žalsvas mėlynumas pastebimas iš toli. Viena atnaujinta, kita sunkiau išžiūrima, bet abiejose – kontūriniai piešiniai. Medinės klausyklos su baldakimo formos atkaltėmis – taip pat senas stalių meistrų darbas.

Ir visa tai buvo reikalinga tam, kad Šiukštų giminė įrodytų, kaip pasirengusi tapti parapija, rūpintis dar trimis kaimais ir turtingai stiprinti vietinių tikėjimą.

Šiuo metu vykstant į Kantaučius reikėtų žinoti, kad tikimybė patekti į kaimą asfaltuotu keliu nėra didelė. Jis tik vienas. Ir visai neseniai padovanotas vietos valdžios. Iki tol visi keliai į kaimelį buvo dengti žvyru.

Riedant pagrindine gatve, dairantis pro langus, užgulė tuštumos jausmas – nesutikau nei vieno žmogaus. Ir tik dailiai sutvarkyti kiemai su žydinčiais darželiais liudijo, kad gyventojų vis dėl to yra. Pilkam lietuviškos vasaros dangaus fone išvydus bažnyčią melancholija dar labiau sustiprėjo – nuo fasado byrantys gelsvos spalvos dažai atidengė laiko daromą žalą medžiui. Ant bažnyčios sienų jau matomi juoduliai rodė, kaip kukli šventovė dengiasi apleistumu. Šis jausmas tik stiprėjo tyrinėjant ir bažnyčios vidų. Ir kas prisimins, kaip dėl jos buvo stengtasi kadaise?  

Net trys apsireiškimai

Tuštėjančios apylinkės, neleidžia džiaugtis ir pilnais bažnyčios suolais. Kantaučių šventovė gausiausiai lankoma per šv. Onos atlaidus. Gal ne daug kam yra žinoma, bet, be tikinčiųjų, per pastaruosius šešis dešimtmečius šią vietą net tris kartus aplankė ir Švč. Mergelė Marija. Apie jos apsireiškimus pasakoja vietiniai gyventojai.  

Norėdamas įamžinti apsireiškimus klebonas Kazimieras Rimkus savomis rankomis iš lauko riedulių Mergelei pastatė lurdą – vietą tikinčiųjų žvakelėms šventoriuje uždegti, maldoms palikti.   Turbūt tai ir buvo vienas paskutinių ryškesnių bažnyčios vadovų palikimų šiomis dienomis, dar pastebimų šventoriuje. Tad atrodo, kad medinukė kantriai laukia toliau.