Šį mėnesį, kitados turėjusį pjūčio, degėsio, šiliaus, pjūmonies mėnesio vardą, jau galima pasidžiaugti vasaros dosnumu. Rugpjūčio pradžioje prinoksta vasariniai obuoliai, gerai dygsta grybai, galima pasikasti šviežių bulvių. Kaimo darbai šiuo metu – be didesnės skubos: baigiami pjauti ir vežti javai, būdavo pradedami rauti linai. Naujasis derlius bus pašventintas Žolinės atlaiduose, rugpjūčio 15 dieną.
Šių metų vasara pernelyg nelepino šiluma; mūsų padangę vis aptraukdavo ciklonų atgenami iš vakarų debesys. Kokių tik jų nebūta: ir grėsmingų, pritvinkusių vandens bei žaibų, ir baltų kamuolinių, fantastiškiausių formų. Bežiūrint į juos, prisimena lietuviškos tautosakos sakmės apie skraidančius ežerus.
Štai apie Dviragio ežerą: „Seniai, labai seniai Salų apylinkę užgulę tamsūs, perkūningi debesys. Dieną ir naktį žaibavę, bet lietus nelijęs. Žmonės meldėsi, Dievų prašė, bet buvo veltui. Kartą senelis elgeta pasakęs, kad tas debesis tol būsiąs, iki kas atspėsiąs jo vardą, – tada ežeras nusileisiąs žemėn. Visokių vardų žmonės davę dangaus ežerui, bet neatspėję. Kur dabar ežeras liūliuoja, kitą kartą buvusios didelės pievos. Ten ganęs piemuo galvijus. Vienas didžiulis jautis bėgęs į vasarojų. Piemuo ištaręs: „Kur eini, Dviragi? Ir didžiausiu triukšmu ežeras nusileidęs į tas pievas, kur piemuo ganė galvijus; jas užliejęs, paskandinęs piemenį ir jo bandą. Tą ežero šaką, giliai įsiterpusią į Taraldžių laukus, ir vadina Dviragiu, o kitą ežero dalį vadina Ilgaragiu arba Ilgiu“.
Ši sakmė – apie unikalią Lietuvos vietovę: Rokiškio rajono Salų gyvenvietė išties įsikūrusi 73 ha saloje tarp Dviragio ir Ilgio ežerų; tik du pylimai veda į sausumą. Kitados čia buvo kunigaikščių Radvilų valdos – dvaras su didžiuliu parku. XIX a. salą įsigijo grafai Marikoniai, pasistatydino čia puikius klasicistinius rūmus ir medinę bažnytėlę, kuriai nupirko toli girdimus varpus. Vietovės žavesį vertina akademinis jaunimas, Salose rengdami vasaros lituanistinių studijų stovyklas.
Apie dangumi keliavusius ežerus, kol kas atsitiktinai ištardavo jų tikrąjį vardą, yra ir daugiau padavimų. Taip atsiradęs Žirnajų ežeras netoli Ukmergės, Dubinys Kupiškio rajone, Praviršulis prie Šiluvos, Bitinėlis netoli Šiaulių, Krokų lanka Nemuno deltoje, Dzūkijos marios Dusa, gintaringasis Žemaitijos Lūkstas, ir Vištytis, kurį dalijamės su Rusija. Negi žuvys krisdavusios iš debesų… O štai prie Stakliškių miestelio drėgna pieva palikusi po to, kai iš tos vietos ežeras išskridęs; sako, nusileido netoli Alovės, pašauktas Juodžio vardu.
Padavimų gausa kalba apie žmonių norą suprantamai pasiaiškinti prosenoviškų vardų kilmę. Štai – apie nedidelį Kaušelio ežerėlį Aukštaitijoje. „Vieną kartą velnias matavo Dirdų ir Čičirio ežerus – kuris jų didesnis. Velnias išmatavo ir pamatė, kad Čičirio ežere yra daugiau vandens. Tada jis pasėmė kaušą vandens iš Čičirio ežero ir nešė į Dirdų ežerą. Benešant vandenį, užgiedojo gaidys, išpuolė iš rankų kaušelis. Taip atsirado ežerėlis, kurį ir šiandien Kaušeliu vadina“.
Vandenvardžiai yra labai patvarūs, mena gilią prosenovę, ne vienas yra atėję iš prokalbės. Kas žino, gal tuose padavimuose esama ir istorinės atminties, gal tai pasakojimų aidai apie kitados kraštą ištikusias stichines nelaimes, polaidžius ar potvynius? Šiuo požiūriu įdomus padavimas apie Amalviškių ežerą: „Kartą velniai norėjo per tą ežerą padaryti tiltą, nes rengė vestuvę ir norėjo per tą tiltą važiuoti. Kelias naktis jie tempė nešė akmenis iš visų laukų ir skandino į ežerą. Vienam velniui benešant akmenį, užgiedojo gaidys. Jis metė akmenį ant žemės ir pats puolė ant jo. Ir dabar dar yra tas akmuo, o ant akmens — velnio paveikslas“.
Panašiai nutikę ir prie Daugų: „Viena pamaldi bobelė iš Daškonių kaimo kiekvieną rytą eidavusi į Daugų bažnyčią. Vieną rytą ta bobelė ėmusi ir kiek pamigusi. Išbėgusi tekina, bet dar prie kaimo išgirdusi bažnyčios varpus skambant. „Dievulėliau, pavėlavau!“ – pagalvojo bobelė. Ir sako: „Kad koks velnias mane lieptu pervestų per ežerą, gal suspėčiau! Į tuos žodžius tik strykt nelabasis prieš ją. Sako: „Atiduok dūšią, pervesiu!“ Susitarė. Velnias ėmė nešti akmenis, žvyrą ir pilti taką per ežerą. Takas buvo beveik pabaigtas, bet sugiedojo gaidys. Velnias dingo nebaigęs darbo. Tas takas yra ir po šiai dienai“ . Neabejotinai čia pasakojama apie kūlgrindas – slaptus karinius takus, neramiais laikais įrenginėtus prie piliakalnių.
Apie Daugų ežerą esama dar keleto padavimų, mat gyvenvietė ant ežero kranto yra labai gilios istorinės praeities. Išskirtinai įdomus toks: „Daugų ežeras prieš užšalimą staugia ir staugia. Ot, tai seni žmonės yra išsipraktikavę: kaip šitoks įvykis, paima vištą ar katę – bile gyva galva, nuneša ir nuskandina. O jie dėl to nuskandina, kad užšalęs ežeras gali paimti žmogaus galvą…“ Šis pasakojimas primena sensacingus mūsų archeologų radinius, įrodžiusius, kad viduramžiais būta papročio mirusiuosius sudeginus laidoti vandenyje. O pasakojimai apie paskendusius miestus – ar ne polinių gyvenviečių atmintis?
Išgirdę ar perskaitę sakmę, padavimą dažniausiai nusišypsome – koks naivus pasaulio reiškinių aiškinimas! Bet pripažinkime, juk tų paminėtų ežerų pavadinimai nušvinta naujomis ir netikėtomis spalvomis. Tai sustiprina jausminius ryšius su tėviškės gamta. Šimtų lūpų nugludinti, jie grakštūs ir vaizdingi. Ir praveriantys mūsų tolimų protėvių mitinio pasaulio kertelę…
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
