Panašių radinių gausa palyginti seklios Baltijos dugne stebinti neturėtų: šioje vidinėje Europos jūroje nuo seno kirtosi geopolitiniai daugelio šalių interesai, vyko nuožmios kovos, skendo laivai ir jų įgulos.
Kadaise šiaurinių jūrų valdove vadinta Švedija šaltuose Baltijos vandenyse prarado tris savo karališkojo laivyno pažibas – „Marsą“, „Vazą“ ir „Karūną“.
1564 m. netoli Elando salos nuskendo švedų flagmanas „Marsas“. Galingas, daugiau nei šimtu pabūklų ginkluotas burlaivis susidūrė su jungtiniu Danijos, Lenkijos ir laisvojo Liubeko miesto laivynu. „Marso“ įgula įnirtingai priešinosi žymiai gausesnėms sąjungininkų pajėgoms, tačiau nelabai sėkmingai.
Galingas parako atsargų sprogimas laivą supurtė tada, kai jo kapitonas paskelbė norintis pasiduoti. Romėnų karo dievo vardu pakrikštytas flagmanas bemat nugrimzdo į dugną ir narų buvo atrastas tik 2011 metais.
1625 m. Šiaurės liūtu pramintas Švedijos karalius Gustavas II Adolfas palaimino Baltijos vandenų milžino – karališkojo laivo „Vaza“ statybą. Neįtikėtinai brangus, įspūdingas, gausiais raižiniais puoštas ir moderniausia to meto ginkluote aprūpintas karinės švedų galybės simbolis turėjo tapti svariu argumentu kovoje dėl viešpatavimo jūroje.
Tačiau 1628 metų rugpjūčio mėnesį, tik išplaukęs iš Stokholmo uosto, laivas pakrypo ant šono ir netikėtai pradingo po vandeniu. Valdovo suburta komisija svarstė įvairias katastrofos priežastis, tačiau galiausiai nuspręsta, kad projektuojant „Vazą“ buvo padaryta rimtų klaidų. Ir nors pirmieji bandymai iškelti laivą (ar bent jo patrankas) vyko dar XVII a., į sausumą jis išvilktas tik 1961 metais. Dabar didingas laivas eksponuojamas viename iš Stokholmo muziejų.
1676 metų birželio pradžioje vykusiame mūšyje prieš jungtinį danų ir olandų laivyną po vandeniu nugrimzdo dar vienas galingas Švedijos laivyno ramstis – karinis burlaivis „Karūna“ (Kronan). Kovos metu flagmanas nesėkmingai manevravo prieš stiprų vėją ir smarkiai pakrypo, be to, kaip ir „Marso“ atveju, laive dėl iki šiol nenustatytų priežasčių sprogo parako statinės. „Karūna“ nugarmėjo į dugną prie pietinės Elando pakrantės.
Žuvo beveik visi įgulos nariai, įskaitant ir patį kapitoną. Beje, tąsyk švedams vis dėlto pavyko iškelti į paviršių pusę burlaivio patrankų, o 2005 metais narai išgriebė ir „Karūnos“ iždą – skrynią su daugiau nei šešiais tūkstančiais sidabro monetų.
1857 metais Rusijos imperija prarado linijinį burlaivį „Lefortas“. Karo veiksmuose jis nedalyvavo, tačiau nuolatos kursuodavo Suomių įlankoje saugodamas Peterburgo prieigas. 1857 m. „Lefortas“, plaukdamas iš Talino į savo nuolatinę žiemojimo bazę Kronštate, nuskendo stiprios audros metu kartu su pusdevinto šimto žmonių.
Netoli buvę kiti du rusų karo laivai „Leforto“ įgulai padėti niekuo negalėjo dėl itin prastų oro sąlygų. Komisija nusprendė, kad burlaivis ilgą laiką nebuvo tinkamai prižiūrimas, todėl pagrindine katastrofos priežastimi įvardintas techninis jo netvarkingumas. Beje, „Leforto“ tragedija buvo laikoma daugiausia gyvybių Baltijos jūroje taikos metu nusinešusia nelaime iki 1994-ųjų, kai nuskendo keltas „Estonia“.
Įsiplieskus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 metų gruodį, plaukdami minuoti Latvijos pakrančių nuskendo du eskadriniai carinės Rusijos minininkai – „Ispolnitelnyj“ ir „Letučij“. Priežastis: didžiulė perkrova sprogmenimis ir smarkus jūros bangavimas, nors iš pradžių manyta, kad nugrimzdo jie ne be vokiečių laivyno pagalbos. Kuršo krantų abu minininkai taip ir nepasiekė: „Ispolnitelnyj“ liekanas jūros gelmėse prie Jusarės salos buvo aptiktos tik prabėgus beveik šimtmečiui nuo tragedijos.
Antrojo pasaulinio karo metais Baltija vėl tapo kovos veiksmų zona. Dažniausiai prisimenama 1945 m. sausio 30 d. karo pabėgėlius gabenusio ir sovietų torpedos nugramzdinto vokiečių keleivinio laivo „Wilhelm Gustloff“ katastrofa, nors jis toks ne vienintelis.
Vasario 10 d. sovietai jau buvo torpedavę keleivinį „General von Steuben“ (apie 3600 aukų), o balandžio 16 d. dugnan pasiuntė „Goya“ (apie 7000 žuvusių). Beje, kelios savaitės prieš „Goya“ nuskendimą britų aviacija pelenais pavertė Liubeko įlankoje esantį vokiečių laivą „Cap Arkona“ (apie 5600 aukų), kurio daugumą keleivių sudarė nacių koncentracijos stovyklų kaliniai.
Sąjungininkų atakos prieš civilius gyventojus gabenančius laivus net ir šiandien susilaukia didžiulio ir visiškai teisėto visuomenės pasmerkimo, nors objektyvesni istorikai pripažįsta, kad nemaža dalis atsakomybės už tai tenka ir patiems vokiečiams.
Pastarieji nepaisė karo pabėgėlius gabenančiam transportui nustatyto ženklinimo (pavyzdžiui, „Goya“ buvo nudažyta maskuojančiomis karo laivams būdingomis spalvomis), be to, dažnai kartu su civiliais, prieštaraujant visoms tarptautinėms normoms, buvo plukdomi ginkluoti kariai bei Vermachto technika.
Baltijos dugnas nusėtas ne tik kadaise vandens paviršiuje plaukiojusių, bet ir povandeninių laivų nuolaužomis. Viena dažniausių jų žūties priežasčių – susidūrimas su minomis ar priešų bombomis, nors neapsieita ir be grynai techninių priežasčių.
Vien šiaurinės Baltijos jūros dalyje nuskendo daugybė povandeninių laivų, tarp kurių carinės Rusijos „Bars“ ir „Lvica“, o taip pat sovietiniai D-1 „Dekabrist“, L-2 „Stalinec“ ir daugybė kitų. Įdomu tai, kad 1941 m. lapkričio 1 d. Suomių įlankos vandenyse sprogusi mina nugramzdino sovietų nusavintą buvusį nepriklausomos Estijos povandeninį laivą „Kalev“. Tiksli jo vieta Baltijos dugne nenustatyta iki šiol.
Povandeninio vokiečių laivyno nuolaužos taip pat išmėtytos nuo Suomijos krantų iki pat Danijos. Teigiama, kad karo metais Baltijos vandenyse Trečiasis reichas prarado daugiau nei 60 povandeninių laivų, o likę buvo pačių vokiečių sunaikinti operacijos „Regenbogen“ metu prieš pat kapituliavimo akto pasirašymą.
