Darbo ėmėsi jaunalietuviai
„Sovietinius paminklus anuomet nugriovė revoliucija, tautinis atgimimas“, – ištarė menotyrininkė N.Tumėnienė.
Bet revoliucija veikia konkrečių žmonių rankomis.
Pirmieji bronzinius ir akmeninius nekenčiamos santvarkos paminklus ėmė stichiškai versti kauniečiai – jaunalietuviai ir Lietuvos laisvės lygos radikalai.
Jaunalietuvių vadas, buvęs Kauno vicemeras Stanislovas Buškevičius prisiminė, kaip 1990-ųjų gegužę ir birželį su bendražygiais puolė griauti sovietinės epochos simbolių.
„Per televiziją pamačiau, kaip verčiami leninai Lenkijoje ir Ukrainoje. Pagalvojau – netvarka, Lietuva jau trys mėnesiai nepriklausoma, o Kaune ir Leninas, ir keturi komunarai, ir kiti baibokai tebestovi.
1990 metų birželio 14-ąją minėdami Gedulo ir Vilties dieną nuvertėme komunistinio budelio Felikso Dzeržinskio biustą Kauno senamiestyje, Lietuvos bolševiko Vinco Mickevičiaus-Kapsuko paminklą.
Bandėme griauti ir keturis komunarus Ramybės parke, bet jie buvo pernelyg tvirtai pastatyti“, – pasakojo S.Buškevičius.
„Kryžkalnio motinos“ drama
1990-ųjų vasaros naktį nugriaudėjęs sprogimas išvertė žinomo Lietuvos skulptoriaus Broniaus Vyšniausko sukurtą paminklą žuvusiems sovietų pusėje prieš vokiečius kariavusiems lietuviams kariams, pavadintą „Kryžkalnio kareivių motina“.
Tauta anuomet šį paminklą vadino „Raseinių Magde“ ir dar kitaip negražiai, nors iš tiesų skulptūra turėjo tautodailės stiliaus detalių ir smarkiai skyrėsi nuo nenatūraliai iškilmingų socialistinio realizmo maniera kaldintų statulų.
Įtarimas dėl sunaikinto paminklo anuomet krito ant S.Buškevičiaus ir Lietuvos laisvės lygos veikėjo Vytauto Šustausko, bet to įrodyti nepavyko.
Tiesa, V.Šustauskas vėliau kurį laiką privačioje aplinkoje neslėpė sprogdinęs „Raseinių Magdę“ ir tuo gyrėsi kaip žygdarbiu.
Bet dabar to prisiminti buvęs Kauno meras ir buvęs Seimo narys nebenori.
„Koks skirtumas, kas buvo tada? Skelbkite pavojų dabar, kad į Lietuvą šimtus juodaodžių atveža!“ – piktai išrėžė V.Šustauskas.
Veikėjų galvas paslėpė
Kitaip buvo nugriauti Vilniaus universiteto (VU) studentų miestelyje, Saulėtekyje, stovėję bronziniai V.Leninas ir V.Mickevičius-Kapsukas. Užrašas skelbė, kad skulptūrinė grupė skirta Rusijos ir Lietuvos bolševikų vadų susitikimui Pronine (Lenkija), nors iš tiesų tokio susitikimo nė nebuvo.
Skulptūrinę grupę slapčia nuversti 1990 rudenį sumanė VU dėstytojai sąjūdininkai. Slapčia todėl, kad po Kauno karštuolių siautėjimo komunistinius stabus ėmė saugoti Lietuvoje dar šeimininkavusi okupacinė sovietų kariuomenė.
Bet Leninas ir Kapsukas Saulėtekyje stovėjo be apsaugos. Griovimo operacijoje dalyvavusio filosofo Algimanto Švėgždos teigimu, veiksmui vadovavo sąjūdininkas, universiteto biofizikas Vygandas Vanagas.
Griovėjus nuo galimo sovietų kareivių antpuolio saugojo krūmuose pasislėpę Lietuvos kariai savanoriai.
Komunistiniai revoliucionieriai nuvirto lengvai. Bet tada sąjūdininkams iškilo galvosūkis – kur juos paslėpti?
A.Švėgžda rašė, kad stabai buvo išvežti į VU Botanikos sodą Kairėnuose ir užkasti daržinėje. Bet prieš tai jiems buvo nupjautos galvos – ne iš neapykantos, o kad paminklus radę nuverstos sovietų santvarkos šalininkai neatstatytų jų į vietą.
Galvas bandė pjauti acetileno įrenginiu. Bet paaiškėjo, kad vario jis neįveikia. Vis dėlto tautiniai patriotai susidorojo su užduotimi pasitelkę metalui pjauti skirtą pjūklą ir paprasčiausią kirvį.
Po kurio laiko skulptūrų pasigedo ne okupantai, o tuometis Vilniaus miesto paminklų apsaugos inspekcijos viršininkas Juozas Stasiulaitis. Jis kažkaip sužinojo, kas pradangino Saulėtekio bolševikus, ir paprašė juos grąžinti. Tai ir buvo padaryta.
Kelerius metus pratūnojusios Vilniaus dailės kombinato sandėlyje, skulptūros su vėl prilipdytomis galvomis buvo pastatytos Grūto parke.
Sargybiniai buvo bejėgiai
Vilniaus Pilies gatvėje, priešais Rotušę, sovietiniais laikais pakelta ranka praeivius iki 1990-ųjų rudens sveikindavo dar vienas V.Mickevičius-Kapsukas.
Ironiškas sutapimas: jis buvo nuverstas lapkričio 7 dieną, kai SSRS būdavo švenčiama 1917-ųjų socialistinės revoliucijos sukaktis.
Statulą griauti ėmėsi Statybos ministerijos Vilniaus 2-osios mechanizacijos valdyboje susibūrusi Sąjūdžio savanorių grupė.
Kapsuką anuomet saugojo specialus SSRS milicijos padalinys OMON. Todėl sąjūdininkai revoliucionieriaus stabą ėmė griauti 5 valandą ryto, kai milicininkai dar nebuvo išsipagirioję po revoliucijos švenčių.
Atitrūko vado kojos
Nuversti pagrindinio sovietų galybės simbolio Lenino paminklo sostinės Lukiškių aikštėje 1991-ųjų rugpjūčio 23 dieną, žlugus prosovietiniam pučui Maskvoje, okupantai jau netrukdė.
Darbo ėmėsi Vilniaus sąjūdininkai. Pirmasis Vilniaus meras Arūnas Štaras ir savivaldybės tarybos pirmininkas A.Grumadas tvirtino, kad nugriauti sovietų imperijos įkūrėjo paminklą buvo nuspręsta išvakarėse, labai greitai.
„Atvažiavo kranas iš transporto įmonės, užnėrė kilpą.
Bet pamatas tvirtas pasirodė, kojos atitrūko. Tačiau ir jas tą pačią dieną nudaužė.
Pakabintas už lyno Leninas, atrodė, mojuoja ranka atsisveikindamas. Minia švilpė ir juokėsi“, – prisimena A.Grumadas.
Šio paminklo nukėlimo operacijoje dalyvavusiam Seimo nariui Andriui Kubiliui įstrigo įdomi detalė – kai paminklą nugriovė, du jaunuoliai, greičiausiai prancūzai studentai, užtraukė „Marselietę“ – revoliucinę dainą ir Prancūzijos nacionalinį himną.
Nutrynė oro uosto žvaigždes
Sovietiniai monumentaliosios kultūros ženklai bene sparčiausiai nyko, kai premjeras buvo Gediminas Vagnorius.
Tačiau politikui labiausiai įsiminė, kaip buvo šalinamos sovietinės praeities liekanos jo antrosios kadencijos metu.
„Buvo jau 1997-ieji, o ant Vilniaus oro uosto lubų tebesipuikavo sovietinių žvaigždžių, pjautuvų ir kūjų lipdiniai.
Atskrisdavo vis daugiau užsieniečių, jiems susidarydavo įspūdis, kad Lietuva – dar sovietinė“, – sakė G.Vagnorius.
Jis teigė nesulaukęs jokio paveldosaugininkų pasipriešinimo, kai susisiekimo ministras įsakė nutrinti simbolius.
Bandyta inventorizuoti
Buvusi Kultūros paveldo inspekcijos vyresnioji inspektorė Dalia Krūminienė, dabar dirbanti Kultūros paveldo departamento (KPD) Kontrolės skyriuje, irgi gerai prisimena sovietinių ženklų naikinimo laikus.
„Grįžau iš motinystės atostogų 1992 ar 1993 metais.
Kad ir kokia buvo tų skulptūrų meninė vertė ar ideologinė reikšmė, jas reikėjo suregistruoti, rasti, kur padėtos.
Daug vargome, kol radome. Jos buvo išbarstytos po įvairias vietas. Daugelis jų suverstos Dailės kombinato kieme ir sandėlyje, komunalinių ūkių garažuose“, – pasakojo D.Krūminienė.
Įvesti šiokią tokią tvarką buvo bandoma jau 1990 metų vasarą – buvo paskelbta Vyriausybės direktyva „Dėl tarybinio laikotarpio paminklinių skulptūrų ekspozicijos įkūrimo“, vėliau atvėrusi kelią ir garsiajam Grūto parkui prie Druskininkų.
„Svarstyta, kad įrengti ką nors panašaus į sovietinių skulptūrų parką būtų galima netoli Naujosios Vilnios, Europos parke arba prie Televizijos bokšto Karoliniškėse.
Vis dėlto tai buvo mūsų skulptorių darbai, todėl nesinorėjo, kad skulptūros būtų išvogtos, parduotos į užsienį, išlydytos. Anuomet juk masiškai buvo vagiami spalvotieji metalai“, – kalbėjo menotyrininkė N.Tumėnienė.
Po ilgų klajonių leninai su kitais savo idėjiniais bendražygiais surado ramybę Grūto parke prie Druskininkų. Tuomečio premjero G.Vagnoriaus pritarimu, dauguma sovietmečio skulptūrų 1998 metais oficialiai perduota parko steigėjai, įmonei „Hesona“.
Bet tautinės revoliucijos audrose daug skulptūrų dingo: iš 89, buvusių sąrašuose, paveldosaugininkai surado 42, o į Grūto parką nukeliavo 39.
