Vieną 1987-ųjų dieną netoli Drezdeno įsikūrusiame Diobelno miesto Liaudies policijos rajone suskambo telefonas. Kitame laido gale kalbėjo nepažįstamas vyriškis.
„Labas vakaras. Turiu jums šiek tiek informacijos. Paimkite rašiklį!“
„Klausau.“
„Ponia Marianne Schneider trečiadienį, rugsėjo 14-ąją, vyksta į Vakarų Berlyną. Ji planuoja nebegrįžti.“
„O kas jūs toks?“
Tyla.
„Iš kur gavote informaciją.“
„Ji sakė savo artimiausiems draugams.“
Tada paslaptingasis vyriškis padėjo ragelį. O Marianne’ai Schneider kilo problemų. Valdžia nedelsdama atšaukė leidimą keliauti, ėmė klausytis jos pokalbių telefonu ir skaityti laiškus. Be to, buvo apklausti jos kaimynai ir draugai.
Tokio pobūdžio šnipinėjimą ir skundimą Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) istoriją nagrinėjantys mokslininkai iki šiol didžia dalimi ignoravo. Kodėl? Nes tai buvo šnipai ir informatoriai, nesusiję su „Stasi“ (taip buvo vadinama Valstybės saugumo ministerija). Atvirkščiai – jie buvo visiškai normalūs Rytų Vokietijos piliečiai, kurie išduodavo kitus: kaimynai rašė raportus apie kaimynus, mokiniai skundė mokines, universitetų studentai – kitus studentus, įstaigų skyrių vadovai šnipinėjo savo pavaldinius, o komunistų partijos vadovai pakišdavo savo partijos narius.
Iki šiol populiariausia buvo kalbėti apie platų vadinamųjų „neoficialių informatorių“ (IM-ų), remiamų „Stasi“, tinklą. IM-ų raportų pilnomis bylomis remiasi „Stasi“ aukos, politikai, istorikai ir žurnalistai, ieškantys informacijos arba apie savo praeitį, arba apie VDR šnipinėjimo praktiką.
Audio įrašai, priklausantys Liaudies policijai, didžia dalimi buvo ignoruojami. Kaip ir rašytiniai raportai kone iš kiekvieno Rytų Vokietijos visuomenė sluoksnio. Valstybės institucijos, politinės partijos, asociacijos, bendrovės, universitetai, kultūros institucijos: visur buvo raportuojama ir skundžiama.
Hedwig Richter, Greifsvaldo universiteto profesorė, kalbėjo apie „pribloškiamą raportavimo mašiną“. Anot jos, platūs visuomenės sluoksniai priklausė tai mašinai. „Būta institucionalizuotų struktūrų, nepriklausančių „Stasi“, kurios teikė kasdienius ir kassavaitinius raportus. Miesto rotušėje, plieno fabrike ar žemdirbių kolektyve kiekvienas, turintis kiek atsakingesnį postą, teikė raportus valstybei“, – kalbėjo H.Richter.
Nuo 1989 metų, kai žlugo komunistinis režimas, tūkstančiai šių dokumentų dulka Rytų Vokietijos valstybinėse institucijose, buvusiuose Rytų Vokietijos buvusių politinių partijų pastatuose ir universitetų bei įmonių rūsiuose. Pastaruoju metu šių dokumentų ėmėsi istorikai, pamažu atskleidžiantys, kokio vis dėlto didžiulio masto Rytų Vokietijoje buvo ši informavimo ir skundimo praktika.
Slaptas kaimynų ir kolegų klausymasis bei jų skundimas buvo visiškai įprastas daugelio žmonių užsiėmimas – nereikėjo net „Stasi“ ir jo vadovo Ericho Mielke’s spaudimo.
Žiūrėjo įtariai
Didžiulė įskundimų dalis buvo susijusi su planais išskristi iš Rytų Vokietijos, konkrečiai su žmonėmis, kurie turėjo leidimą keliauti į Vakarus ir neturėjo noro sugrįžti. Bet pastabią VDR piliečių akį patraukdavo ir prekyba tvirta valiuta bei nesaikingas alkoholio vartojimas.
Iš Vakarų atkeliaujančios siuntos taip pat buvo vertinamos įtariai. Pavydūs kaimynai skųsdavo ir tuos, kurie dažniau už kitus keisdavo butus ar automobilius. Pranešama buvo ir apie nesantuokinius ryšius.
„Guten Tag. Aš norėčiau pranešti, – viename įraše skamba balsas. – Norėčiau pranešti apie poną… Jo bute labai dažnai renkasi įvairūs lankytojai, dažnokai užsuka skirtingos moterys, gali būti, kad kai kurios iš Vakarų.“
Nuo Vokietijos susivienijimo praėjo 25 metai. Tačiau tokie kasdieniai įskundimai buvo beveik visiškai ignoruojami. Po Berlyno sienos griuvimo tie, kurie skundė, turėjo galimybę paprasčiausiai išnykti. Tuo tarpu neoficialūs „Stasi“ informatoriai (IM-ai) buvo kruopščiai dokumentuojami. Kai kurie jų po Vokietijos susivienijimo dėl to prarado darbą, tuo tarpu neformalūs informacijos tiekėjai taip ir nebuvo priversti atsidurti akistatoje su savo praeitimi ir bylomis, kurias jie padėjo pildyti.
Dar daugiau – kitų skundimas nebuvo tik Rytų Vokietijos praktika. Vakarų Vokietijos gyventojai taip pat skambindavo VDR valdininkams norėdami įskųsti Rytų Vokietijos piliečius – kai šie, tarkime, planuodavo pabėgimą.
Vienas skambintojas iš Vakarų Berlyno, tarkime, pranešė, kad Rytų Berlyne jis turi gerą draugę ir kad jis „nenori skleisti paskalų apie ją, dėl Dievo meilės“. Tačiau tada jis tęsė ir pasakė, kad „toji moteris turi ryšių su pabėgimo organizacijomis“ ir nori pabėgti į Vakarus pas jį. Jis dar pridūrė, kad „ji jam iš tiesų patinka“, bet labiau „gyvendama už sienos“. Galiausiai jis apibendrino, kad jam nepakenktų pagalba šiame reikale.
Kita informatorė iš Vakarų Vokietijos į Rytus skambino keturis kartus, kad pasidalintų problema, susijusia su meile, kurią skiria siena. Jos buvęs vyras, pranešė ji, norėjo, kad jo meilužė iš Rytų atvyktų gyventi pas jį į Vakarus. Skambučiai šį planą greičiausiai sugriovė.
Milijonai potencialių skundikų
Informatoriai iš Vakrų Berlyno darbavosi ne vien iš pavydo. Vienai moteriai iš Dortmundo buvo principo reikalas pranešti pavardes ir adresus VDR piliečių, kurie planavo pabėgti į Vakarus. Ji teigė, kad „užsieniečiai, taip pat ir iš Rytų Vokietijos, nori atimti iš jų darbo vietas.“
Tuo tarpu verslininkas iš Vakarų Vokietijos pasiūlė savo, kaip informatoriaus paslaugas, Leipcigo suvažiavimo metu. „Aš norėčiau jums pranešti apie pornografijos kontrabandą į VDR. Užsirašykite: …anksčiau buvo VDR pilietis, kuris emigravo į Vakarų Vokietiją. Kontrabandininkas šiuo metu yra Leipcige.“
„Su kuo aš kalbu?“
„Geriau nesakysiu. Tai nedidelė grąža, kadangi jis užsipuolė mane ir labia prastai kalbėjo apie jūsų šalį. Tai šioks toks kerštas.“
Informatoriai iš Vakarų ir Rytų turėjo daugybę galimybių pasirinkti, kaip pranešti subtilią informaciją. „Stasi“ Rytų Vokietijos telefonų knygoje buvo paskelbusi kelis telefono numerius. Vietinės partijos organizacijų sekretorė taip pat buvo geras kontaktinis asmuo. Kaip ir darbo sąjungos sekretorė.
Potencialių informatorių sąrašas buvo ilgas. VDR beveik kiekvienas daugiabutis turėjo prižiūrėtoją, kuris rašėsi pastabas apie tai, kas ką aplankė ir kada. Iš viso šiai grupei priklausė 2,1 mln. žmonių – dauguma jų norėjo pasidalinti informacija. Liaudies policija taip pat turėjo apie 173 tūkst. „savanorių padėjėjų“. Be to, mokyklų direktoriai, jaunimo organizacijų vadovai, rinkimų prievaizdai ir gamyklų direktoriai buvo potencialių informatorių kariuomenės dalis.
H.Richter, Greifswaldo universiteto istorikas, tyrinėjo Liobau savivaldybę (Saksonija). Jai rūpėjo išsiaiškinti, kaip gerai informuoti buvo Rytų Vokietijos valdininkai. Ji atrado, kad kas savaitę buvo pranešama apie tai, kuris pastorius kalbėjo lojaliai ar kritiškai, kokių knygų buvo jų namuose ir kokios įtampos tvyro jų kongregacijose. Viename vietinės partijos lyderio pranešime net užsimenama, kad „pastarosiomis dienomis daugybė moksleivių gavo siuntinius iš Vakarų Vokietijos.“
Nuo vaikų darželio iki senatvės
Nesvarbu, kas ir kur atskleisdavo informaciją, valstybė ja sugebėdavo pasinaudoti. Rytų Vokietijos informavimo ir skundimo sistema apėmė visus šalies piliečius – nuo vaikų darželio iki pensijos.
Kai kurie įskundimo praktika pradėdavo užsiimti dar vaikystėje, kaip Jaunųjų pionierių nariai. Yra ir įrašų, susijusių su mokiniais: „Dėvi vakarietiškus drabužius“, „mėgsta pankų muziką“, „demonstruoja pacifistines pažiūras“.
Bendri vertinimai, kritika ir savikritika tvyrojo visur. Visoje šalyje žmonės sekė neįprastas pažiūras, kurios netrukus būdavo paskelbiamos pavojingomis valstybei. Nepritapėliai prie tokios sistemos dažnai nesuprasdavo, kodėl jų gyvenimas staiga nulėkė nuo bėgių.
Griuvus Berlyno sienai daugelis jų ieškojo atsakymo „Stasi“ dokumentuose. Jie norėjo rasti atsakymą, kodėl jų karjera staiga sustodavo ar leidimas išvykti į Vakarus netikėtai būdavo anuliuojamas.
Šiaip ar taip, tai jie galėtų išsiaiškinti nupūtę dulkes nuo dokumentų, gulinčių politinių partijų, gamyklų ir universitetų rūsiuose.
Istorikai šį subtiliai nuaustą informavimo ir įskundimo tinklą linkę sieti su Rytų Vokietijos stabilumu – stabilumu, kurio nebūtų pasiekusi tik „Stasi“. „Daugybė visur tvyrančių galimybių įskųsti įsuko svarbiausią disciplinos mechanizmą: savicenzūrą“, – sakė H.Richter.
Svarbus to elementas, pasak profesorės, buvo faktas, kad Rytų Vokietijos gyventojai skundė vienas kitą savo noru, niekieno neverčiami: „Dalindamiesi tokia informacija Rytų Vokietijos gyventojai vylėsi išvengti potencialių problemų ir nesusipratimų ateityje. Be to, tai buvo būdas pademonstruoti lojalumą.“
Kiek tokių savanorių informatorių buvo Rytų Vokietijoje? Istorikai teigia, kad žymiai daugiau nei 180 tūkst. IM-ų („neoficialių informatorių“), kuriuos paskutiniais VDR gyvavimo metais turėjo „Stasi“.
Parengė Ramūnas Gerbutavičius
