S.Nėries (1904-1945) mirties metinių proga viešojoje erdvėje vėl atsinaujino
diskusijos, pasmerkti ar išteisinti šią į Maskvą parvežti Stalino saulės
vykusią poetę. Tačiau prieš laužant ietis ir vykdant mirties bausmę po mirties ar
nevertėtų atidžiau pažvelgti ne tik į tuometes aplinkybes, bet ir į
patį kūrėjos psichologinį portretą?
Tai pabandėme padaryti su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui vadovaujančiu M.Kvietkausku. Tai – antroji interviu dalis.
– Pakalbėkime apie II pasaulinio karo pradžią. Kaip atsitiko, kad S.Nėris, palikusi vyrą Lietuvoje, su sūnumi pabėgo ne į Vakarus, o į Rusiją?
– Yra žinių, kad S.Nėris su savo vyru B.Buču karo išvakarėse turėjo planą kokiais nors būdais išvykti į Vakarus. Šis planas brendo kylant nuojautoms, kad gali prasidėti karas. O S.Nėries nuojautos buvo juodos. Partinė veikėja Michalina Meškauskienė atsimena, kad 1941 metų pavasarį S.Nėris retsykiais būdavo apimta itin depresyvių katastrofos nuojautų.
S.Nėris bandė tvarkytis dokumentus, darėsi užsienio pasą, fotografavosi jam, bet nieko nespėjo. 1941 metų birželio viduryje jai reikėjo staigiai apsispręsti, nes likimas Lietuvoje būtų reiškęs vienokias ar kitokias nacistines represijas.
Tas išvykimas su visu komunistiniu aktyvu buvo gelbėjimasis. Bet vyras nusprendė likti, nes nesijautė ypatingai nusikaltęs, tikėjosi saugoti namus. Tad jie išsiskyrė.
Kita vertus, tas išsiskyrimas – iškalbingas ženklas. S.Nėris padarė labai aiškų sprendimą su bėgančiais komunistais trauktis į Rusiją. Žinoma, ji buvo sovietinė politikė, Liaudies Seimo deputatė. Likdama Lietuvoje ji nieko gero negalėjo tikėtis.
S.Nėries gyvenimas Rusijoje – iš pradžių Penzoje, paskui Ufoje – buvo vargingas. Baisus šaltis, maisto ir drabužių trūkumas. Juk ji į Rusiją pateko tik su rankinuku ir su vaiku ant rankų – pakeliui prarado lagaminą ir ryšulį su visais daiktais.
Ji buvo priklausoma nuo pašalpų, nuo komunistų partijos paramos. Būtent tokio kasdienio praktinio išgyvenimo sąlygomis užsimezgė ir jos ryšys su nomenklatūriniu veikėju Petru Veržbilausku, tarsi formali santuoka, kad įgytų registraciją, vadinamąją „propiską“.
Viktorija Daujotytė rašė, kad tuo metu S.Nėris pasirinko kaip paprasta moteris, kuri siekė tiesiog išgyventi, apsaugoti vaiką. Bet šis žingsnis savaip pažeidė jos visą laiką stipriai gintą poetės orumą.
– Tačiau ji nesiliovė rašiusi.
– Tuometiniuose eilėraščiuose ryškūs du kalbėjimo lygiai. Vienas – optimistinis, skatinantis pergalę. Ir čia pat yra tie baisūs eilėraščiai apie nepakastų kūnų Vėlines, apie alkaną pamišusią vilkę, bėgančią į tėvynę.
Jei prisimintume Czesławo Miłoszo suformuluotą „pavergto proto“ sąvoką, tai tie S.Nėries katastrofinės egzistencinės lyrikos tekstai lyg ir liudija, kaip pavergto proto žmogus ima labai aiškiai suvokti, kas atsitiko, ir bando tai pasakyti. Lietuvių literatūroje beveik nėra tokių tekstų, kurie būtų rašomi kolaboravusio, apakusio žmogaus kaip bandymas suvokti, kas ištiko jo sąmonę.
Būtent tokiu tekstu ir galėtume laikyti S.Nėries knygą „Prie didelio kelio“. Kiti lietuvių rašytojai, tarkime, Vincas Krėvė, nieko panašaus nepaliko, nors irgi tikėjosi, kad liaudies valdžia bus teisingesnė. V.Krėvė iki paskutiniųjų teisino savo žingsnius, teigė, kad jis viską darė iš pozityvaus tikėjimo. S.Nėris tą kaltę prisiėmė.
– Jeigu reiktų nupiešti S.Nėries psichologinį portretą, koks jis būtų?
– Vieni jį piešia vienaip, kiti – kitaip. Iki šiol dominuoja požiūris, kad S.Nėris buvo tokia naivi moteris, pasak Jono Griniaus, emocinga lyrikė, gyvenanti savo širdies polinkiais, nesugebanti kritiškai vertinti tikrovės ir savo pačios veiksmų. Kitaip tariant, aiškinama, kad ji buvo gana infantili, emocinga, tad ja pasinaudojo tiek trečiafrontininkai, tiek sovietai.
Man atrodo, kad tai nėra visai teisinga. Mano manymu, ji kaip tik pati protestavo prieš globėjiškumą – prieš žvilgsnį iš viršaus į neva pasimetusią, nesavarankišką moterį, kurią reikia globoti, kuriai reikia nurodyti, ką ji turi daryti. Prieš tai maištavo net kasdienybėje – nusikirpo plaukus, buvo pradėjusi rūkyti, nusipirko pistoletą. Tai dar mažai tyrinėta, bet protestai prieš patriarchalinę visuomenę buvo būdingi kuriančioms tarpukario Lietuvos moterims, ypač dailininkėms.
– Į Maskvą parvežti Stalino saulės keliavusioje delegacijoje S.Nėris, regis, buvo vienintelė moteris, bent tarp pagrindinių jos narių. Literatūros tyrinėtojas Viktoras Alekna teigė, kad ji į tą delegaciją buvo įrašyta tarsi ir ne savo noru, kiti įsitikinę, kad tai irgi buvo susiję su S.Nėries tikėjimu kitokia ateitimi ir protestu. Kaip mes šiandien galėtume perskaityti tą S.Nėries biografinę dėmę?
– Jau trečiafrontininkai suvokė, kad S.Nėris yra neeilinė figūra, pati žymiausia poetė.
Aišku, kad S.Nėriai, kaip ypatingos reikšmės figūrai, buvo numatytas vaidmuo įtvirtinant Lietuvos okupaciją. Ir tai buvo padaryta dar anksčiau, kai lietuvių rašytojai lankydavosi sovietų ambasados renginiuose, pobūviuose, priėmimuose, vakaruose, filmų peržiūrose.
Okupacijos metu S.Nėris jau buvo valstybinės premijos laureatė. Tad kreipiantis į ją 1940-ųjų vasarą buvo numatoma, kad jai galima patikėti lyderės vaidmenį. S.Nėriai buvo užsakyta parašyti pagrindinį tekstą – „Poemą apie Staliną“, – įtvirtinantį tą neva liaudies pareikštą norą tapti Sovietų Sąjungos dalimi ir komunistinį režimą.
Ji šiuo požiūriu buvo pagrindinė figūra. Dėl jos, aišku, kovojo pogrindinė komunistų partija, siekė, kad S.Nėris išlaikytų su ja ryšį, neatitoltų. Tuo rūpinosi ir komunistai Maskvoje. Nors jie savo spaudoje dergė Kostą Korsaką, Petrą Cvirką, vadino juos politinėmis prostitutėmis ar šlamštu, bet dėl S.Nėries darė tam tikras išlygas.
Pernelyg griežti kokio Zigmo Angariečio vertinimai buvo švelninami, kad tik neužgautų S.Nėries.
Aišku, kad S.Nėries vaidmuo buvo matomas kaip itin svarbus ir jai buvo labai daug žadama. S.Nėris tuo metu turėjo išties daug politinių iliuzijų dėl socialinio teisingumo. Ji aštriai išgyveno socialinę neteisybę, moralinę veidmainystę, cenzūrą, Smetonos režimo suvaržymus. Apskritai nusivylimas tuometinės Lietuvos politiniu elitu tarp intelektualų buvo ganėtinai paplitęs.
Tad būta tiek S.Nėries nusivylimo politine situacija, tiek ir propagandinių vilionių. Tarkime, „Poemą apie Staliną“ S.Nėris parašė ne savo noru. Tai buvo užsakymas. Kita vertus, tas užsakymas buvo priimtas ir labai dosniai atlygintas. Jei neklystu, ji iš Maskvos už rusiškąjį leidimą parsivežė 5 tūkst. rublių. Be to, jai buvo giedami ditirambai – taigi žaidžiama ir su ambicijomis.
S.Nėris tuo metu buvo kūrybos viršūnėje. 1940-ųjų pradžioje ji parašė „Eglę žalčių karalienę“. Tai nepaprastos galios kūrinys. O netrukus sueiliavo „Poemą apie Staliną“, išskyrus vieną kitą posmą – itin mechanišką kūrinį. Aišku, tokias konvejerines propagandines eiles ji rašė jau „Trečiam frontui“.
Išties labai sunku paaiškinti kaip šie du dalykai tarpusavyje dera, ką reiškia toks šuolis nuo milžiniško talento išsiskleidimo iki propagandos ruporo? Gali būti, kad ji tuo metu išties jautė savo genialumą ir didelius su tuo susijusius lūkesčius. Ir ta būsena, su kuria ji vyko į Maskvą, jai atrodė tarsi galios išsipildymas. Žodžiu, pasitaikė režimas, kuris pasiūlė plačias galimybes ir didžiulį pripažinimą.
Aišku, kad tų iliuzijų ir apakimo būta labai stipraus.
– Ką pati S.Nėris yra sakiusi apie kelionę į Maskvą?
– Atsiminimuose paliudyta, kad toji kelionė į Maskvą jos buvo išgyventa euforiškai. Aišku, yra užuominų, kad ji vienam ar kitam yra prasitarusi, jog iš tiesų Rusija yra didžiulių kontrastų šalis.
Tačiau daug dažnesni atsiminimai apie tai, kaip įvairūs bičiuliai ir pažįstami bando jai padėti susivokti, atsipeikėti. Štai Vanda Daugirdaitė-Sruogienė atsiminė, kaip S.Nėris į Sruogų butą atėjo įsisegusi raudoną žvaigždę ir pareiškė, kad vyksta į Maskvą, kur išklos Stalinui visą teisybę, ką rusai daro su Lietuva. V. Daugirdaitė-Sruogienė atkirto: „Kokia tu esi naivi! Nejaugi tu nežinai, kad visa bloga kaip tik iš Stalino ir eina?!“.
Tad euforijos būsenos išties būta. Bet tą euforiją, tikėjimą komunizmu ištaškė 1941-ųjų birželio 14-oji, trėmimų diena. Tie trėmimai palietė ir jos artimuosius. Tai ją pribloškė. Tada ją ištiko smūgis, šokas, ji vaikščiojusi nieko nematančiomis akimis.
O po savaitės prasidėjo karas, teko staigiai spręsti, rinktis. S.Nėris pasirinko Rusiją.
– S.Nėris ir vyrai. Tarkime, V.Alekna teigė, kad S.Nėris buvo jausmų žmogus, kuris norėjo mylėti ir būti mylima, bet esą niekas rimtai jos taip ir nemylėjo visą gyvenimą. Kita vertus, pasitaiko ir tokių drastiškų posakių, kad S.Nėris bėgiojo paskui kiekvienas kelnes, kad, kalbant tiesiai šviesiai, buvo paleistuvė. Ar įmanoma atrinkti, kur čia mitai, kur tikrovė?
– Gerbėjų jai niekada netrūko, bet meilės ryšiai nebuvo laimingi. Tarkime, 1924-1927 metais iki jai lemtingo romano su profesoriumi Juozu Eretu buvo neišsipildžiusi meilė Jonui Griniui, romanas su „juoduoju demonu“, donžuano tipo adoratoriumi poetu Juozu Tysliava. Vėliau – meilė socialistui Broniui Zubrickui. Visų nėra prasmės vardinti.
Laimingos meilės, tvarių ryšių iki pažinties su būsimuoju vyru Bernardu Buču nebuvo. Ji jautė neišsipildymą, nusivylimą. Ypač mokytojavimo Lazdijuose metais, kai išgyveno didelę vienatvę, susvetimėjimą.
Apie jos grožį išlikusios skirtingos nuomonės. Vienų manymu, ji buvo ne itin išvaizdi, kiti teigia, kad turėjo ypatingo magnetizmo, vidinės energijos. Ji pati kartodavo, kad yra kitokia, netipiška moteris, kuri kitaip elgiasi, kuri nenori būti „boba“. Galbūt tas netipiškumas, paslaptis ir traukė gerbėjus.
Be abejo, S.Nėris buvo stiprios vidinės energijos ir intensyvaus emocinio gyvenimo žmogus. To nepaneigsi. Aišku, kad meilės emocija, meilės ryšys S.Nėriai buvo labai svarbus, pamatinis. Iš jo ji sėmėsi tiek įkvėpimo, tiek vidinio tragizmo.
Tai lietuvių komunistas Z.Angarietis, kaip Andrejus Ždanovas savo metu Aną Achmatovą, bandė S.Nėrį išvadinti paleistuve ir pažeminti panašiais epitetais.
Pati S.Nėris jautė tą neigiamą moralinį įvertinimą iš lietuvių elito pusės, jautriai į tai reagavo gindama savo jausmo, meilės tiesą – kad ta tiesa nėra tokia banali, kaip visuomenė bando įsivaizduoti.
– S.Nėrį esate pavadinę prakeiktąja poete. Kodėl?
– Prakeikimas – labai aiškus ir konkretus. Visų pirma, tai reikalavimas S.Nėriai vienokio ar kitokio pomirtinio pasmerkimo. Dar – teiginys, kad jei Lietuva būtų po karo kokiu nors būdu atgavusi nepriklausomybę ir patekusi į Vakarų įtakos sferą, tai S.Nėriai būtų surengtas mirties teismas kaip tautos išdavikei, kaip Prancūzijos rašytojams, kolaboravusiems su naciams.
Be to, iki šiol gajus noras, kad S.Nėries kūrinių nebūtų mokyklos programoje, kad neliktų jos įamžinimo pėdsakų. Iki šiol tęsiasi tas teismas, sąskaitų suvedimo reikalavimas ir nematymas, nesuvokimas jos pačios veiksmų, kuriais ji bandė pasakyti, kad padarė klaidą, kad nusižemina ir atgailauja. Tokio veiksmo – atgailos – pritrūko daugybei anuometinių veikėjų.
Jeigu jau darome tautos išdavikų sąrašą, tai jis turėtų būti pilnas. Bet tada kyla klausimas, nuo ko pradėti. Tarkime, Lietuvos kariuomenės vyriausiasis vadas generolas Vincas Vitkauskas, raginęs pasiduoti okupacijai be jokio pasipriešinimo, paskui tapęs J.Paleckio vyriausybės ministru ir sovietų armijos generolu.
Gal vertėtų pradėti nuo tokių žmonių, nuo kurių priklausė šalies gynyba, pasipriešinimas. Tada pažiūrėkime, kur tame sąraše įrašome S.Nėrį, jei manome, kad jos krikščioniškos atgailos nepakanka ir reikia paskelbti teismo nuosprendį.
Reikalavimas nuteisti poetą už tai, kad savo talentą panaudojo blogiui – tai klasikinis kaltinimas įvairių laikų prakeiktiesiems poetams.
Kas čia įdomu? Kur slypi mūsų literatūros istorijos ir mentaliteto paradoksas? Tokia prakeiktąja poete pas mus tapo pirmoji didelė poetė moteris. Paradoksalu, bet būtent ši neabejotina klasikė iki šiol smerkiama – jai, kaip išdavikei, siūloma įvykdyti mirties bausmę po mirties.
