Dabartinė šios Kauno miesto
savivaldybei priklausančios įstaigos direktorė Rita Garbaravičienė,
anksčiau ilgą laiką dirbusi Maironio lietuvių literatūros
muziejuje, pristatydama miesto tarybos nariams praėjusių metų
darbus ir laimėjimus, nenutylėjo problemų, kurios jau dabar iškyla
visu aštrumu. Didžiausią nerimą kelia tai, kad pradėdamas antrąjį
šimtmetį Kauno miesto muziejus gali likti be patalpų pagrindinei
ekspozicijai.
Kaip tik apie tai su muziejaus direktore R. Garbaravičiene ir
kalbėjosi naujienų agentūra ELTA.
– Kodėl yra pavojus antrojo pagal dydį Lietuvos miesto muziejui netrukus pasilikti be savo tikrų namų?
– Ir dabar muziejus jų neturi, – glaudžiamės Kauno
arkivyskupijos pastate. Savivaldybė, padėjusi šį statinį
suremontuoti, jį nuomojasi.
Tiesa, mūsų muziejus naudojasi tik
dalimi patalpų. Antrajame aukšte turime nedidelį plotelį
kabinetams, o kitą to aukšto dalį užima kardinolo Vincento
Sladkevičiaus šviesų atminimą puoselėjantis bažnytinis muziejus.
Sukaupusiai nemažą bažnytinio meno kolekciją, Arkivyskupijai reikia
patalpų ją parodyti visuomenei, todėl Kauno miesto muziejaus
sutarties su pastato savininke terminui pasibaigus mums teks
išsikraustyti.
– Žinau, kad prieš kelerius metus žlugo miesto savivaldybės derybos su Rotušės aikštėje esančio privataus Ryšių muziejaus (privatizuoto drauge su „Telekomu“) savininkais, tad galimybės Kauno muziejui sugrįžti į jo senuosius namus daugiau nebėra?
– Taip, tas Ryšių muziejus – mūsų muziejaus istoriniai namai.
1894 metais, kai Kaune pradėta statyti fortifikacinius įrengimus,
būsimų fortų statybvietėse aptikta nemažai archeologinių radinių.
Todėl pasiūlyta Kaune įkurti Archeologijos muziejų tuometėje arklių
pašto stotyje, prie Rotušės. Muziejus ten „apsigyveno“ 1905 metų
lapkritį. Tad Kauno miesto pirminio muziejaus įsteigimo 100 metų
sukaktį šiemet ir minėsime.
Tačiau 1936-aisiais šis muziejus buvo uždarytas, kai
muziejininko, menininko Tado Daugirdo ir kitų to meto šviesuolių
pastangomis buvo pastatytas Tautos muziejus (dabartinis Vytauto
Didžiojo karo muziejus). Jam perduoti Kauno miesto muziejaus
eksponatai. Miesto muziejus buvo atkurtas tik 2005 metų lapkričio 2
dieną.
Jei prisimintume Kauno miesto savivaldybės remiamas dabartinių
kultūrininkų pastangas padėti muziejui sugrįžti ar iš naujo atrasti
savo tikruosius namus, galima teigti, kad sužlugo jau bene trečias
paieškų variantas. Atkūrus Kauno muziejų, ėjo kalba jį apgyvendinti
buvusioje Žydų ligoninėje, prie Kauno pilies, taip sukuriant su
kitais Senamiesčio paveldo objektais istorinės atminties
išsaugojimo kompleksą.
Juolab kai dėl tos ligoninės vyko ilgai trukę teisminiai
ginčai, kurie pasibaigė besibylinėjančioms šalims iš esmės be
lauktų rezultatų. Aistroms nurimus, ligoninė buvo privatizuota. Ją
įsigiję verslininkai netrukus pristatė ambicingus planus, ką tame
pastate žada veikti jį renovavę. Tačiau prabėgo keleri metai, o
pastatas toliau griūva apleistas, be gyvybės.
Galvota apie Kauno muziejaus buveinę ir kitoje Senamiesčio
vietoje, Muitinės gatvėje, kai iš jos iškeldinta Psichiatrijos
ligoninė. Muziejus būtų galėjęs įsikurti pastate, kuriame kažkada
Kaunas priimdavo kunigaikščius bei kitus garbius svečius. Tačiau ir
ten muziejui nepavyko įkelti kojos. Paskui vyko derybos, deja,
bevaisės su Ryšių muziejaus savininkais.
– Viena iš puoselėtų idėjų buvo susijusi su miesto rotuše, kur veikia Kauno savivaldybės Civilinės metrikacijos skyrius, kur yra reprezentacinė iškilmingiems priėmimams bei kitiems panašiems renginiams naudojama didžioji salė, o po visu tuo – Keramikos muziejus – Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinys. Jeigu jis išsikeltų, ar Kauno miesto muziejus turėtų ką tuščiuose rotušės požemiuose eksponuoti?
– Kol neturime bastėjos, tai rotušės požemiuose mėgintume
įtalpinti 30 tūkstančių archeologinių eksponatų. Tiek jų jau turime
sukaupę, bet negalime muziejaus lankytojams parodyti. Žinoma, jei
turėtume centrinį Kauno miesto muziejaus pastatą, tikriausiai tiems
eksponatams irgi jame pakaktų ploto.
Žinoma, apie rotušės požemių ar kitų erdvių panaudojimą miesto
muziejaus reikmėms kalbama jau ne vieni metai. Bet toliau kalbų
nenueita. Be to, man neteko girdėti apie savivaldybės nuomininko –
Keramikos muziejaus – planus išsikraustyti į kitą vietą.
– Teikdama praėjusių metų muziejaus veiklos ataskaitą Kauno miesto politikams, pabrėžėte, kad labiausiai muziejui reikia ne kabinetų, bet ekspozicinių erdvių. Tačiau susilaukėte ir opozicijos priekaištų esą nesutinkate priimti tremtinių surinktų eksponatų bei Senosiose kapinėse (parke Kauno centre) esančio pastatėlio, kuriame jie dabar yra. Ar pagrįsti tokie priekaištai?
– Pirmiausia reikia pasakyti, kad tas pastatas – Lietuvos
tremtinių ir politinių kalinių sąjungos turtas, kurį jai senokai
yra padovanojusi Kauno miesto savivaldybė. Kai buvo atkurtas miesto
muziejus, tuometinis jo vadovas su sąjunga, negavęs steigėjos –
savivaldybės – pritarimo, pasirašė sutartį perimti eksponatų
rinkinį ir įkurti muziejaus filialą. Tačiau eksponatai iki šiol
neperduoti.
Tarp kitko, negalėjo būti sudaryta ir pastato nuomos
sutartis, nes šio statinio Senosiose Kauno kapinėse susidėvėjimas –
netoli 50 procentų. Taigi, nors grėsmę keliančių patalpų, net ir
pačia kilniausia intencija, nuomoti negalima, tai buvo padaryta.
Nuomos terminas jau pasibaigęs. Galimybės jį pratęsti sutartyje
netgi nebuvo numatyta.
Aštuonetą metų nuomojom, išlaikėm tą namelį. Deja, kaip mums
nurodė auditoriai, – pažeisdami įstatymus (be savivaldybės tarybos
leidimo), nes biudžetinė įstaiga neturi teisės valdyti bei tvarkyti
svetimą turtą. Draudžiama biudžeto lėšomis finansuoti svetimo turto
priežiūrą.
Galiu dar pridurti, kad 8 metus nešildomoje patalpoje saugoti
tremtinių surinkti eksponatai irgi neįteisinti nuosavybės
dokumentais. Dabar juos mums norima paskolinti, bet ne muziejui
dovanoti.
Jei tremtiniai savąjį eksponatų rinkinį, kurį sudaro apie
300 įvairių, tikrai saugotinų ir jiems, neabejotinai, brangių
relikvinių daiktų, oficialiai padovanotų Kauno miesto muziejui, tai
bent rastume sąlygas juos konservuoti ir geriau išsaugoti ateities
kartoms. Jei padovanotų namą, kurio ši garbių žmonių organizacija
tikrai nepajėgi pati išlaikyti, tai savivaldybė teisiškai galėtų
sutvarkyti Kauno miesto muziejaus filialo įsteigimo reikalus.
-Gal jau esate savo akiratyje užfiksavę dar kokį objektą, kuris tiktų pagrindiniam Kauno miesto muziejaus pastatui?
-Taip, mes itin nerimaujame dėl muziejaus centrinio pastato.
Sudėtinga planuoti ekspozicinius darbus nežinant, kokiose patalpose
muziejus veiks pasibaigus sutarčiai su Kauno arkivyskupija. Tačiau
ir šios dabartinės patalpos (tarkim, nuoma būtų pratęsta) yra per
mažos muziejinei ekspozicinei veiklai plėtoti. Negalime pristatyti
visuomenei ekspozicijų bei parodų įvairovės, organizuoti didesnių
kultūrinių renginių.
Naujo, centrinio, pastato muziejui verkiant reikia. Ir toli
dairytis nebūtina ieškant nenaudojamų erdvių. Kad ir toje pačioje
Laisvės alėjoje, kur jau senokai stovi ištuštėję (nes įstaiga
iškeldinta į miesto pakraštį) Centrinio pašto rūmai. Gal, viliamės,
miesto valdžiai pavyktų juos perimti (įsigyti), o jau mes
pasistengtume čia įkurdinti solidų ir visapusiškai istoriją
atspindintį Kauno miesto muziejų.
