Karūna Vytautui Didžiajam bei valdžios Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje paveldėtojams turėjo užtikrinti „garbingų ir laisvų karalių“ statusą – taip teigiama viename su Vytauto karūnacija susijusiame dokumente. Tačiau iškilni ceremonija taip ir neįvyko.
Lietuvių istorinėje atmintyje Žalgirio mūšis ir neįvykusi Vytauto karūnacija – vieni svarbiausių Lietuvos istorijos epizodų. Vytautui bei jo žmonai Julijonai skirtos karūnos Lietuvos anuomet taip ir nepasiekė, o 80-ties metų sulaukusio valdovo gyvybė 1430 m. užgeso Trakuose. Tačiau tai, kad Vytautas ir jo sutuoktinė nebuvo karūnuoti, nekeičia vieno įdomaus fakto – karūnos tikrai buvo nukaldintos. Kyla klausimas – kur jos dingo?
Ko gero, dažnas paklaustas atsakytų, kad Vytautui Didžiajam ir jo žmonai nukaldintas karūnas pavogė ne kas nors kitas, o lenkai. Mūsų visuomenėje vis dar gajus mitas, jog iškiliajam Lietuvos valdovui ir Julijonai skirtas karūnas ištiko būtent toks likimas. Šis požiūris turi gilias istorines tradicijas, yra apipintas įvairiomis interpretacijomis.
Štai 1569 m. Liubline, tarp Lietuvos ir Lenkijos vykstant deryboms dėl unijos, vienas iš lenkų, bandydamas kuo labiau pažeminti į derybas atvykusius lietuvius, gyrėsi, esą jo senelis pats dalyvavo perimant Vytauto Didžiojo karūną ir tuo labai didžiavosi. Ši versija kartais pasiekia ir šiandienos laikus. Tačiau ar taip iš tiesų buvo?
Karūnacija turėjo vykti Vilniuje 1430 m. rugsėjo 8-ąją, tačiau jau tų metų vasaros pabaigoje, kai Vytautas medžiojo Alytaus apylinkėse, jį pasiekė blogos žinios, esą lenkų bajorai nepraleido į Lietuvą keliaujančios Zigmanto Liuksemburgiečio, tuomečio Šventosios Romos karaliaus, vėliau – ir Šventosios Romos imperijos imperatoriaus, delegacijos.
Tačiau ši delegacija negabeno karališkųjų regalijų. Pirmoji oficiali pasiuntinybė Vytautui vežė dovanų bei dokumentus, kuriuose Zigmanto Liuksemburgiečio vardu buvo aptarti Vytauto karūnacijos juridiniai formalumai. Būtent šią delegaciją, turėjusią Vytautui išaiškinti karūnacijos teisinius klausimus, ir sulaikė bei apiplėšė lenkai – buvo atimti dokumentai ir brangenybės.
Karūnas gabeno antroji iškilminga pasiuntinybė, tik ji Lenkijos teritorijos taip ir nepasiekė. Oficialūs Šventosios Romos imperijos atstovai, vadovaujami Magdeburgo arkivyskupo Giunterio II fon Švarcburgo, netoli Frankfurto prie Oderio, sužinoję apie ankstesnės pasiuntinybės likimą bei lenkų užkardas, pasuko atgal. Taigi karališkųjų karūnų lenkai nepagrobė ir nėra jų paslėpę, o istorija apie tai tėra tik dar vienas visiškai nepagrįstas mitas, beprasmio priešiškumo tarp Lenkijos ir Lietuvos pavyzdys.
Vis dėlto smalsu sužinoti, kur dabar yra tos karališkosios insignijos, jeigu jų lenkai nepagrobė, o regalijos nė nebuvo pasiekusios Lenkijos?
Karūnas nukaldino Niurnbergo auksakaliai, tad antrosios pasiuntinybės gabenti karališkieji vainikai ten ir sugrįžo. Yra duomenų, kad Zigmantas Liuksemburgietis, praėjus metams po Vytauto Didžiojo mirties, jam skirtą karūną už didelę pinigų sumą įkeitė vienam Niurnbergo pirkliui. Tikėtina, kad brangi meno vertybė keliavo iš rankų į rankas. Žinoma, jog ji net kelis kartus buvo įkeista turtingiems kitų miestų gyventojams.
Apie 1434 m. žinios apie karūnos klajones, deja, nutrūksta – gal ji buvo sugrąžinta Niurnbergo auksakaliams, o gal dar laukia, kad ją kas surastų? O mitas, esą lenkai pagrobė Vytauto Didžiojo karališkąjį vainiką, tiesiog subliūkšta, nors viltis, kad tikroji karūna atsiras arba jos likimas kada nors paaiškės, – vis dar gyva.
