Turbūt ne vienas ilgai nesvarstydamas galėtų lengvai pasakyti, kiek karalių turėjo Lietuva – vienintelį Mindaugą, kurio numanomą karūnavimo dieną švenčiame kaip valstybinę šventę. Džiaugdamiesi laisvadieniu, retai susimąstome apie lietuviškos monarchijos tradicijas, ir tai nieko keista – Lietuvai džiaugtis karalystės statusu tebuvo lemta 10 metų: nuo 1253-iųjų, kai buvo karūnuotas Lietuvos valdovas Mindaugas, iki 1263 m., kai trapią monarchiją užbaigė Daumantas.
Ambicingi ankstyvieji Gediminaičių atstovai savo laiškuose, raštuose norėjo būti įvardyti karaliaus titulu (rex). Tokios ambicijos faktiškai nebuvo pripažįstamos Vakarų monarchijose. Buvo laikoma, kad tikrieji karaliai yra tik tie, kurie palaiminti ir pripažinti popiežiaus. Tad šiuo atveju įvardijimas karaliumi tebuvo simbolis, įprasminęs šalies valdovo valdžią.
Antrasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas, kuris nesitenkino didžiojo kunigaikščio statusu ir rūpinosi realia karūnacija, – Vytautas Didysis. Šis aktyvus politikas ir reformatorius stovėjo tik per vieną žingsnelį nuo karūnavimo ceremonijos.
1428 m. prasidėjo Vytauto siekio karūnuotis istorija, kai susirašinėjant su Čekijos karaliumi, vėliau Šventosios Romos imperijos imperatoriumi Zigmantu Liuksemburgiečiu, išryškėjo galimybė Vytautui karūnuotis. Vytauto veikloje siekis tapti karaliumi nebuvo vienintelis ir esminis, tačiau šiuo laikotarpiu, ruošiantis tapti monarchu, didysis kunigaikštis nevengdavo valstybėje pademonstruoti išmanąs riteriškąją kultūrą.
Karūnacijos iškilmės su gausybe užsienio valdovų ir pasiuntinių buvo numatytos 1430 m. rugsėjo 8-ąją, Švč. Mergelės Marijos gimimo dieną, Vilniuje. Iš pradžių Lenkijos karalius, Vytauto pusbrolis Jogaila sutiko su karūnacijos idėja, tačiau Lenkijos diduomenė stipriai pasipriešino šiai iniciatyvai.
Legendos byloja, kad į Lietuvą gabenamą Vytauto karūną pagrobė ir paslėpė lenkai. Tiesa gerokai paprastesnė. Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Zigmanto pasiuntinybė, kuri keliavo su Vytautui ir jo žmonai Julijonai Niurnberge nukaldintomis karūnomis, kai tik sužinojo apie lenkų diduomenės suorganizuotas užkardas, net neperžengusi Lenkijos Karalystės sienos, grįžo iš kur atkeliavusi.
Neilgai trukus Vytautas dėl sužalojimų, patirtų nukritus nuo žirgo, iškeliavo iš šio pasaulio ne kaip Lietuvos karalius, o kaip Lietuvos didysis kunigaikštis.
Vytauto ir jo žmonos karūnų likimas – puiki tema mitams ir legendoms. Istoriko prof. Rimvydo Petrausko nuomone, greičiausiai šios karūnos ilgainiui sugrįžo į Niurnbergo auksakalių rankas, kad būtų perlydytos.
Įdomu tai, kad žinia apie neįvykusią Vytauto karūnaciją istorinėje aplinkoje išliko daug giliau negu Mindaugo karūnacijos faktas. Žygimanto Senojo valdymo laikais žinome puikų tokios atminties pavyzdį. Šis valdovas norėjo išrūpinti karaliaus statusą ne sau pačiam, o sūnui Žygimantui Augustui.
Tuo metu vis dar sklandė pasakojimai, kad Vytautui skirta karūna yra Šv. Stanislovo bažnyčioje, Krokuvos pilyje. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Ponų Taryba primindama šį mitą valdovui piršo mintį pasidomėti šia karūna ir vainikuoti ja jaunąjį Žygimantą Augustą. Tačiau planas nebuvo įgyvendintas.
Vėliau karūnacijos idėja nuslūgo iki pat XX amžiaus. Ar žinojote, kad Lietuva galėjo turėti karalių Mindaugą II?
1918 m. sudėtingoje politinėje situacijoje ieškant valstybės susiformavimo ir išlikimo saugiklio, dalis Lietuvos Tarybos narių sutarė, kad tinkamiausia valdymo forma galėtų būti konstitucinė monarchija, o Lietuvos karaliumi nutarta rinkti vokietį, Viurtembergo grafą Frydrichą Vilhelmą fon Urachą. Jo vokiška kilmė, matyt, turėjo „paglostyti“ Vokietijos savimeilę ir numalšinti imperinius siekius aneksuoti Lietuvos teritoriją.
Su kandidatu slaptai buvo vedamos derybos, tvirtinant, kad sostas priklausys jam tik išsaugant atkurtą Lietuvos valstybingumą. Taip pat buvo sutarta ir dėl karaliaus vykdomų funkcijų: Lietuvos karalius turėjo vadovauti valstybės vykdomajai valdžiai, o įstatymus priimti – Lietuvos parlamentas.
Vis labiau kylant grėsmei Lietuvai iš buvusios Rusijos imperijos patekti į Vokietijos politinę įtaką, derybos buvo paspartintos. F. V. fon Urachas sutiko su visomis Tarybos iškeltomis sąlygomis, t. y. valdyti nustatytomis sąlygomis, vaikus ugdyti lietuviškoje mokykloje, savo aplinkos tarnautojais skirti tik lietuviškai kalbančius Lietuvos piliečius ir t. t. Sakoma, kad derybų laikotarpiu būsimasis Mindaugas II intensyviai mokėsi lietuvių kalbos.
Beje, karaliaus rezidencija turėjo tapti ne dabartinė Prezidentūra, o Verkių rūmai. Taigi, Lietuvą pasukti konstitucinės monarchijos keliu buvo ruošiamasi aktyviai ir skubiai.
1918 m. vasarą Lietuvos Valstybės Tarybai Lietuvą paskelbus konstitucine monarchija ir pakvietus karalių užimti savo sostą, Berlyne kilo stipri pasipiktinimo banga. Vokietijos kancleris griežtai atsisakė pripažinti Lietuvos nepriklausomybę tokia forma. Lietuvos visuomenė taip pat nebuvo patenkinta šiuo skubotu, nepagrįstu bei neteisėtu Lietuvos Tarybos sprendimu.
Karalius Mindaugas II taip ir neišdrįso atvykti į Lietuvą. 1918 m. pabaigoje Lietuvos Taryba atšaukė šį savo nutarimą, ir teisė galutinai apsispręsti dėl valstybės valdymo formos buvo patikėta Steigiamajam Seimui.
Taigi, nors faktinį ir realų karalių Lietuva turėjo tik vienintelį Mindaugą, tačiau karalystės idėja Lietuvoje gyvavo iki pat XX a. ir nedaug trūko, kad galbūt šiuo metu Lietuva būtų buvusi konstitucinė monarchija su paveldimu valdovu, kaip dabartinė Švedija, Danija arba Ispanija.
Iki šiol Lietuvoje gyvuoja Lietuvos karalystės rūmai, iki šiol šiltai bendraujama su Mindaugo II anūku Inigo fon Urachu, iki šiol yra norinčiųjų, kad kada nors Lietuva vis dėlto sugrįžtų prie to, nuo ko pradėjo, nepaisant to, kad per beveik 800 metų Lietuvos istorijos monarchija tebuvome dešimtmetį.
