Neretai daug daugiau galime pasakyti apie miesto arba miestelio, iš kurio esame kilę, herbo kilmę ir reikšmę. Tačiau valstybę reprezentuojantis herbas, kuris, beje, yra vienas seniausių valstybinių herbų pasaulyje, dažnam atrodo toks įprastas ir elementarus, kad net nesusimąstome, kodėl Lietuvą reprezentuoja raitelis ant balto žirgo. Ar raitelis simbolizuoja mūsų kovingumą ir narsą?
Vytis – gerokai senesnis Lietuvos valstybingumo simbolis nei iš geltonos, žalios ir raudonos spalvų dermės sudaryta Lietuvos vėliava. 1918 m. svarstant klausimą apie Lietuvą reprezentuojančius simbolius Jonas Basanavičius sakė, kad šalis turi būti atpažįstama iš istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavos, tačiau raudonas fonas ką tik prabėgusių 1917 m. įvykių kontekste daug kam asocijavosi su revoliuciniais įvykiais Rusijos imperijoje.
Buvo nuspręsta kurti naują vėliavą, kurią šiandien iškeliame per valstybines šventes. Tačiau kas turėtų tapti valstybės herbu – nei po 1918 m. vasario 16 d., nei po 1990 m. po kovo 11 d. klausimų nekilo. Tiek vienu, tiek kitu atveju Vytis sugrįžo reprezentuoti nepriklausomos Lietuvos valstybės.
Lietuvos herbas skaičiuoja ne vieną amžių. Jau XIV a. pabaigoje raitelio simbolis visavertiškai funkcionavo heraldikoje. Tiesa, visų pirma žirgo ir raito kario kompozicija buvo suprantama ne kaip valstybės, o kaip valdovo, didžiojo kunigaikščio simbolis. Iš pradžių Vytis vaizduotas monetose bei valdovo antspauduose. Greičiausiai raitelis, kaip skiriamasis valdovo ženklas, būdavo naudojamas dar ir anksčiau. Manoma, kad didysis kunigaikštis Algirdas ir jo sūnūs savo laiškus taip pat antspauduodavo raitelio simboliu, tačiau tokių antspaudų iki šių dienų neišliko.
Kaip visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbas Vytis pradėtas suvokti ir naudoti Vytauto Didžiojo laikais (XIV a. pab. – XV a. I p.). Iš pradžių šis herbas būdavo vaizduojamas įvairiai. Tiesa, spalvų gama per daug neįvairavo, dažniausiai fonas būdavo raudonas, o raitelis – baltas arba sidabrinis. Bet raitelis migravo iš kairės į dešinę.
Pvz., Jogailos Vytis buvo raitelis, pasisukęs į dešinę, su dvigubu kryžiumi, pavaizduotu skyde, o Vytauto raitelis jojo į kairę pusę, jo skydą puošė Gediminaičių stulpai. Struktūriškai toks herbas, kokį mes matome šiuo metu, nusistovėjo XV a., po Vytauto mirties: raudoname fone į dešinę pusę jojantis sidabrinis raitelis su melsvu skydu, kuriame matomas dvigubas Jogailaičių kryžius.
Pirmasis išlikęs heraldinis Kęstučio antspaudas vaizdavo pėstininką su skydu ir kalaviju, tačiau, sutikime, raitelis atrodo gerokai solidžiau. Nenuostabu, kad Vytautas perėmė dėdės Algirdo, o ne tėvo Kęstučio naudojamą riteriškąją simboliką. Heraldikos specialisto Edmundo Rimšos teigimu, taip jau susiklostė, kad Lietuvos didieji kunigaikščiai juos simbolizuojantį raitelį perkėlė į skydą ir šiam suteikė valstybės herbo statusą.
Kodėl pasirinktas raitelio, o ne liūto, erelio arba koks nors kitas populiarus heraldinis simbolis? Tuo metu, kai Vyčio ženklas pradėjo savo įsitvirtinimo sąmonėje kelią, Europoje klestėjo riteriškoji kultūra. Kaip teigia istorikas prof. Rimvydas Petrauskas, sekant riterių tradicijas, garbingas, gerai šarvuotas raitas karys su ietimi arba kalaviju bei skydu buvo įprastas ir rimtas heraldinis motyvas.
Mitologai mano, kad šviesus raitelis ant balto žirgo simbolizuoja protėvių karžygio vėlę, primenančią pagrindines vertybes ir tikslus, suteikiančią jėgų ir pasitikėjimo. Raudona spalva heraldikoje byloja apie narsą, ryžtą ir drąsą.
Gediminaičių laikais subrandinta Vyčio simbolika įsitvirtino iš kartos į kartą valdant Jogailaičiams, pradedant Jogaila, baigiant Žygimantu Augustu. Ši dinastija sugebėjo taip įskiepyti Vytį, kad jai pasibaigus Steponas Batoras, Vazos ir kiti nesistengė sunaikinti šio ženklo arba jo pakeisti. Kartais kisdavo tik prierašai arba simbolika raitelio skyde, pvz., Steponas Batoras vietoj įprasto dvigubo Jogailaičių kryžiaus skyde įrašė savo monogramą „SB“.
Žinoma, ir pati raitelio forma bėgant amžiaus kito. Renesansinis arba barokinis Vytis savo meniškumu, puošnumu gerokai skyrėsi nuo Gotikos laikotarpiu vaizduojamo, tačiau simbolio esmė išliko tokia pati. Įdomu tai, kad net XIX a., kai Rusijos imperijos valdžia siekė nutautinti okupuotų žemių gyventojus, Vyčio simboliką naudoti leido.
Kodėl mes Vytį vadiname Vyčiu? Iš tiesų jau nuo XIV a. pabaigos istoriniuose šaltiniuose Lietuvos herbas būdavo vadinamas terminu Pogonia. XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje šis žodis buvo išverstas į lietuvių kalbą ir vartotas jo atitikmuo Vaikymas. Jonas Basanavičius šį heraldinį simbolį siūlė vadinti vaiku (nuo žodžio vaikyti).
Amerikos lietuviai nusprendė herbą pavadinti žirgvaikiu. Vyčio pavadinimas atsirado XIX a. viduryje, ir jį pirmasis pavartojo istorikas Simonas Daukantas. Šis pavadinimas prigijo tarpukario laikotarpiu ir išliko iki šių dienų. Taigi, Lietuvos herbas puikiai iliustruoja Lietuvos – drąsios šalies – įvaizdį.
