Daug kalbama apie tai, esą jaunus vyrus reikėtų paveikti propaganda, kad jie norėtų eiti į kariuomenę. Tačiau kas nutiko, kad tautinė propaganda nesuveikė tarpukariu? Ar „smetonmečio“ laikų lietuviai pasidavė, nes rusai paveikė juos savo propaganda?
Interviu apie propagandą ir realybę – su knygos „Apelsinų kontrabanda“ autoriumi G.Kulikausku, kurio antra knyga apie smetoninės Lietuvos įdomybes tuoj pasirodys knygynuose.
– Kokios buvo originaliausios tarpukario propagandos formos?
– Visokių jų buvo... Štai gegužės pirmąją Lietuvos komunistams buvo privalu kuo daugiau iškelti vėliavų, priklijuoti atsišaukimų, pamėtyti laikraštukų. Bet juos be skrupulų iškart susemdavo policija.
Pora juokingesnių atvejų – Seredžiaus miestelyje kažkas balandžiui pririšo prie uodegos raudoną vėliavą su šūkiu „Tegyvuoja Lietuvos komunistų partija“. Tas purpčiojo su ja pastatų stogais – sunkiai paskrido. Policininkai sugavo, nurišo, o balandis, anot jų, „nuėjo bažnyčios link ir jo sugaut nebuvo galimybių“. Vėliavą perdavė saugumo muziejui, ji ir šiandien saugoma vienam Lietuvos archyve.
Matyt, tai buvo populiarus „šposas“. Neseniai smetoninėje spaudoje radau, kad ir Ukmergėje gegužės 1-ąją skraidžiojo paukštis su komunistų vėliava. Tačiau tuo atveju vėliava prie kaklo buvo pririšta varnai.
– Kai nebuvo interneto, agituota tiesiai iš dangaus?
– Taip galima sakyti – juk ypač per rinkimus aktyviai agituodavo ir kunigai iš sakyklų.
Oro agitacija tikrai buvo populiari. Kai kauniečiai užpyko dėl aukštų elektros kainų ir nusprendė boikotuoti elektros naudojimą, į vadinamąjį elektros streiką juos kvietė po Kauną važinėjantis agitacinis automobilis, o iš dangaus atsišaukimus barstė lėktuvas.
Viename miestelyje turgaus dieną į prekyvietę irgi ėmė pikiruoti lėktuvas – žmonės puolė kas kur, išvirto prekės, išsilakstė galvijai. O lėktuvas viso labo pažeme pažėrė priešgaisrinės saugos popierėlių – pasirodo, šitaip vietos gaisrininkai sugalvojo originaliai paagituoti piliečius.
Arba – ims ir pastatys kas didžiulės aviacinės bombos maketą tiesiog Laisvės alėjoje – šitaip piliečiai raginti dalyvauti loterijoje, kurios lėšos eitų tautinei aviacijai.
Dar vienas įdomesnis būdas – agitacija vandenyje. Tai lenkai pasroviui Nerimi iš okupuoto Vilniaus krašto leisdavo butelius, prikimštus visokių proklamacijų. Lietuvių pasieniečiai juos gaudydavo.
– Kokia propaganda lietuviai buvo labiausiai veikiami tarpukario metais?
– Labiausiai sava, tautine. Ką reiškia vien „Mes be Vilniaus nenurimsim“ – iki šių dienų puikiausiai žinomas šūkis. „Antilenkiška“ kampanija truko metų metus. Ko tik ten nebuvo: ir Vilniaus vadavimo sąjunga, ir specialus žurnalas, akcijos, aukų rinkimas Vilniaus krašto kankiniams.
Moterys sodindavo Gedimino pilies bokšto formos gėlių darželius. Kareiviai puošdavo kareivinių ar lauko stovyklų prieigas. Buvo piešiami atvirukai, vaizduojantys Gedimino pilį apvijusį slibiną su lenkiška „konfederatka“ ar lenkų „honorą“ pašiepiančios karikatūros. Vilnius atrodė tikra pažadėtoji žemė, o lenkai – blogio demonai.
– Kaip suprantu, žmonių patriotiškumas tais laikais buvo stipresnis negu dabar.
– Tai tiesa. Neseniai kalbėjau Veliuonoje su vienu senoliu – jis iki šiol didžiuojasi, kad gimė jubiliejiniais Vytauto Didžiojo metais. Sulyginus ne taip seniai vykusią mūsiškę Lietuvos tūkstanmečio minėjimo kampaniją ir 1930-ųjų, kurie buvo paskelbti Vytauto Didžiojo jubiliejiniais metais, atrodo, kad smetoninė buvo kur kas įtaigesnė. Per visą Lietuvą tada nusirito Vytauto paminklų miesteliuose statymo banga. Ąžuoliukų daugybė prisodinta. Tai puikiai aprašė istorikas Dangiras Mačiulis.
Didžiulės lėšos buvo skiriamos ir prezidento A.Smetonos asmens kultui formuoti. Visur kabėjo jo portretai, jo atvaizdas puošė monetas. Tautos vado gyvenimą šlovinančios knygos buvo leidžiamos 300 tūkst. tiražais. Paskaitai kokį eilėraštį spaudoje A.Smetonos gimtadienio proga – menkai skiriasi nuo fašistinių: geležinis kumštis, plieninė valia, visi į rikiuotę ir marš ten, kur vadas pamos.
– Kaip suprantu, tada lietuviai labiau rengėsi kovoti su lenkais, o ne su bolševikais?
– Priklausomai nuo laikotarpio, bet iš esmės taip. Baugino lenkai, jau pademonstravę savo užmačias, o iš kitos pusės – vokiečiai, negalintys nurimti be savojo Memelio. O su sovietais – nė bendros sienos nėra.
O lenkai – čia pat, jų pasieniečiai šaudosi su Lietuvos pasieniečiais ar pleškina į sielininkus Neryje. Lenkai rezga intrigas, uždaro lietuviškas mokyklas Vilniaus krašte, remia visokio plauko teroristus plečkaitininkus.
– O kaip elgėsi vokiečiai?
– Vokiečiai irgi – karia ant Tilžės tilto „kudlotų žemaičių“ (taip vadino lietuvius) iškamšas, grasina atsiimti Klaipėdos kraštą. Šitokiame fone tolimi sovietai su savo ideologinėmis užmačiomis atrodė kaip miglotas ir nekonkretus pavojus.
Beje, Lietuvos kariuomenė teturėjo operatyvinius gynybinius planus L ir V („Lenkija“ ir Vokietija“). Bet iki šiol nerandama operatyvinio gynybos plano R – nuo sovietų, nors užuominų apie jį yra. Istorikas Vytautas Jokubauskas jau beveik įrodė, kad jis tikrai buvo.
– Bolševikų propagandos sklaidą turbūt stabdė tai, kad 1919-aisiais Lietuva jau buvo patyrusi, ką reiškia gyventi „prie bolševikų“?
– Taip, tada bolševikai buvo užėmę du trečdalius Lietuvos, o Kaunas ir Suvalkija buvo ant komunistų sukilimo ribos. Tie, kurie tai patyrė, daugiau jokia komunistų propaganda netikėjo. Bet nuo kokių 1930-ųjų į sovietus kaip į grėsmę rimtai nebežiūrėta.
Apskritai pagyventi „prie bolševikų“ – pats efektyviausias antibiotikas nuo jų idėjų. Amerikiečiai savo anarchistus – marksistus (tarp jų – litvakę Emmą Goldman) paprasčiausiai susodino į garlaivį ir išplukdė į sovietų Rusiją, iš kurios tie netrukus pasibaisėję jau nešė kudašių kaip begalėdami. Emma – taip pat.
Tačiau kartos keičiasi, prisiminimai dyla. Be to, kai žmogus neturi galimybės rinktis gėrį arba blogį, tai renkasi mažesnį blogį. Tuomet atrodė, kad sovietai vertinti kaip galimi sąjungininkai prieš vokiečius ir lenkus, tad ir į jų grėsmę žiūrėta pro pirštus.
– Ar taip galėjo nutikti ir todėl, kad Sovietų Sąjunga skyrė lėšų propagandai?
– Ne vien todėl, bet ir todėl. Lūžio taškas čia – kai buvo įkurta draugija SSRS ir Lietuvos kultūriniams ryšiams stiprinti. Sovietai per ją Lietuvoje rengė parodas, demonstravo laimėjimus, kvietėsi pas save inteligentų – rašytojų, žurnalistų delegacijas, šie pabuvę tenykščiame rojuje rašydavo teigiamus atsiliepimus. Apie tai daug rašė istorikas Mindaugas Tamošaitis.
Ilgainiui susiformavo gana įdomus reiškinys – komunizmas kaip ideologija vertintas neigiamai, o komunistai persekioti, bet su SSRS draugauta. O Lietuvą užplūdo jos filmai, spauda, importuota daug buities ir žemės ūkio padargų. Menu reklamą – „Geriausia Kalėdoms dovana – SSSR siuvimo mašina!“
– Ar valdžia čia neįžvelgė grėsmės?
– To meto VSD buvo paskelbusi perspėjimų apie sovietų grėsmę, bet į tai neatsižvelgta. Tad 1940-ųjų birželį sovietams užimant Lietuvą daug naivuolių labiau džiaugėsi A.Smetonos režimo, kuri laikė didesniu blogiu, žlugimu. Nesitikėjo, kad praras ir valstybę.
Net blogiausiu atveju tikėtasi autonomijos SSRS sudėtyje, sakyčiau, kokio Mongolijos varianto. O kai prasidėjo trėmimai, daugelį ištiko šokas, bet jau buvo per vėlu.
– Atrodo, kad A.Smetonos laikais visuomenė buvo labiau nusiteikusi gintis karo lauke negu dabar.
– Yra nuotraukų su žygiuojančiais šauliais, nešančiais šūkius „Jei Tėvynei pavojus – mes tuoj prie ginklo...“. Kai į tai žiūri, supranti, kad viena yra skanduoti lozungus, kita – eiti į mišką šauti neoficialaus simbolinio šūvio, beveik tikrai žinant, kad iš to miško nebegrįši.
Visuomenę ištiko nusivylimas jau 1938-aisiais, kai lenkai pagrasino karu, tėkštelėjo ultimatumą užmegzti diplomatinius santykius, o Vyriausybė tai prarijo. Šitiek metų skalambyta, kad be Vilniaus nenurimsime, o kai prireikė kovoti, sprandus nulenkėme...
Jau tada A.Smetona žiauriai nusivilta – visa tautinė propaganda daugeliui pasirodė tik tuščias oro virpinimas. Vėliau ta pati ultimatumų istorija pasikartojo su vokiečiais ir su sovietais.
– Ar galima sakyti, kad dėl to mes ir dabar netikime, jog sugebėtume atsilaikyti puolant Rusijai?
– Svarbiausia – mes atsilaikytume. Kas iš smetoninės Lietuvos patriotinės propagandos stiprybės, jei karo lauke ji tegalėjo gintis vienui viena? Todėl ir teko nusileisti ultimatumams. Patriotizmo dvasia išauklėtiems jaunuoliams teko išeiti į miškus. Užuot kovoję Lietuvos kariuomenės gretose, jie turėjo dalyvauti partizaniniame kare.
Dabar Lietuva yra NATO narė. Todėl klausti reikėtų taip: „Ar tikite, kad NATO sugebėtų atsilaikyti Rusijai puolant?“
Toks žinojimas irgi turi silpnų pusių: pasitikint sąjungininkais netreniruojami savi raumenys. Bet šita silpnybė yra visai kito strateginio lygmens nei tarpukario Lietuvos.
Galima murmėti, kad „amerikonas neis kariauti už Lietuvą“. Tačiau taip manė ir Adolfas Hitleris, vieną po kitos dorojęs Austriją, Čekoslovakiją... Tada atėjo Lenkijos eilė, o kovoti už ją stojo ir britai, ir prancūzai, ir amerikiečiai.
