Kazys Binkis
Sutikęs anos kartos žmogų, girdėjusį scenoje Eleną Čiudakovą (1925–1973), ir pasiteiravęs, ar prisimena, išgirsi: „Ooo... Čiudakova...“ Stos ilga pauzė, veidas persimainys daugybės jausmų atspalviais ir atšešėliais. Pašnekovas nepajėgia ir nesirengia užplūdusių jausmų aprėpti. Taip atsitinka, kai kalbame apie ką nors ypatinga, kai bandome įminti legendą ar stebuklinę pasaką.
Išradingi recenzentų epitetai – žymioji, nepakartojama, vienintelė, baltoji, nepamirštamoji – mėgina išreikšti, ką tiksliai šioji menininkė paliko mūsų kultūroje. Neseniai radijo „Svoboda“ laidoje Čiudakovos ilgametis scenos partneris Virgilijus Noreika liudijo ją dainavus ne tik balsu, bet ir siela, o šis fenomenas pasitaikąs labai retai. Dirigentas Saulius Sondeckis nurodė ją esant pasaulio išrinktųjų piramidės viršūnėje.
„Mūsų Violeta“ – šilčiausias Čiudakovai prigijęs vardas byloja apie žmonių meilę jai. Iš tiesų, dainavusi sudėtingiausius lyrinio koloratūrinio soprano vaidmenis, labiausiai ji brangino Violetą G. Verdi „Traviatoje“, ir iki šiol yra nepralenkta. Čiudakovos Violeta buvo ji pati – su nepasotinamu meilės troškuliu, šventu pasiaukojimu ir tragiškos lemties nuojauta. Lenkijos, Bulgarijos, Vokietijos operos kritikams ji tapo atradimu: „Jūsų Čiudakova – stebuklas! Ji pasaulinio lygmens dainininkė!“ – rašė jie, gretindami mūsiškę Violetą ir Džildą su didžiosiomis bel canto žvaigždėmis Amelita Galli-Curci (1882–1963) ir Toti dal Monte (1893–1975).
„Dainavimas – vienintelė mano laimė“, – dažnai kartoja Elena savo dienoraštyje. Nors „dirigentas pagyrė“, „gavau daug rožių, į glėbį netilpo, tai dėjo man prie kojų“, „buvo ovacijų“, „gavau saldainių ir daug sveikinimų“, „grįžau namo laiminga“, – bet tuoj priduria: „žinau, kad galiu geriau“. Kas tas „geriau“? Kada jos sieloje gimė tobulumo siekis? Ar Tambovo srities karo lauko ligoninėje, kai septyniolikmetė Elena tvarstė ir slaugė sužeistuosius, davė kraujo, o pritrūkus nuskausminamųjų dainavo jiems čia pat palatoje? Kai skaitė garsiai jiems knygas ir deklamavo, rašė laiškus už juos, o vienas sužeistųjų ją pamilo? Ar tuose karo saviveiklos koncertuose, kai pajuto pirmąjį sėkmės svaigulį? Ar dar anksčiau, vaikystėje, gimtajame Brianske, kai motinos Aleksandros Makovskajos paglostyta nurimdavo glėby, klausydama jos lopšinių ir liaudies dainų? O gal tą pačią pirmąją savo gyvenimo dieną, vaiskų gegužės 1-osios rytą, kai girdėjo tėvelio Venjamino Makovskio jai skaitomą slėpiningai pranašišką eilėraštį? Kas žino.
Gailestingosios sesutės darbą pakeitusi į radistės tarnybą, Elena paskiriama į Pavlodaro oro uostą, netrukus ir į Vilnių... Manė, jog laikinai, pasirodo – visam laikui. Iš pirmųjų ankstyvų vedybų liko tik graži pavardė Čiudakova, – pirmoji meilė išblėso besibaigiančio karo laukuose.
Į Vilniaus meteorologijos stotį Čiurlionio gatvėje Čiudakova atklampojo 1944-ųjų žiemą, avėdama dideliausius kareiviškus aulinius. Jai devyniolika. Ir vasarai atėjus tuos aulinius tebenešiojo. „Ne avėjo, o tiesiog skendo tuose kerzuose“, – vėliau prisimins garsioji Lietuvos „ragana“ biologė Eugenija Šimkūnaitė, kaip tik netoliese, Universiteto botanikos sodo pakrašty kaupusi savo pasisodintas bulves.
Kaip ir daugelį kitų, Elenos šeimą karas išblaškė: tėvas – fronte, motina su jaunesniaisiais Viačeslavu ir Inesa glaudžiasi kambarėlyje Vilniuje, Sodų gatvėje. Duonos riekė, pašlakstyta saulėgrąžų aliejumi ir pabarstyta druska, – didžiausias skanėstas. Pilstomo pieno stiklinės sulaukia retai. Elena, artimųjų Lena arba Liale vadinama, dirba ir gyvena meteorologijos stotyje, pati skaldo malkas, tačiau dainuoja nuo ryto ligi vakaro.
Tame pačiame name įsikūrusi Universiteto profesoriaus Zigmo Žemaičio šeima susidraugauja su smulkute karinę uniformą vilkinčia radiste ir kaip galėdama jai padeda. Likimas? Juk profesoriaus dukra Irena Žemaitytė vėliau ištekės už operos dirigento Rimo Geniušo, ir šis diriguos jos didžiuosius spektaklius. Nuo Geniušo pastabų ar pagyrimo priklausys, koks įrašas tą vakarą atsiras tame dienoraštyje.
Vieną gražią dieną kieme dainavusi Elena, praeivių kariškių išgirsta, pakviečiama į Pabaltijo karinės apygardos dainų ir šokių ansamblį, ir greitai tampa pagrindine soliste. Dvidešimtmetis Benjaminas Gorbulskis aranžuoja jai populiarias I. Dunajevskio, M. Blanterio, T. Chrennikovo ir L. Utiosovo repertuaro dainas ir neatstodamas ragina: „Lena, tu jau dabar dainuoji geriau už konservatoriją baigusius, bet vis tiek eik mokytis profesionalaus dainavimo.“ Čiudakova, pasipuošusi mėlynu sijonėliu, mamos pasiūta pilka palaidine ir apsiavusi jau aukštakulniais, sėkmingai įstoja į tuomečio J. Tallat-Kelpšos muzikos technikumo puikios pedagogės Liudmilos Menabeni klasę. Šioji dėsto ir Konservatorijoje. Jau po metų gabiausiai savo studentei Elenai ji pataria bandyti jėgas ir ten.
Ir štai nuo 1947-ųjų rugsėjo Čiudakova – Lietuvos valstybinės konservatorijos studentė. Nuomojasi kambarėlį komunaliniame bute Tarybų (dabar Šv. Stepono) gatvėje. O šeima, tėvui iš fronto sugrįžus, apsigyvena netoliese, Pylimo gatvės 57-ajame name priešais Halės turgų. Mama rogutėmis atveža Lialei bulvių ir malkų. Stipendijos prasimaitinti šiaip taip pakanka, lieka ir kinui. Lena su kambarioke Lidija smalsaudamos dažnai stebi niūrią kaimynę Jelizavetą Bondi, buvusio diplomato našlę, grafienę, nežinia nuo kurių laikų užsilikusią Vilniuje. Aukšta, išdžiūvusi ponia ir namie, ir lauke avi išklypusius vyriškus batus, dėvi tą patį ilgą juodą apsiaustą, bet eidama nusipirkti šiaudais surištų malkų, liemenį susiveržia diržu ir galvą įmantriai apsuka turbanu iš seno šalio. Rytais pasikūrusi krosnį mala kavą, medinę kavamalę įrėmusi sau į kelius. Paaiškėja, kad ji išsilavinusi, moka kelias užsienio kalbas ir skambina fortepijonu. Čiudakovos dainavimas patraukia keistuolės dėmesį, ji atspėja neeilinį talentą. Netrukus grafienė papasakos apie savo prabangią jaunystę, Paryžių, priėmimus prašmatniuose salonuose, apie keliones po Europą (ir net Kiniją!), pradės aiškinti gražios eisenos, orios laikysenos, aristokratiškų manierų bei iškalbaus žvilgsnio paslaptis. Rodydama jaunystės nuotraukas mokys Leną skoningai rengtis ir tinkamai derinti aksesuarus. Naujųjų metų naktį Čiudakovos kambarėlyje ant stalo atsiras sąsiuvinis su trumpu įrašu: „Tikiu Tavo didele ateitimi. Jelizaveta Bondi, 1949 m., Vilnius.“ Senosios grafienės sveikinimas tapo užkalbėjimu: po trejų metų Čiudakova sudainuos savo pirmąją naujametę „Traviatą“, pradės dienoraštį ir tęs jį 20 metų – tol, kol dainuos. Įrašiusi sakinį po paskutiniojo spektaklio, dienoraščio daugiau nebeatsivers.
O kol kas mokslai, mokslai. Juoda Bondi kava Lenai vis dar negardi, ji mieliau siurbčioja arbatą iš mamos samovaro. Apsilankymai užsitęsia iki išnaktų: Lialė labai pastabi ir artistiška, ji talentingai parodijuoja savo bendrakursių balsus, eisenas, nusilenkimus ir gestus, šaržuoja egzaminų komisijos narių veidus ir jų sėdėjimo pozas, iki ašarų prajuokindama namiškius. Studijos jai sekasi puikiai. Lena siurbte siurbia žinias ne vien tik iš Menabeni ir operos studijos režisieriaus Antano Sodeikos. Didelis jos autoritetas – kamerinio dainavimo pedagogas Chaimas Potašinskas. Akompaniatorius ir dirigentas atskleidžia gabiai studentei kūrinio ir poezijos teksto gelmes, formą ir proporcijas, aiškina harmonijos spalvų, dinamikos ir kulminacijų priemones. Jo paruošta Elena surengia – negirdėtas dalykas! – solinį dviejų dalių koncertą: J. S. Bachas, D. Oberas, A. Belazaras, E. Griegas, S. Rachmaninovas, R. E. Gliere'as. „Jei kam linkėdavau tik pasistengti, tai su Čiudakova mielai dirbau kasdien – tokios gabios studentės nebuvau sutikęs“, – sakė profesorius Potašinskas.
Sėkmingai baigusi Konservatoriją Čiudakova priimama į Operos ir baleto teatrą ir tų pačių 1952 m. gruodžio 31-ąją debiutuoja Violetos vaidmeniu tradiciniame šio teatro spektaklyje. Paskutinioji Čiudakovos „Traviata“ nuskambės 1972-aisiais ir taps 135-ąja. Ji kaskart viską pradės iš pradžių, kaskart jaudinsis lyg dainuotų pirmą ir paskutinį sykį.
Per pirmuosius penkerius metus Čiudakova sukuria kone visus svarbiausius koloratūrinio soprano vaidmenis: Marfą, Džildą, Roziną, Adiną, Cerliną, Lakmę, Manon, Olimpiją, Miuzetę... Godžiai ir kruopščiai kaip bitė renka žinias iš aplinkinių: ilgametis teatro tenoras Jonas Byra moko Čiudakovą teisingos tarties ir dikcijos, buvusi lyrinių koloratūrinių vaidmenų atlikėja Eleonora Kalesevičienė tobulina dainavimo techniką, tad netrukus trečiosios oktavos mi bemol ir netgi fa sėkmingai įvaldomos. Ruošdama naujas koncertų programas Čiudakova konsultuojasi su vokalo pedagoge Nina Karnavičiene, gerai išmaniusia senąją italų dainavimo mokyklą, įgytą Sankt Peterburge.
Dar viena nuoširdi Lenos konsultantė – Angelė Andrijauskienė, teatro choro artistė, vėliau Čiudakovos vadinta „manoji teatro mama“. Ji moko jauną dainininkę vilkėti scenos drabužius, prilaikyti kelių metrų pločio krinoliną, kai reikia grakščiai prisėsti ir taip pat grakščiai pakilti, ištiesti ranką pabučiuoti, klauptis ir keltis neužminant savo pačios šleifo, moko ir sudėtingo vėduoklės žaismo tradicijos, nes vėduoklės judesys damos rankose dažnai iškalbingesnis už žodį ar žvilgsnį (to galėjo neišmanyti nė grafienė Bondi). Pažinusi tiesų ir atvirą Lenos būdą, Angelė moko ją ir užkulisių diplomatijos...
O teatro vyriausiasis dirigentas Isajus Altermanas vis dažniau ją pagiria. Po kiekvieno spektaklio Čiudakova laukia vertinimų kaip pirmaklasė ir džiaugiasi gavusi „penketuką“. (Tiesa, Kipras Petrauskas, kas vakarą sėdintis tradicinėje savo vietoje parterio pirmoje eilėje iš dešinės, pagirs ją tik po šešerių metų.) Dienoraštyje ji rašo: „padainuoti labai gerai – tai dar ne vaidmens sukūrimas“, „praleidau šiandien tris eilutes, maniau, numirsiu iš baimės“. Toji saviplaka – tai vis idealo troškulys, nors konkurentų čia ji neturi, dainuoja premjeras ir svarbius proginius koncertus, švyti dekadų spektakliuose Maskvoje. Su K. Petrausku jo jubiliejaus „Traviatoje“ padainuoja Violetą. 28-erių tampa nusipelniusia artiste, po penkerių metų liaudies artiste, netrukus Valstybinės premijos laureate. Gatvėje su ja sveikinasi pažįstami ir tiesiog praeiviai, o drovesnieji kuždasi: „Žiūrėk, žiūrėk, Čiudakova...“ Grafienės pranašystė pildosi?
Naujas vyriausiasis dirigentas Rimas Geniušas jai talkina supažindindamas su Rytų kultūra ir filosofija – išorinis Lakmės „indiškumas“ palengva atsitraukia į antrą planą, ir Čiudakova sukuria jaudinančią brahmanų mergaitės dramą. Vėliau profesorius konstatuos: „Sudėtinga Lakmės partija, daugeliui dainininkių net neįkandama, Čiudakovos atliekama skambėjo neįtikėtinai lengvai ir neišpasakytai virtuoziškai. Tik Čiudakovos dėka šis spektaklis mūsų teatre išsilaikė net 12 sezonų.“
O rūstusis dienoraštis tebekartoja: „baisiausiai bijojau...“, „kaip man nugalėti baimę, kad padainuočiau taip, kaip noriu...“ Leną džiugina klausytojų laiškai. Jie plaukia ne tik iš Lietuvos, bet ir iš visur, kur ji dainuoja. Į visus laiškus kruopščiai atsako, dažnai ir banderolę nusiunčia. Ilgai susirašinėja su maskviete J. Fliorova. Pirmąsyk išgirdusi Čiudakovą Maskvos centriniuose meno darbuotojų rūmuose, šioji rašo: „Gerbiama Dainininke, Jūs parodėte scenoje tobulą išorės ir vidaus darną. Dieve mano, kokios atviros ir gilios Jūsų akys ir kokie jaudinantys Jūsų balso niuansai! Aš nieko nežinau apie Jūsų gyvenimą, bet tai, ką darote, gali atlikti tik labai geras, kupinas dvasios grožio žmogus, kokių reta, ir daugiau nebėra ko trokšti! Būkite visuomet tokia!“ Vėliau, kai Čiudakova pasiguodžia dėl neįveikiamos scenos baimės, įžvalgi gerbėja pataria: „Jei gyvenime esate daug kentėjusi, o aš tuo neabejoju, – nesigailėkite. Tai Jūsų turtas. Jaudulį perkelkite kuriamam personažui ir liausitės bijojusi.“
Elena – jausmų žmogus. Jos asmeninio gyvenimo paralelė ne tokia sklandi. Dažnai įsimyli ir vėl lieka viena. Ne kartą išteka, tiek pat ir išsiskiria. Vaikelių jai nelemta turėti: motinos instinktą atiduoda sesers Inesos vaikams. Visuomet pasitempusi, pakilaus ūpo, tarsi kūno ir dvasios temperatūra būtų aukštesnė, nei turi ir gali būti. Nors amžininkai apie Čiudakovą atsiliepia kaip apie draugišką, visad žaismingą, kažin ar ji tarp kolegų ir partnerių rado širdžiai išties artimų. Turėjo nujausti netoliese tūnant ir veidmainystę, ir pavydą. Koks teatras be šių aistrų? Todėl savo išgyvenimų niekam nepasakojo ir nesiguodė. Buvo santūri, gal net atsargi. Mieliau draugavo su jaunystės bičiulėmis.
Žvelgdamas į didžiules tamsių slyvų spalvos Čiudakovos akis, jutai, kaip jos veria tave lyg rentgenas. Ji skyrė tikrą komplimentą nuo banalaus, tikrą pagarbą nuo pataikavimo. Daugelyje fotoportretų, tuomečių televizijos koncertų kadruose ji patraukli, švytinti, vylinga, tačiau akių kraštelyje įžvelgsi ir slepiamą liūdesį, o lūpų kamputyje – vos pastebimą ironiją. Tai brandžios asmenybės ženklai, įspėjantys, kad peržengti šio žmogaus savisaugos ribą bus nelengva.
Apie žmogaus balsą kalbama daug: aukštas – žemas – gražus – negražus – minkštas – aštrus – skambus – duslus – didelis – mažas – klasikinis – charakterinis – sodrus – plokščias... Net spalvos pasitelkiamos: šviesus – tamsus – matinis – sidabrinis – auksinis... Ir garsai: krištolo varpelis, lakštingalos balsas... Tačiau kas tas dainuojantis žmogaus balsas yra? Kalbame visi – dainuojame ne visi. Fizikai sako, kad ir viena, ir kita – virpesiai.
Jie esą materialūs, galima prietaisais išmatuoti. Marios Callas (1923–1977) garsas fizikų išmatuotas ir pavaizduotas kreivėmis, parabolėmis, jos dainavimo diapazonas ir pereinamųjų garsų slenksčiai išnarstyti atskiromis natomis, registrų intensyvumo skirtumai – skaičiais. Pritrūkus skaičių pasitelkiamos linijos, punktyrai, net šešėliai – gražus juodos ir baltos grafikos piešinys. Objektyvus. Bet ar jis paaiškina Callas unikalumą ir įtaigą, ir kodėl ji iš tiesų buvo vienintelė? Kas pavaizduos ne virpesius, o virpulį, kuris sklido ir tebesklinda iš jos įrašų?
Muzikologas Rodolfo Celletti's knygoje „La grana della voce“ („Balso grūdas“) rašo apie žmogaus balse glūdinčią sėklą. Joje – visa žmonijos atmintis nuo pradžių pradžios. Transcendencijos atmaina. Grūdas juk ir po tūkstančio metų sudygsta. Jei artistas scenoje – gyvasties sėjėjas, tai publika bent trumpam pavirs į žydintį sodą!
Dėl tos sielos gyvasties mums drėko akys, kai Čiudakova dainavo: „Laimė sapnavos pavasariu amžinu...“
Elenos Čiudakovos dainavimo galima pasiklausyti čia.
Naudota literatūra: Jūratė Vyliūtė. „Elena Čiudakova“. – V.: „Vaga“, 1983. Инесса Маковская. „Моя сестра Елена Чудакова“. – Βильнюс: TIAMATA, 2008.
