Europos išvaduotojai ar sužvėrėjusi mirties orda iš Rytų?

Iš visų šalių ir tautų, dalyvavusių kare, vokiečiai atsakingiausiai žiūrėjo į seksualinių paslaugų teikimą savo kareiviams. O kaip šį klausimą sprendė sovietų kariškiai? Gegužės 9-ąją, Rusijoje pompastiškai minimas „Didžiosios Pergalės“ jubiliejus. Net kelios istorijai skirtos interneto svetainės pateikia naujus dokumentus, kurie parodo „išvaduotojų“ tikrąjį veidą.

Europos civiliai gyventojai „išvaduotojų“ žvėriškumus – prievartavimus, žiaurius kankinimus ir nužudymus patyrė dar Kryme.

Štai 4-ojo Ukrainos fronto vadas armijos generolas Ivanas Petrovas 1944 m. birželio 8 d. įsaku Nr.074 pasmerkė savo fronto kariškių „pasipiktinimą keliančius išsišokimus“ sovietiniame Kryme, „prieinančius ligi to, kad apiplėšinėjami ir žudomi vietiniai gyventojai“.

Vakarų Baltarusijoje ir Vakarų Ukrainoje „išvaduotojų“ žvėriškumai buvo baisūs. Baltijos šalyse, Vengrijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje ir Jugoslavijoje prievartos aktai prieš vietinius gyventojus įgavo siaubą keliantį mastą. Tačiau visuotinis teroras prasidėjo Lenkijos teritorijoje.

Čia lenkų moterys ir mergaitės buvo prievartaujamos masiškai, o armijų vadovybė, nereiškusi lenkams didelių simpatijų, į tai nekreipė jokio dėmesio. Todėl šių Rusijos kareivių žvėriškumų absoliučiai negalima aiškinti „kerštu vokiečiams“.

Lenkai šiame kare buvo toje pačioje fronto linijos pusėje, kaip ir rusai, bet tai netrukdė sovietų kariams prievartauti lenkų moterų lygiai taip pat, kaip ir vokiečių moterų. Paaiškinimo tokiems Raudonosios armijos poelgiams reikia ieškoti kitur.

Moterų žaginimais ne tik Vokietijoje, bet dar anksčiau ir Lenkijoje užsitraukė negarbę ne tik kareiviai ir karininkai, bet ir aukščiausi Sovietinės armijos vadai, jos generalitetas. Daugybė sovietinių „generolų išvaduotojų“ prievartavo vietines mergaites.

Tipinis pavyzdys: 331-osios šaulių divizijos vadas generolas majoras Berestovas 1945 metų vasario 2 dieną Petershagene netoli Ylavos Rytprūsiuose (vok. Preussisch-Eylau, dabar Bagrationovsk – Red.) su vienu iš jį lydėjusių karininkų išprievartavo vietinės valstietės dukterį, kurią vertė jam patarnauti, taip pat ir lenkaitę.

Apskritai kalbant, beveik visas sovietinis generalitetas Rytų Vokietijoje prisidėjo prie žiaurių žaginimų: buvo žaginami vaikai, moterys buvo žaginamos naudojant smurtą ir jas žalojant – nupjaunant krūtis, įvairiais daiktais išdraskant lytinius organus, išbadant akis, nupjaunant liežuvį, prikalant vinimis, o vėliau nužudant.

Vokiečių karo istorikas Joachimas Hoffmannas, remdamasis dokumentais, įvardija svarbiausius asmenis, kaltus arba prisidėjusius prie tokių nusikaltimų: tai – maršalas Žukovas, generolai Telieginas, Kazakovas, Rudenka, Malininas, Černiachovskis, Chochlovas, Razbijcevas, Glagolevas, Karpenkovas, Lachtarinas, Riapasovas, Andrejevas, Jastrebovas, Tymčikas, Okorokovas, Berestovas, Papčenka, Zareckis ir dar ne vienas...

Visi jie arba patys prievartavo vokietes ir lenkes, arba prisidėjo prie šių nusikaltimų, leisdami tai daryti, skatindami šiuos lytinius nusikaltimus savo nurodymais kariuomenei ir juos dengdami, o už šiuos nusikaltimus SSRS baudžiamajame kodekse buvo numatytas straipsnis – mirties bausmė sušaudant.

Pačiais kukliausiais skaičiavimais, atliktais Vokietijoje, 1944 metų žiemą ir 1945 metų pavasarį sovietų kareiviai ir karininkai okupuotoje teritorijoje kankino ir nužudė, moteris ir vaikus paprastai prieš tai išprievartaudami, 120 000 civilių gyventojų.

Ir tai – neskaičiuojant mūšiuose žuvusių aukų. Dar 200 000 niekuo nekaltų civilių žmonių žuvo sovietų lageriuose. Daugiau kaip 250 000 mirė po 1945 metų vasario 3 dienos, prasidėjus trėmimams į sovietinę darbo vergiją. Be galo daug žmonių mirė dėl „blokados – kaip keršto už Leningrado blokadą“. Vien tik Karaliaučiuje iš bado ir dėl nežmoniškų „dirbtinės blokados“ sąlygų per pusmetį mirė 90 000 žmonių!

Nuo 1944 metų spalio Stalinas leido kariškiams siųsti namiškiams siuntinius su karo trofėjais: generolai galėjo siųsti 16 kg, karininkai – 10 kg, seržantai ir eiliniai – 5 kg.

Kaip įrodo laiškai iš fronto, tai buvo priimta kaip „marodieriavimas, kurį nedvprasmiškai leido aukščiausia karinė vadovybė!“. Tuo pačiu vadai leido kareiviams prievartauti visas moteris.

Štai 153 šaulių divizijos vadas Jelisejevas 1944 metų spalio pradžioje kariškiams paskelbė: “Mes einame į Rytprūsius. Raudonarmiečiams ir karininkams suteikiamos šios teisės: naikinti bet kurį vokietį; paimti turtą; prievartauti moteris; plėšti. RIA (Rusijos išvadavimo armijos – nacių Vokietijos pusėje kariavusios generolo Andrejaus Vlasovo karinių pajėgų – Red.) kareivių į nelaisvę neimti. Dėl jų neverta eikvoti nė vieno šovinio. Juos reikia užmušti arba sutrypti“.

Pagrindinis Sovietinės armijos marodierius buvo G.Žukovas, kuris priėmė Vokietijos vermachto kapituliaciją.

Kada jis pateko į Stalino nemalonę ir buvo perkeltas į Odesos karinę apygardą, tuometinis gynybos ministro pavaduotojas Bulganinas laiške Stalinui 1946 metų rugpjūtį pranešė, kad muitinė sulaikė 7 geležinkelio vagonus „su 85 dėžėmis vokiškų baldų „, kurie turėjo būti gabenami į Odesą asmeninėms Žukovo reikmėms.

Dar viename 1948 metų sausio mėnesį išsiųstame pranešime Stalinui valstybės saugumo generolas pulkininkas Abakumovas pranešė, kad „slapta atlikus kratą“ Žukovo bute Maskvoje ir jo vasarnamyje rasta daug prisiplėšto turto.

Be kito grobio paminėta: 24 auksiniai laikrodžiai, 15 auksinių vėrinių su pakabukais, auksinių žiedų ir kitokių papuošalų, 4000 metrų vilnonių ir šilkinių audinių, per 300 sabalų, lapių ir karakulinių kailiukų, 44 vertingi kilimai ir gobelenai, kai kurie iš jų paimti iš Potsdamo ir kitų pilių, 55 vertingi brangūs paveikslai, o taip pat dėžės su porceliano indais, dvi dėžės sidabrinių stalo įrankių ir 20 medžioklinių šautuvų.

Žukovas1948 metų sausio 12 dienos laiške Politinio biuro nariui Ždanovui prisipažino dėl marodieriavimo, bet kažkodėl užmiršo apie tai parašyti savo memuaruose „Prisiminimai ir pamąstymai“. Kai kada „išvaduotojų“ sadizmas apskritai atrodo sunkiai suvokiamas.

Štai, pavyzdžiui, tik vienas epizodų. Vos tik 1944 metų spalio 26 dieną sovietų daliniai įsiveržė į Vokietiją, su vietiniais gyventojais pradėjo elgtis taip žvėriškai, kad toks elgesys buvo protu tiesiog nesuvokiamas.

Pirmojo Pabaltijo fronto 43-iosios armijos 93-ojo šaulių korpuso kariškiai vienoje sodyboje prie didelio stalo prikalė vinimis per liežuvius penkis vaikus ir tokioje pozoje paliko juos mirti.

Kodėl? Kuriam iš „išvaduotojų“ toptelėjo į galvą mintis taip sadistiškai nužudyti vaikus? Ir apskritai, ar šie „išvaduotojai“ buvo psichiškai normalūs, o ne sadistai-psichai?

Ištrauka iš Joachimo Hoffmanno knygos „Stalino naikinamas karas 1941-1945“ (Stalins Vernichtungskrieg 1941—1945): Sovietinės karinės propagandos ir Raudonosios armijos komandinių struktūrų kurstomi 11-osios gvardijos armijos 2-ojo gvardijos tankų korpuso 16-osios gvardijos šaulių divizijos kareiviai paskutinę 1944 metų spalio dekadą pradėjo pjauti gyventojus valstiečius į pietus nuo Gumbinės (vok. Gumbinnen, dabar Gusev).

Šioje vietovėje vokiečiai, vėl ją atkovoję, išimties tvarka galėjo atlikti detalesnį tyrimą. Vien tik Nemirkiemyje (vok. Nemmersdorf, dabar Majakovskoje) buvo nužudyta ne mažiau kaip 72 žmonės – vyrai, moterys ir vaikai. Moterys ir net mergaitės prieš tai buvo išžagintos, kelios moterys prie svirno durų buvo prikaltos vinimis.

Netoli šios vietos nuo sovietinių žudikų rankų krito daug vokiečių ir prancūzų karo belaisvių, kurie iki to laiko tebebuvo vokiečių nelaisvėje. Visur aplinkiniuose kaimuose ir gyvenvietėse rasta žvėriškai nužudytų žmonių kūnų, o viename tvarte rasti gyvų sudegintų žmonių palaikai.

„Prie kelio ir namų kiemuose gulėjo ištisos masės civilių asmenų lavonų... – pranešė oberleitenantas dr. Ambergeras. – Pavyzdžiui, aš mačiau daugybę moterų, kurias išprievartavo, o po to nužudė šūviu į pakaušį, neretai šalia jų gulėjo nužudyti vaikai“.

Artilerijos eilinis Erichas Čerkus iš 121-ojo artilerijos pulko per kariuomenės teismo apklausą papasakojo, ką jis pamatė Schillmeischen kaime Memelio srityje netoli Heydekrugo (Klaipėdos krašte netoli Šilutės), kur 1944 metų spalio 26 dieną įsiveržė 1-ojo Pabaltijo fronto 43-osios armijos 93-ojo šaulių korpuso dalys: „Prie daržinės aš radau savo tėvą, gulintį veidu į žemę su kulkos skyle pakaušyje...

Viename kambaryje gulėjo vyras ir moteris, rankos surištos už nugarų ir abu žmonės pririšti vienas prie kito viena virve...

Dar vienoje sodyboje mes pamatėme 5 vaikus, kurių liežuviai vinimis buvo prikalti prie didelio stalo. Nepaisant intensyvių paieškų, aš neaptikau jokio savo motinos pėdsako...

Pakelėje mes pamatėme 5 merginas, surištas viena virve, jų drabužiai buvo beveik visiškai nuplėšti, nugaros smarkiai suraižytos. Buvo panašu, tarsi merginas gana toli būtų vilkę žeme. Be to, mes matėme šalikelėje keletą visiškai sutraiškytų vežimų virtinių“.

Neįmanoma atvaizduoti visų siaubingų detalių, juo labiau, pateikti pilną vaizdą to, kad nutiko. Tad pamėginkime nors akies krašteliu pažvelgti į Raudonosios armijos veiksmus Vokietijos provincijose 1944 metų pabaigoje ir atnaujinus puolimą 1945 metais.

Federalinis archyvas savo 1974 m. gegužės 28 d. pranešime apie „ištrėmimą ir nusikaltimus tremiant“ paskelbė tikslius duomenis iš vadinamųjų suvestinių apie žvėriškumus dviejose pasirinktose apygardose, būtent Rytų Prūsijos Johanisburgo pasienio apygardoje ir Silezijos Oppelno (dabar Opolė Lenkijoje) pasienio apygardoje.

Pagal šiuos oficialius tyrimus Johanisburgo apygardoje 2-ojo Baltarusijos fronto 50-osios armijos užimtoje teritorijoje greta daugybės kitų žudynių išsiskyrė 120 civilių gyventojų, kelių vokiečių kareivių ir prancūzų karo belaisvių iš pabėgėlių kolonos nužudymas 1945 metų sausio 24 dieną prie Nickelsbergo – Herzogdorfo kelio į pietus nuo Ario (Ožyšo dabartinėje Lenkijoje).

Prie kelio Stollendorfas-Arys buvo sušaudyti 32 pabėgėliai, o prie kelio Arys- Drigelsdorfas netoli Schlagakrugo (dabar Bemowo Piskie Lenkijoje) vasario 1 dieną sovietų karininko įsakymu nužudyta apie 50 žmonių, daugiausiai vaikų ir jaunuolių, išplėštų iš jų tėvų ir artimųjų, kurie traukėsi pabėgėlių vežimais.

1945 metų sausio pabaigoje prie Gross Roseno sovietai daržinėje gyvus sudegino 30 žmonių. Vienas liudininkas matė, kaip prie kelio, vedančio į Arį, „gulėjo lavonas prie lavono“. Pačiame Aryje buvo „sušaudyta labai daug žmonių“, matomai, surinkimo punkte, o NKVD kankinimų rūsyje – „žiauriausiai kankinti žmonės“ , neretai nukankinti negyvai.

Silezijos Oppelno apygardoje 1-ojo Ukrainos fronto 5-osios gvardijos armijos 32-ojo ir 34-ojo gvardijos šaulių korpusų kariškiai iki 1945 metų sausio pabaigos nužudė ne mažiau kaip 1264 civilius asmenis vokiečius. Iš dalies likimo smūgių neišvengė ir rusų .“ostarbeiteriai“ (darbininkai iš rytų – Red.), kurie dažniausiai būdavo per prievartą išvežami darbams į Vokietiją, ir sovietinai karo belaisviai, atsidūrę vokiečių nelaisvėje.

Oppelne juo suvarė į vieną vietą ir po trumpos propagandinės kalbos išžudė.

Analogišką lemtį patyrė „darbininkai iš rytų“, gyvenę Aukštutinės Silezijos Krupamiūlės (vok. Kruppamühle) lageryje prie Malapanės (lenk. Mała Panew) upės. 1945 metų sausio 20 dieną, kai sovietų tankai pasiekė lagerį, čia sukvietė kelis šimtus rusų vyrų, moterų ir vaikų ir kaip „išdavikus“ ir „fašistų bendrus“ sušaudė iš kulkosvaidžių arba sutraiškė tankų vikšrais.

Gottesdorfe (dabar Bogušycė Lenkijos Opolės vaivadijoje) sovietų kareiviai sausio 23 dieną sušaudė apie 270 gyventojų, tarp jų ir mažus vaikus bei 20-40 marijonų brolijos vienuolių.

Karlsrūhėje (vok. Karlsruhe, dabar Pokujus Lenkijos Opolės vaivadijoje) buvo sušaudyta 110 gyventojų, tarp jų 60-70 Aninsko prieglaudos gyventojų. Kuppe mieste sušaudyta 60-70 gyventojų, tarp jų ir senelių namų gyventojai bei kunigas, kuris norėjo apginti prievartaujamas moteris... Kitose vietose dėjosi panašūs dalykai.

Tačiau Johanisburgas ir Oppelnas buvo tik dvi iš daugybės apygardų Vokietijos reicho rytinėse provincijose, kurias 1945 metais okupavo Raudonosios armijos dalys.

Remdamasis fronto vadovybės tarnybų pranešimais sausumos kariuomenės generalinio štabo „užsienio armijų iš Rytų“ skyrius padarė kelis sąrašus „apie tarptautinės teisės pažeidimus ir žvėriškumus, kuriuos įvykdė Raudonoji armija okupuotose Vokietijos teritorijose“. Nors jie irgi nepateikia bendro vaizdo, tačiau sekdami šviežiais įvykių pėdsakais dokumentuoja daug sovietų piktadarysčių su tam tikru patikimumo laipsniu.

Pavyzdžiui, armijų grupė „A“ 1945 m. sausio 20 d. pranešė, kad visi naktį vėl užimtų Reichthal (dabar Rychtal Lenkijos Kempno apskrityje) ir Glausche (dabar Glušyna) netoli Namslau (dabar Namyslovas Lenkijos Opolės vaivadijoje) gyvenviečių žmonės sovietų 3-iosios gvardijos tankų armijos 9-ojo mechanizuoto korpuso kareivių buvo sušaudyti.

1945 m. sausio 22 d., kaip teigiama armijų grupės „Centras“ raporte Vėluvos (vok.Wehlau, dabar Znamensk) apygardoje Rytprūsiuose prie Griūnhaino kaimo 2-ojo gvardijos tankų korpuso tankai „prisivijo, apšaudė tankų sviediniais ir kulkosvaidžių eilėmis“ 4 kilometrų ilgio pabėgėlių koloną, nužudydami daugiausia moteris ir vaikus, o „likusius paklojo automatininkai“.

Analogiškas nusikaltimas įvykdytas tą pačią dieną netoli tos vietos, ties Senaisiais Gertlaukiais (vok. Alt Gertlauken, dabar Novaja Derevnia), kur sovietų kariai nušovė 50 žmonių iš pabėgėlių kolonos, kai kuriuos iš jų – šūviais į pakaušį.

Vakarų Prūsijoje, nenurodytoje gyvenvietėje, sausio pabaigoje sovietų tankų daliniai irgi prisivijo ilgą pabėgėlių vežimų virtinę. Kaip pranešė keletas likusių gyvų moterų, 5-osios gvardijos tankų armijos tankistai apipylė arklius ir vežimus benzinu ir padegė: “Dalis civilių gyventojų, daugiausia moterys ir vaikai, iššoko iš vežimų ir pabandė gelbėtis, nors kai kurie jau atrodė kaip gyvi fakelai. Po to bolševikai pradėjo šaudyti. Tik nedaugeliui pavyko išsigelbėti“.

Lygiai taip pat Plonene 1945 metų sausio pabaigoje 5-osios gvardijos tankų armijos tankai užklupo pabėgėlių koloną ir ją sušaudė. Visas šios gyvenvietės, esančios netoli Elbingo (miestas šiaurės Lenkijoje) moteris nuo 13 iki 60 metų raudonarmiečiai nesustodami prievartavo „pačiu žiauriausiu būdu“.

Vokiečių kareiviai iš tankų žvalgybos kuopos rado vieną moterį durklu subadyta apatine pilvo dalimi, o kitą jauną moterį – ant medinių gultų suknežintu veidu. Sunaikinti ir apiplėšti pabėgėlių vežimai abiejose kelio pusėse, keleivių lavonai, gulintys greta pakelės griovyje aptikti taip pat ir Maislatainės kaime netoli Elbingo.

Apie sąmoningą pabėgėlių vežimų virtinių, nusidriekusių keliuose ir gerai atpažįstamų, traiškymą tankų vikšrais ar apšaudymą buvo pranešama iš visų rytinių provincijų, pavyzdžiui, iš sovietinės 2-osios gvardijos tankų armijos veiksmų rajono.

Valdrodės apygardoje 1945 metų sausio 18 ir 19 dienomis keliose vietose tokias kolonas stabdė, atakavo ir dalinai naikino, „parkritusias moteris ir vaikus sušaudė arba traiškė vikšrais“ arba, kaip sakoma kitame pranešime, „daugumą moterų ir vaikų nužudė“.

Sovietų tankai apšaudė prie Valdrodės iš pabūklų ir kulkosvaidžių vokiečių ligoninės transportą: iš 1000 sužeistųjų pavyko išgelbėti tk 80.

Be to, gauta daug pranešimų ir iš kitų vietų apie sovietų tankų užpultas pabėgėlių kolonas, kur išžudyta šimtai besitraukiančių civilių gyventojų, daugiausia moterų ir vaikų. Štai Silezijoje, netoli Reicho sienos, sovietų 1-ojo Ukrainos fronto kareiviai apipylė benzinu pabėgėlių vežimus ir sudegino juos kartu su keleiviais.

Ant kelių gulėjo nesuskaičiuojama daugybė vokiečių vyrų, moterų ir vaikų, kurių kūnai buvo visaip sudarkyti – perpjautos gerklės, nupjauti liežuviai, perskrosti pilvai. Griūnberge (dabar Zieliona Gura Lenkijoje) 9-ojo gvardijos tankų korpuso kariškiai išžudė 8 šeimas.

Siaubingų nusikaltimų arena tapo Tanenfeldo dvaras prie Grottkau (Grodkuvas Lenkijoje) Ten raudonarmiečiai iš 229-osios šaulių divizijos išžagino dvi merginas, o paskui jas nužudė ir išniekino kūnus. Vienam vyrui išdūrė akis ir nupjovė liežuvį.

Tas pats atsitiko su 43 metų lenke, kurią po to nukankino negyvai.

Alt Grottkau kaime tos pačios divizijos kariai nužudė 14 karo belaisvių, nupjovė galvas, išbadė akis ir sutraiškė tankais.

Tos pačios šaulių divizijos raudonarmiečiai atsakingi ir už piktadarystes Švarcengrunde prie Grottkau. Jie prievartavo moteris, tarp jų vienuoles, nušovė valstietį Kalertą, perpjovė pilvą jo žmonai, nukirto jai rankas, nušovė valstietį Christofą ir jo sūnų, taip pat jauną merginą. Eisdorfo dvare netoli Merzdorfo sovietų kariai iš 5-osios gvardijos armijos išdūrė akis pagyvenusiam vyrui ir pagyvenusiai moteriai, greičiausiai – sutuoktiniams, ir nupjovė jiems nosis ir pirštus.

Netoliese rasta 11 žvėriškai nužudytų Luftwaffe kareivių. Istoriko J.Hoffmanno surinktų dokumentais patvirtinų sovietų nusikaltimų sąrašą galima tęsti ir tęsti. Plačiai aprašytos masinės žudynės Metgeteno miestelyje prie Karaliaučiaus, ir tokių nusikaltimų padaryta šimtai.

Ką galima pasakyti?

Tarptautinės teisės pažeidimais Vokietijos žemėje Raudonosios armijos didžioji dalis peržengė visas rusiškų kareiviškų tradicijų ribas. Nusikaltimai prieš beginklius žmones kaip masinis reiškinys, pritariant ir dalyvaujant karinei vadovybei, kurių tik maža dalelė paminėta aukščiau, buvo nežinomi kitų Europos valstybių armijose netgi per Antrąjį pasaulinį karą, jų karinė vadovybė nebūtų toleravusi.

Vokietijos vermachtas irgi nebuvo išimtis. Plėšimas ir marodieriavimas, nekalbant jau apie žudymus ir prievartavimus, pagal Vokietijos karinį baudžiamąjį kodeksą grėsė griežtomis bausmėmis.

Kad būtų laikomasi karinės drausmės, Vokietijos kariniai teismai ir sovietų teritorijoje paprastai bausdavo vermachto kariškius už teisės pažeidimus ir nusikaltimus civilių gyventojų atžvilgiu griežtomis bausmėmis, kai kada net mirties.

Todėl, jeigu iškeltume klausimą apie atsakomybę už karinius nusikaltimus, padarytus Vokietijos rytinėse provincijose, tai, vadovaujantis senu kariniu principu, pagal kurį vadai bet kuriuo atveju atsakingi už savo pavaldinių veiksmus, tektų daugumą ten veikusių kariuomenės vadų ir daugelį vidurinės ir žemesnės grandies vadų pripažinti kariniais nusikaltėliais pagal Niurnbergo karo tribunolo įstatuose apibrėžtą karo nusikaltimų sąvoką ir sušaudyti (Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo sprendimu mirties bausme nuteisti hitlerininkai buvo pakarti – Red.).

J.Hoffmannas taip komentuoja tokią padėtį: „Britų feldmaršalas Montgomery, kurį vėliau pasiekė kai kurios žinios iš sovietų okupacinės zonos, rašė: „Jų elgesys, ypač moterų atžvilgiu, mums kėlė šleikštulį. Kai kuriuose sovietų zonos rajonuose praktiškai apskritai nebeliko vokiečių. Jie bėgo barbarų spaudžiami“.

Beje, rusus jis vadino „tikrai necivilizuotais azijatais“.

Anot amerikiečių generolo Franko A.Keatingo, susipažinusio tik su padėtimi Berlyne, daugeliu atvejų „jų nežaboti veiksmai buvo panašūs į barbariškų Čingischano ordų veiksmus“.

O George F. Kennanas dar kartą žodžiu patvirtino amerikiečių tarptautinės teisės specialistui Alfredui-Maurice`ui de Zayasui tai, apie ką rašė savo memuaruose: kad sovietai „šlavė vietinius gyventojus nuo žemės paviršiaus tokiu būdu, kuris neturi analogų nuo azijiečių ordų laikų“.

Kur gi Sovietinės armijos žvėriškumų priežastis?

Pasakojimai apie šiuos nusikaltimus žmogiškumui Rusijoje iki šiolei yra „tabu“.

Bet kam, kas paskelbs šią medžiagą, iš karto priklijuos „fašisto“ etiketę, o „ordos galvijų“ veiksmus įprastai teisins vokiečių armijos piktadarystėmis, kurioms nėra paliudijimų, o frazė apie „kerštą vokečiams už jų nusikaltimus SSRS teritorijoje“ apskritai turi leisti ir šiandien prievartauti mažas lenkų ir vokiečių mergaites!

Rusija neturi nė vieno įrodymo, kad vokiečių armija būtų vykdžiusi vietos gyventojų genocidą! Už bet kokį ukrainiečių ar lenkų engimą, juo labiau už išprievartavimą, buvo baudžiama vietoje – mirties bausme!

Analogiškos nuostatos buvo laikomasi ir karo belaisvių atžvilgiu: iš jų kategoriškai buvo draudžiama tyčiotis.

Toliau…

Ką bekalbėtų „išvaduotojai“, bet kruvinas jų nusikaltimų pėdsakas prasideda dar Kryme, o prievartavimai prasidėjo Lenkijos teritorijoje ir su SSRS okupacija neturėjo nieko bendro! Yra taip pat duomenų, kad slapta direktyva nuo pirmųjų karo dienų Sovietinėje armijoje buvo įvesta taisyklė ne šiaip žudyti vokiečių karo belaisvius, o daryti tai labai žiauriai!

Buvo leidžiama: išdurti akis, nupjauti galūnes, lytinius organus ir t.t.

1941-1943 metais buvo sušaudyta beveik 100 procentų vokiečių karo belaisvių – tai galima aiškinti Sovietinės armijos nuolatiniu traukimusi.

Be to, kaip rašo J.Hoffmannas: „Sovietų Sąjunga buvo vienintelė valstybė, kuri dėl šių motyvų nutraukė 1907 metų Hagos konvenciją dėl sausumos karo įstatymų ir papročių, o taip pat atsisakė ratifikuoti 1929 metų Ženevos konvenciją dėl karo belaisvių“.

Bet kaip paaiškinti tą faktą, kad absoliučią daugumą vokiečių karo belaisvių sovietai ne šiaip žudė, bet išdurdavo jiems akis ir nupjaudavo arba traiškydavo genitalijas?

Tai jau negalima traktuoti kaip „negalimumą juos transportuoti atsitraukiant“, nors tai irgi nusikaltimas, o tai jau įbauginimo politika: girdi, štai kokie žvėriškumai jūsų laukia.

Šių žvėriškumų iniciatoriai buvo komisarai, kadangi tik juos sušaudydavo vokiečiai paėmė į nelaisvę sovietų kariškius.

Tai sužinojusi, vokiečių vadovybė 1942 metų pavasarį uždraudė sušaudyti komisarus.

Tokiu būdu, vokiečiai nieko iš karo belaisvių nebešaudė. Rezultatas buvo tas, kad vokiečių nelaisvėje per pirmąjį pusmetį atsidūrė 3,8 mln. Sovietinės armijos kariškių, viso per karą – 5,3 milijono.

Be to, dar 330 000 karo belaisvių ukrainiečių ir baltarusių „pikti“ vokiečiai apskritai paleido namo! Charakteringa, kad sovietinė vadovybė suprato, kad išbadyti akis ir nupjauti lytinius organus visiems vokiečių karo belaisviams – reiškia daryti, kad jų armija taptų besipriešinanti iki paskutinio kraujo lašo.

Todėl buvo išleisti kai kurie įsakymai, kurie nuramdė savuosius sadistus. Bet apskritai tai niekaip nepakeitė vaizdo. Dokumentiniai duomenys, pateikti J.Hoffmanno knygoje, rodo, kad tik per keletą 1941 metų mėnesių sovietai nužudė kelias dešimtis tūkstančių vokiečių ir rumunų karo belaisvių, kuriems dar gyviems buvo sutraiškomi arba nupjaunami lytiniai organai.

Knygos autorius išvadų nedaro, bet mes padarykime išvadą: tai jau lytinis nusikaltimas. O kada sovietų siaubūnai nusigavo iki Lenkijos ir Vokietijos gyventojų moterų, tai ten šie lytiniai nusikaltimai logiškai buvo tęsiami prievartavimais ir kitais šlykščiais darbais, kas šiandien yra būdinga seksualinių maniakų nusikaltimams.

Žvėriški prievartavimai, kuriuos masiškai vykdė Sovietinės armijos kariai, prasidėjo nuo pirmosios karo dienos, todėl Sovietinė armija nuo 1941 metų birželio 22 dienos buvo seksualinių maniakų, nupjaunančių genitalijas savo aukoms, armija.

Tai buvo ne tik vienintelė pasaulyje girta alkoholikų armija, kadangi tik joje prieš mūšį duodavo degtinės, bet ir vienintelė pasaulyje seksualinių maniakų armija.

Tai liudija tūkstančiai pavyzdžių iš jų kreipimųsi ir atsišaukimų, kurių turinys būtent toks. Rusų kareivių palyginimas su „orda“ ir „barbarais“? Tokie šių kareivių bruožai tuojau pat ir pasireiškė, kadangi valdžia to siekė: kad jie kare įnirštų.

Todėl kareivio žvėriškumas – tai daugiau komisarų, generaliteto ir SSRS politinės vadovybės, visų pirma, Politinio biuro ir asmeniškai Stalino kaltė. Tai paaiškina genocidą, kurį vykdė SSRS kareiviai, tačiau jo nedovanoja.

J.Hoffmannas pateikia daugybę pavyzdžių (taip pat ir A.Solženycino), kada Sovietinės armijos kareiviai ir karininkai protestuodavo prieš šiuos žvėriškumus, bet tuojau pat būdavo sušaudomi arba represuojami už „simpatijas priešui“.

Kaltė išlieka bet kuriuo atveju

Sunku įvertinti viso to mastą, bet, matyt, apie 80 proc. „išvaduotojų“ išprievartavo mažiausiai vieną auką, o apie 40 proc. „Europos išvaduotojų iš fašizmo“ išprievartavo dešimtis moterų ir mergaičių, vėliau jas nužudydami.

Daugelis SSRS gvardijos divizijų čia pasireiškė kaip reikiant: paskui jas aiškiai velkasi nusikaltimų prieš civilius gyventojus šleifas. Amerikiečių istorikas Williamas Pierce rašo apie 1945 metų sausio mėnesio Rytprūsius: „Kada sovietų karinės dalys prisivydavo bėgančių į vakarus vokiečių pabėgėlių kolonas, tai jos imdavo daryti tokius dalykus, kokių Europa nebuvo mačiusi nuo mongolų įsiveržimo [į Rusią] Viduramžiais.

Visus vyrus – kurių dauguma buvo valstiečiai arba vokiečiai, pagal savo profesiją dirbę gyvybiškai svarbiose srityse ir tokiu būdu atleisti nuo karinės tarnybos – paprastai tiesiog nužudydavo vietoje.

Visas moteris, beveik be išimties, prievartaudavo grupiniu būdu. Tokios lemties susilaukdavo ir aštuonmetės mergaitės, ir aštuoniasdešimtmetės senutės, ir moterys paskutinėje nėštumo stadijoje. Moterims, kurios priešinosi prievartavimams, perpjaudavo gerkles arba nušaudavo. Dažnai po grupinio išprievartavimo moteris nužudydavo. Daugelį moterų ir mergaičių prievartaudavo tiek daug kartų, kad jos vien nuo to mirdavo“.

Šiandien šiuose kariniuose daliniuose kabo plakatai: štai didvyriškas divizijos kelias. Tačiau tuose plakatuose reikia prirašyti: štai šioje vietoje žvėriškai nužudėme 800 civilių ir išprievartavome 120 vaikų, šioje vietoje penkis vaikus per liežuvius vinimis prikalėme prie stalo, o šioje vietoje išžaginome ir perpjovėme gerkles visam moterų vienuolynui.

Būtent toks ir yra tikrasis divizijos „didvyriškas kelias“ – sadistų ir maniakų kelias. Pagal Rusijos Federacijos BK įstatymus juos šiandien reikia teisti, o ne dovanoti gėlių gegužės 9-ąją už mergaičių išprievartavimą tėvų akyse ir visų jų nužudymą, nupjaunant krūtis ar kitaip išniekinant.

Trumpai tariant, tai nėra šiaip tik „dėmė“ Rusijos armijai. Tai apskritai atima iš „Ordos“ teisę vadintis kažkokia „armija“, jau nekalbant apie „išvaduotojus“.

Galvijų, išgamų, piktadarių ir civilių gyventojų prievartaujojų gauja negali vadintis armija! Rusijos armija – tai banditai, seksualiniai maniakai ir įteisinti marodieriai!

Ir dar šia tema

Leonidas Nikolajevičius Rabičevas. Iš knygos „Karas viską nurašys“ – 31-osios armijos karininko ryšininko prisiminimai, 1941–1945.

Atgal į Rytprūsius, 1945 metų vasaris

„Taip, tai buvo prieš penkis mėnesius, kada mūsų kariuomenė Rytprūsiuose prisivijo besitraukiančius civilius gyventojus iš Goldapo (Gėlupės arba Geldupės), Insterburgo (Įsručio, dabar Černiachovskas – ironiška, bet miestas pavadintas to paties generolo garbei, kuriam dar visai neseniai stovėjo paminklas Vilniuje ir kurį J.Hoffmannas savo knygoje įvardijo kaltu dėl Sovietinės armijos vykdytų nusikaltimų – Red.) ir kitų vokiečių armijos paliekamų miestų. 

 Vežimuose ir automašinose, pėsčiomis – seniai, moterys, vaikai, didelės patriarchalinės šeimos lėtai, visais šalies keliais ir magistralėmis traukė į vakarus. Mūsų tankistai, pėstininkai, artileristai, ryšininkai juos prisivijo, kad atlaisvintų kelią, nusviedė į pakelės griovius jų vežimus su baldais, kelionės krepšiais, lagaminais, arkliais, nustūmė į šoną senius ir vaikus ir, užmiršę pareigą ir garbę ir be mūšio atsitraukiančius vokiečių dalinius, tūkstančiais puolė prie moterų ir mergaičių.

Moterys, motinos ir jų dukterys, guli iš dešinės ir iš kairės pusės išilgai kelio, ir prie kiekvienos stovi krizenančių vyrų armada nusmauktomis kelnėmis. Apsipilančias krauju ir prarandančias sąmonę nutempia į šalį, joms į pagalbą puolančius vaikus sušaudo.

Kvatojimas, stūgavimas, juokas, klyksmai ir vaitojimas. O jų vadai, jų majorai ir pulkininkai stovi ant plento, kai kas pasišaipydamas juokiasi, o kai kas ir diriguoja, ne, greičiau reguliuoja. Tam, kad visi jų kareiviai dalyvautų. Ne, ne kolektyvinė atsakomybė ir visai ne kerštas prakeiktiems okupantams šis pragariškas mirtinas grupinis seksas.

Leidimas daryti viską, nebaudžiamumas, pasidarymas nuasmenintam ir žiauri protą praradusios minios ligika. Sukrėstas aš sėdėjau „palūtarkos“ kabinoje („polutarka“ vadintas pusantros tonos keliamosios galios sovietinis krovininis automobilis GAZ-AA), mano vairuotojas Demidovas stovėjo eilėje, o man vaidenosi Flobero Kartagina, ir aš supratau, kad karas toli gražu ne viską nurašys.

Pulkininkas, tas, kuris ką tik dirigavo, neišlaiko ir pats atsistoja į eilę, o majoras medžioja liudytojus – isterijos priepuolio ištiktus vaikus ir senelius. Iki horizonto tarp kalnų draiskalų ir apverstų vežimų – moterų, senelių, vaikų lavonai. Plentas atlaisvinamas eismui. Temsta. Iš kairės ir iš dešinės vokiečių palivarkai (nedideli dvarai – Red.).

Gauname komandą apsistoti nakčiai. Tai mūsų armijos štabo dalis: artilerijos vadas, priešlėktuvinės gynybos vadas, politinis skyrius. Man ir mano vadovaujamam būriui atitenka palivarkas per porą kilometrų nuo plento. Visuose kambariuose – vaikų, senių, išprievartautų ir nušautų moterų lavonai. Mes tokie pavargę, kad nekreipdami į juos dėmesio, gulamės ant grindų tarp jų ir užmiegame.

Mes Europoje! Mes, Europoje! Užsisvajojau, ir staiga pro atidarytus vartus įeina dvi šešiolikmetės mergaitės vokietės. Akyse jokios baimės, tačiau siaubingas nerimas. Pamatė mane, pribėgo ir, pertraukdamos viena kitą, vokiškai mėgina man kažką paaiškinti. Nors kalbos aš nemoku, bet girdžiu žodžius „Mutter“, „Vater“, „Bruder“...

Ant namo laiptų stovi majoras A., o du seržantai išsuko rankas, sulenkė dvilinkas tas pačias dvi mergaites, o priešais – visas armijos štabo aptarnaujantis personalas: vairuotojai, ordonansai, raštvedžiai, pasiuntiniai.

„Nikolajevai, Sidorovai, Charitonovai, Pimienovai... – komanduoja majoras A. – Čiupkite mergaitėms už kojų ir rankų, sijonėlius ir palaidinukes šalin! Į dvi eiles rikiuok! Diržus atsisek, kelnes ir apatininkes nusmauk! Iš kairės ir iš dešinės, po vieną, pradėk“!

А. komanduoja, o laiptais iš namo bėga ir rikiuojasi į eiles mano ryšininkai, mano būrys. O dvi mano „išgelbėtos“ mergaitės guli ant senovinių akmens plokščių, rankos suveržtos, burnos užkištos kasytėmis, kojos praskėstos – jos jau nebesistengia ištrūkti iš keturių seržantų rankų, o penktasis nuplėšia ir sudrasko į skutus jų palaidinukes, liemenėles, sijonėlius, kelnaites.

Išbėgo iš namo mano telefonistės – juokas ir riebūs keiksmažodžiai. O eilės nemažėja, pakyla vieni, nusileidžia kiti, o aplink kankines jau balos kraujo, o eilėms, kikenimui ir keiksmams nesimato pabaigos.

Mergaičiukės jau be sąmonės, bet orgija tęsiasi. Išdidžiai įsisprendęs rankas į šonus majoras A. komanduoja. Bet štai pakyla paskutinysis, ir ant dviejų pusiau lavonų užkrinta budeliai seržantai. Majoras A. išsitraukia iš dėklo naganą ir šauna į kraujuotas kankinių burnas, o seržantai tempia jų subjaurotus kūnus į kiaulidę, ir išbadėjusios kiaulės pradeda krimsti jų ausis, nosis, krūtis, ir po keleto minučių iš jų lieka tik dvi kaukolės, kaulai, slanksteliai. Man baisu, šlykštu“... Parengė Leonas Grybauskas