Atrodytų, šiandien jų prasmė visiškai aiški be jokių papildomų komentarų, tačiau jie taip pat turi savo istoriją. Šįkart – apie vatnikus.
Rusiškas žodis „vatnik“ reiškia vata kimštą striukę, vatinuką, kurį dažniausiai įsivaizduojame kaip storą šimtasiūlę.
Manoma, kad vata kimštus šiltus viršutinius drabužius XIX a. pradėjo nešioti Tolimuosiuose Rytuose dislokuoti rusų armijos kariai, perėmę šį palyginti praktišką drabužį iš tenykščių gyventojų. Kariams grįžtant namo pirmieji vatinukai atkeliavo ir į europinę Rusijos dalį.
Vatinės striukės buvo kur kas pigesnės už brangius kailinius, o atšiaurios rusiškos žiemos sąlygomis šildė ne ką prasčiau.
Masiškai vatinukai pradėti siūti Rusijoje jau XIX a. pabaigoje, tačiau auksiniai jų laikai prasidėjo Stalino valdomoje SSRS sąjunginiu mastu priėmus daugeliui puikiai pažįstamą šimtasiūlės vertikaliomis juostomis standartą.
Sovietų gamybos racionalizatoriai nusprendė: drabužis turi būti siuvamas kuo mažesnėmis sąnaudomis ir tinkantis visiems įmanomiems gyvenimo atvejams. Dėl kažkokios estetinės išvaizdos, kaip kad buvo įprasta Sovietijoje, niekas sau galvos nekvaršino.
Ko gero, pirmieji vata kimštomis šimtasiūlėmis buvo aprengti stalininių lagerių kaliniai: tiek politiniai, tiek kriminaliniai. Tarp politinių kalinių vatinukas tapo raudonojo teroro bei represijų ženklu, o tarp kriminalinių – nusikaltėliškos gyvensenos, netgi savotiško šaunumo simboliu.
Beje, kriminalinis pasaulis vatinukus ypač vertino kaip paprastus, nesunkiai įsigyjamus, nuo kumščių ar netgi peilio smūgių saugančius drabužius, kuriuos prireikus buvo galima panaudoti ir kaip pagalvę, ir kaip antklodę.
Tačiau valdžia ne tam kūrė gerą daiktą, kad visuomenė jį sietų tik su kaliniais, todėl vatinukų praktiškumas pradėtas reklamuoti miestuose ir kaimuose, diegti kariuomenėje, gamyklose, kolūkiuose, „didžiosiose statybose“.
Visuotinio deficito laikais vatinukus, neišskiriant išsilavinimo ar profesijos, vilkėjo daugelis: nori su juo – į darbą, nori – į vestuves. Taip vatinukas tapo ištisos epochos simboliu – neatsiejamu homo sovieticus atributu.
2011 m. internetinėje rusų erdvėje pasirodo amerikiečių animacinio personažo Kempiniuko Plačiakelnio maniera nupieštas kvadratinis Vatnikas.
Jo kūnas – sulopyta šimtasiūlė, jis avi veltinius, burnoje styro reti dantys. Vatniko akis pamušta, o nosis raudona nuo degtinės. Šmaikštieji herojaus autoriai tvirtino siekę komiško Vatniko pavyzdžiu pristatyti tam tikrai Rusijos visuomenės daliai būdingas itin neigiamas savybes: savarankiško mąstymo stoką (juk vietoj smegenų jam – vata), šiurkštumą, polinkį į girtuoklystę bei kivirčus.
Nepaisant to, vatnikai – patriotai, nors tą jų patriotizmą galima apibrėžti kaip intelektualinio tamsumo sąlygotą nepagrįstos tautinės puikybės bei asmeninio mazochizmo mišinį.
Vatnikai – menkai išsilavinusios, ganėtinai primityvios asmenybės su polinkiu į virtuvinio lygio politikavimą. Kritiniu mąstymu jie nepasižymi, o kadangi apie save mano kur kas geriau, nei yra iš tikrųjų, tampa lengvu žemiausio lygio propagandos grobiu.
Vatnikui tiesa yra tai, kas glosto jo savimeilę ir didina savivertę, kiek kitokia nuomonė – begėdiškas melas ar iš visų pusių supančių priešų provokacijos.
Vatnikas mąsto nepajudinamomis juodo-balto pasaulio klišėmis, kurių laikosi bukai įsikibęs net akivaizdžiai įrodžius jų absurdiškumą.
Rusija vatnikui – didinga ir šventa, o Vakarai su JAV priešakyje – paties šėtono karalystė, gyvuojanti tik tam, kad sunaikintų dvasingąją Rusią.
Kad ir ką dorasis, atviraširdis, baltapūkis Ivanas darytų, visur jo tyko priešai bei mirtini pavojai. Nieko nuskriausti gerasis Ivanas negali iš principo (o kaipgi, juk jis rusas!).
Viskas, kas ateina iš Vakarų, vatnikui yra blogis (nors pats jis norėtų gauti kokybiškesnį „zagranproduktą“ vietoj netikusio rusiško).
Vatnikas smerkia degradavusią, bet kokias moralines nuostatas praradusią Europą, nors pats retai išsiblaivo, mėgsta kumščiu paauklėti žmoną (kaip ir pridera tikram vyrui), nesigėdija sovietiniu įpročiu vogti visko, kas ne taip padėta (kas visų – tas bus mano).
Dažnas vatnikas deklaruoja esąs už „geležinę tvarką šalyje“ (kaip prie Stalino!), tačiau paremti pakrypusios, tuoj griūsiančios tvoros savo kieme jis niekuomet neskubės. Ir beprasmiška klausti, kodėl.
Juk amžinas Rusijos skurdas – tai taip pat klastingo Vakarų plano prieš „dvasingiausią šalį pasaulyje“ dalis. Nutrupėjusios namų sienos – tai niekis. Vatnikas mieliau leisis postringauti apie tėvų bei senelių pergalę Didžiajame tėvynės kare ar girtis tuo, kad pirmasis žmogus kosmose buvo rusas.
Daugeliui vatnikų būdingas didžiavimasis svetimais ar kolektyviniais praeities laimėjimais, nes savų talentų jie neturi, išskyrus tuos, kurie būdingi pagrindiniam Michailo Bulgakovo „Šuns širdies“ herojui.
Politinės tipiško vatniko pažiūros gali būti palyginti plačios kaip bekraštė rusiška siela. Jam ne tiek rūpi ekonominiai, kultūriniai šalies gyvenimo klausimai ir netgi ne politinė valstybės santvarka, kiek svarbu pasijusti „didžios ir gerbiamos šalies“ dalimi „pastatant į vietą“ kaimynus.
Tad nereikia stebėtis, kad tuo pat metu vatnikas garbina stačiatikių šventuosius ir griežtą Stalino ranką, yra imperinio monarchizmo šalininkas, sovietofilas ir putinistas viename asmenyje.
Būtent dėl šios priežasties – visiškos politinio nuoseklumo stokos – virtualusis vatnikas vaizduotas Rusijos vėliavos fone, ant kurios taip pat matyti ir sovietinis kūjis su pjautuvu.
Dažnam mažaraščiam vatiniam patriotui smagu, kai Rusijos privengiama ar netgi kratomasi. Juk pagal jo pusiau kriminalinę logiką tai reiškia aplinkinių pagarbą, savotišką autoritetą.
Taigi pačių rusų sukurtas vatnikas žaibiškai populiarėja internete. Pažangesnieji jį pristato kaip šmaikščiai pateiktą daugelio šalies problemų priežastį – tingų ir kompleksuotą mentalitetą, o vatiniai patriotai, atpažinę save, niršta.
2013 m. pabaigoje prasidėję Maidano įvykiai, vėliau – Krymo okupacija bei karas Rytų Ukrainoje išplukdo vatniko sąvoką į tarptautinius vandenis.
Vatnikais pradėti vadinti Rytų Ukrainos separatistai, iš Rusijos atvykę ginkluoti okupantai, kaip ir visi tie, kurie palaiko beprotiškas rusų pasaulio idėjas.
Ko gero, būtent tuomet naujasis žodis paplito ir Lietuvoje, nors pavienių jo vartojimo atvejų pasitaikydavo ir anksčiau.
