Anot V.Drotvino, būtent Mažojoje Lietuvoje susirūpinta ir kalbos švara – neigiamas Michaelio Morlino požiūris į barbarizmais užterštą raštų kalbą ir siūlomi rašomosios kalbos tobulinimo principai traktuojami kaip pažangūs reiškiniai: M.Morlinas pastebėjo ir aiškiausiai suformulavo, kad religinių raštų kalba Mažojoje Lietuvoje užteršta germanizmais ir slavizmais, nors šnekamoji kalba turi pakankamai lietuviškos raiškos priemonių pasakyti tą patį dalyką lietuviškai. Pavyzdžiui, M.Morlinas rašo, kam sakyti „Pono Jėzaus večerė“, jei galima sakyti „Viešpaties Dievo vakarienė“.
Žodynai tapo svarbūs prasidėjus reformacijai
V.Drotvinas, Lietuvos edukologijos universiteto profesorius emeritas, Mokslo premiją gavo už Mažosios Lietuvos raštijos paveldo, leksikografijos, tai yra žodynų, tyrimą. Mažoji Lietuva – Prūsijos regionas, kuris buvo gausiai apgyvendintas lietuvininkų. Veikiama protestantizmo idėjų ir Prūsijos, Mažojoje Lietuvoje susiformavo savita lietuvių kultūra. Būtent Mažojoje Lietuvoje išleista pirmoji lietuvių kalbos gramatika, pradėtas leisti ir pirmasis laikraštis lietuvių kalba.
„Rašiau disertaciją apie sudurtinius žodžius senuosiuose raštuose ir mano empiriniai medžiagos šaltiniai buvo spausdinti ir nespausdinti žodynai. Taigi ir Mažosios Lietuvos. O po kurio laiko apsistojau prie Mažosios Lietuvos leksikografijos. Tai – XVII–XVIII a. ir truputį XIX a. dvikalbiai žodynai, kurių dalis buvo likusi nespausdinta“, – sakė V.Drotvinas.
Anot jo, Karaliaučiaus archyvuose šie žodynai buvo žinomi XIX a. ir juos naudojo tokie žodynininkai, kaip Georgas Nesselmanas, Frydrichas Kuršaitis. O Akademinio lietuvių kalbos žodyno redaktorius profesorius Juozas Balčikonis 1941 m. I tomo žodyno prakalboje nurodė, kad J.Brodovskio žodynas yra toks pat svarbus šaltinis, kaip apskritai pirmas Konstantino Sirvydo lietuvių kalbos žodynas.
Pirmiausia profesorius primena, kad 1525 m. Martyno Liuterio reformacija pasiekė baltų kraštus ir paskutinis kryžiuočių, arba vokiečių, ordino magistras Albrechtas Brandenburgietis priėmė naująjį tikėjimą ir pasiskelbė pasaulietiniu valdovu. „Prūsija buvo daugiakalbė ir daugiatautė valstybė. Jos šiaurės rytų dalyje gyveno lietuvininkai – tai buvo Įsruties, Ragainės, Labguvos, Tilžės, Tepluvos ir Klaipėdos apskritys. Iki 1709–1711 m. dauguma tų apskričių, arba valsčių, gyventojų buvo lietuviai, o po didžiojo maro ir bado čia buvo apgyvendinti 23 tūkst. kolonistų“, – pasakoja V.Drotvinas.
Kraštą valdžiusio hercogo Albrechto vienas pagrindinių tikslų buvo įgyvendinti M.Liuterio teiginį, kad tikėjimas turi būti skleidžiamas gimtąja kalba, todėl Prūsijos valdžia skatino lietuviškai mokančių kunigų ruošimą bei knygų leidybą.
„1639 m. išėjo potvarkis, kuriame pasakyta, kad reikia rengti Bibliją, reikia rengti sunkiausių ir dažniausiai vartojamų lietuviškų žodžių žodyną. Gramatikas parengė Tilžės lietuvių kunigas Danielius Kleinas, o žodynas taip ir liko neišleistas“, – kalbėjo mokslininkas.
Dabar vartojamos patarlės ir posakiai – iš XVIII a. žodyno
V.Drotvino teigimu, yra žinomi du XVII a. rankraštiniai žodynai. Pirmoje XVII a. pusėje buvo sudarytas „Lexicon Lithuanicum“, paskui – „Clavis Germanico-Lithvana“. Trečias darbas yra J.Brodovskio žodyno pirmoji dalis „Lexicon Germanico-Lithuanicum“, arba vokiečių-lietuvių kalbų dalis, o lietuvių-vokiečių kalbų dalis greičiausiai yra dingusi.
„Antrojo pasaulinio karo metais Karaliaučiaus archyvai buvo išslapstyti keliose vietose, tarp jų – ir Laukstyčių bažnyčios požemiuose (Laukstyčiai yra 35 km nuo Karaliaučiaus). Ten po karo lietuvių mokslininkai, suburti profesoriaus Povilo Pakarklio, rado tuos žodynus, pargabeno į Lietuvą ir dabar jie saugomi Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje“, – pasakojo V.Drotvinas.
Minėtąjį J.Brodovskio rankraštinį vokiečių-lietuvių kalbų žodyną V.Drotvinas ir pristatė pirmoje premija apdovanotoje darbo dalyje. Dabartinėje lietuvių kalboje vartojamos patarlės ir posakiai yra kildinami būtent iš šio laikotarpio, o manoma, kad būtent J.Brodovskis pirmą kartą juos užrašė savo žodyne.
Profesorius pasakoja, kad J.Brodovskis buvo Trempų parapijos precentorius (arba vargonininkas), bažnytinio choro vadovas ir kunigo pagalbininkas. Ten jis dirbo 30 metų iki mirties, visą tą laiką rinko gyvąją lietuvininkų medžiagą ir per 30 metų surinko 25 tūkst. lietuviškų žodžių žodyną: „Tas žodynas, kaip galima spręsti iš viršelių arba antraštinio puslapio, susideda iš trijų leksikos sluoksnių: „Vocabula Biblica“ (Biblijos žodžiai), „Vocabula Domestica“ (namų apyvokos žodžiai) ir „Proverbia“ (priežodžiai, patarlės, mįslės, minklės ir šiaip įvairaus pobūdžio frazės).“
Kaip pabrėžia V.Drotvinas, labai svarbi J.Brodovskio surinkta tautosakos arba etnografijos medžiaga, nes daugelis dabar vartojamų patarlių yra atėjusios per vėlesnius XVIII–XIX a. žodynus ir mes nežinome, kad iš tikrųjų tai yra iš XVIII a. ir pirmą kartą užrašyta J.Brodovskio. „Pavyzdžiui, gal biblinė, gal iš klasikinės literatūros per vokiečių kalbą atėjusi patarlė „varnas varnui akies nekerta“ dabar lietuvių kalboje taip pat vartojama. Įdomūs yra priežodžiai, atspindintys lietuvių ir vokiečių santykius. Pavyzdžiui, yra tokia patarlė, frazeologizmas „aklas vokietis“ – lietuvininkų požiūriu, jei vokietis nemoka lietuviškai, jis yra aklas, nemokytas, tamsus“, – aiškino mokslininkas.
V.Drotvinas pabrėžia, kad šis žodynas ne tik leksikografijos, bet ir etnografijos paminklas, todėl pastarasis, tiksliau – išlikusios dalies kopija kartu su faksimile, perrašu mažai mokantiems vokiečių kalbą, ir lietuviškų žodžių rodykle išleistas dar 2009 m.
Barbarizmų žala susirūpinta dar prieš 300 metų
„Ieškodamas archyvinių dokumentų apie lietuvių kalbos žodynus užsienio bibliotekose, užtikau, kad vienas po Antrojo pasaulinio karo dingusiu laikytas lietuvių filologijos dokumentas yra išlikęs Lenkijos Gdansko bibliotekoje. Tai M.Morlino traktatas „Principium primarium in linqua Lituanica“. Tai pagrindinis lietuvių kalbos principas apie tai, kaip, remiantis lietuvininkų šnekamąja kalba, reikia iš bažnytinės kalbos išvalyti germanizmus ir slavizmus“, – paaiškino V.Drotvinas.
Būtent šis traktatas pristatomas premiją gavusio V.Drotvino darbo antrojoje alyje. Ištyrus M.Morlino darbą paaiškėjo, kad autorius gali būti laikomas pirmuoju kalbos kultūros teoretiku, o jo neigiamas požiūris į barbarizmais užterštą raštų kalbą ir siūlomi rašomosios kalbos tobulinimo principai traktuojami kaip pažangūs reiškiniai.
Anot profesoriaus, M.Morlinas pastebėjo ir aiškiausiai suformulavo, kad religinių raštų kalba Mažojoje Lietuvoje užteršta germanizmais ir slavizmais, nors šnekamoji kalba turi pakankamai lietuviškos raiškos priemonių pasakyti tą patį dalyką lietuviškai. Pavyzdžiui, M.Morlinas rašo, kam sakyti „Pono Jėzaus večerė“, jei galima sakyti „Viešpaties Dievo vakarienė“.
„Šis jo veikalas sukėlė tam tikrą polemiką arba lingvistinę diskusiją. Pirmas jo sekėjas išleido Ezopo pasakėčių vertimą, norėdamas parodyti, kad M.Morlino principai tinka ir aukštajai poezijai. O kitas pasakė, kad vargu ar pats M.Morlinas pakankamai mokėjo lietuvių kalbą, kad gali visus mokyti. Tie trys lingvistinės polemikos veikalai kaip tik išleisti Lietuvių literatūros ir tautosakos institute“, – kalbėjo Mokslo premijos laureatas.
V.Drotvinas teigia, kad svarbu suvokti, jog lietuvių kalbos tyrimų pažanga negalima be senųjų raštų, todėl žodynus ir kitus kalbos kultūros paminklus svarbu publikuoti. Anot jo, taip atveriami mažai žinomi humanitarinių mokslų šaltiniai, taip pat lengvėja jų tyrimas.
„Senieji žodynai, kaip lietuvių kultūros paveldo rašytiniai ištekliai, atspindi istorinę, kultūrinę atmintį apie lietuvininkus, jų socialinius ir etninius santykius daugiatautėje ir daugiakalbėje Rytų Prūsijoje, jų tautinės savimonės ir tapatybės formavimosi istoriją. Senieji žodynai fiksuoja dabar išnykusios Prūsų Lietuvos tarmės, leksikos ir kitų lygmenų duomenis, reikšmingus lietuvių kalbos istorijos ir pirmiausia bendrinės lietuvių kalbos formavimuisi bei norminimui“, – pabrėžė V.Drotvinas.
LRT Radijo laida „Ryto garsai“
