Lietuvos edukologijos universiteto profesorius emeritas V. Drotvinas Mokslo premiją gavo už Mažosios Lietuvos raštijos paveldo, leksikografijos, tai yra žodynų, tyrimą.
Savitos kultūros kraštas
Mažoji Lietuva buvo Prūsijos regionas, gausiai apgyvendintas lietuvininkų. Veikiami protestantizmo idėjų, jie suformavo savitą kultūrą. Būtent Mažojoje Lietuvoje buvo išleista pirmoji lietuvių kalbos gramatika, pradėtas leisti ir pirmasis laikraštis lietuvių kalba.
„Rašiau disertaciją apie sudurtinius žodžius senuosiuose raštuose. Mano empiriniai medžiagos šaltiniai buvo spausdinti ir nespausdinti žodynai, taigi ir Mažosios Lietuvos. O po kurio laiko apsistojau prie Mažosios Lietuvos leksikografijos. Tai daugiausia XVII–XVIII a. dvikalbiai žodynai, kurių dalis buvo likusi nespausdinta“, – pasakojo V. Drotvinas.
Anot jo, Karaliaučiaus archyvuose šie žodynai buvo žinomi XIX a. Juos naudojo tokie žodynininkai, kaip Georgas Nesselmasnas, Frydrichas Kuršaitis. Akademinio lietuvių kalbos žodyno redaktorius profesorius Juozas Balčikonis 1941 metais I tomo žodyno prakalboje nurodė, kad Jokūbo Brodovskio žodynas yra toks pat svarbus šaltinis, kaip pirmas Konstantino Sirvydo lietuvių kalbos žodynas.
Vykdė M.Liuterio priesaką
Pirmiausia profesorius priminė, kad 1525-aisiais Martyno Liuterio reformacija pasiekė baltų kraštus ir paskutinis kryžiuočių, arba vokiečių, ordino magistras Albrechtas Brandenburgietis priėmė naująjį tikėjimą bei pasiskelbė pasaulietiniu valdovu.
„Prūsija buvo daugiakalbė ir daugiatautė valstybė. Jos šiaurės rytų dalyje – tai buvo Įsrutės, Ragainės, Labguvos, Tilžės, Tepluvos ir Klaipėdos apskritys – gyveno lietuvininkai. Iki 1709–1711 metų dauguma tų apskričių, arba valsčių, gyventojų buvo lietuviai, o po didžiojo maro ir bado čia buvo apgyvendinti 23 tūkst. kolonistų“, – pasakojo V. Drotvinas.
Kraštą valdžiusio hercogo Albrechto vienas pagrindinių tikslų buvo įgyvendinti M. Liuterio teiginį, kad tikėjimas turi būti skleidžiamas gimtąja kalba. Todėl Prūsijos valdžia skatino lietuviškai mokančių kunigų ruošimą bei knygų leidybą.
„1639 metais išėjo potvarkis, nurodantis rengti Bibliją, sunkiausių ir dažniausiai vartojamų lietuviškų žodžių žodyną. Gramatikas parengė Tilžės lietuvių kunigas Danielius Kleinas, o žodynas taip ir liko neišleistas“, – pasakojo mokslininkas.
Posakių ištakos – XVIII a.
V. Drotvino teigimu, yra žinomi du XVII a. rankraštiniai žodynai. Pirmoje XVII a. pusėje buvo sudarytas „Lexicon Lithuanicum“, paskui – „Clavis Germanico-Lithvana“. Trečias darbas yra J. Brodovskio žodyno pirmoji dalis „Lexicon Germanico-Lithuanicum“, arba vokiečių-lietuvių kalbų dalis, o lietuvių-vokiečių kalbų dalis greičiausiai yra dingusi.
„Antrojo pasaulinio karo metais Karaliaučiaus archyvai buvo išslapstyti keliose vietose, tarp jų – ir Laukstyčių bažnyčios požemiuose (Laukstyčiai yra 35 km nuo Karaliaučiaus). Ten po karo lietuvių mokslininkai, suburti profesoriaus Povilo Pakarklio, rado tuos žodynus ir pargabeno į Lietuvą. Dabar jie yra saugomi Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje“, – pasakojo V. Drotvinas.
Minėtąjį J. Brodovskio rankraštinį vokiečių-lietuvių kalbų žodyną V. Drotvinas ir pristatė pirmoje premija apdovanotoje darbo dalyje. Dabartinėje lietuvių kalboje vartojamos patarlės ir posakiai yra kildinami būtent iš šio laikotarpio. Manoma, kad būtent J. Brodovskis pirmą kartą juos užrašė savo žodyne.
Rinko žodžius 30 metų
J.Brodovskis buvo Trempų parapijos precentorius (arba vargonininkas), bažnytinio choro vadovas ir kunigo pagalbininkas. Ten jis dirbo 30 metų iki mirties, visą tą laiką rinko gyvąją lietuvininkų medžiagą ir per 30 metų surinko 25 tūkst. lietuviškų žodžių žodyną.
„Tas žodynas, kaip galima spręsti iš viršelių arba antraštinio puslapio, susideda iš trijų leksikos sluoksnių: „Vocabula Biblica“ (Biblijos žodžiai), „Vocabula Domestica“ (namų apyvokos žodžiai) ir „Proverbia“ (priežodžiai, patarlės, mįslės, minklės ir šiaip įvairaus pobūdžio frazės)“, – aiškino profesorius.
Kaip pabrėžia V. Drotvinas, labai svarbi yra J. Brodovskio surinkta tautosakos arba etnografijos medžiaga, nes daugelis dabar vartojamų patarlių yra atėjusios per vėlesnius XVIII–XIX a. žodynus. Mes nežinome, kad iš tikrųjų jos yra pirmą kartą užrašytos J. Brodovskio.
„Pavyzdžiui, gal biblinė, gal iš klasikinės literatūros per vokiečių kalbą atėjusi patarlė „varnas varnui akies nekerta“ dabar lietuvių kalboje taip pat vartojama. Įdomūs yra priežodžiai, atspindintys lietuvių ir vokiečių santykius – pavyzdžiui, frazeologizmas „aklas vokietis“. Lietuvininkų požiūriu, jei vokietis nemokėjo lietuviškai, jis buvo aklas, nemokytas, tamsus“, – aiškino mokslininkas.
