Unikalus eksponatas iš Sibiro
Paprastas senas aliumininis bidonėlis. Bet ant jo, skirto paprasčiausiai pienui nešti, išraižyta rūtos šakelė ir užrašas: „Tas laisvės nevertas, kas negina jos.“ Kiek aukščiau įrėžtas žodis „Sibiras“.
Gali būti, kad tai bus vienas iš įdomiausių eksponatų naujai kuriamame Kupiškio rajono Adomynės kaimo muziejuje.
Indas priklausė tremties lagerių baisybes iškentusiai ūkininko Grucės šeimai. Bidonėlį išraižė kažkas iš šeimos narių. Grįždami iš tremties Grucės jį parsivežė namo, bet ilgus metus slėpė nuo svetimų akių. Vyresniųjų iš giminės jau nebėra gyvų, o bidonėlį su laisvės šūkiu kuriamam kaimo muziejui padovanojo Gražina Berkelienė, buvusi Grucytė.
Kas tiko ponams, kas vargšams
Adomynės kaime niekada nebūta muziejaus, bet neilgai trukus tokia kultūrinė įstaiga turėtų atverti duris.
Būsimam muziejui eksponatus renka ir kaupia, į ekspedicijas vyksta ne muziejininkai ar istorikai, o savo krašto praeičiai neabejingi paprasti kaimo žmonės.
Eksponatus jie neša į Adomynės dvarą, čia patalpas turi vietinis kultūros centras. Senienų jau prikrauti du pilni kambariai.
Kultūros centro vadovė Rima Lapenienė registracijos žurnale užrašo daiktą atnešusio žmogaus pavardę ir istoriją, jei tokia žinoma.
Kaupiami eksponatai yra Adomynės ir jos apylinkių gyventojų kadaise naudoti daiktai, bylojantys apie šio krašto buitį, gyvenimo būdą, žmonių likimus.
Yra daiktų, skaičiuojančių antrą šimtą metų. Vieni jų iš poniškų namų, kiti – tik varganos lietuvio valstiečio buities liudytojai.
Medinės geldos, ližės, ketaus puodai, žibalinės lempos, linų šukavimo įrankiai, mediniai grėbliai, sviesto muštokės, verpimo rateliai, siekai grūdams, senutėliai laikrodžiai ir žadintuvai, pavalkai, anglimis kūrenami lygintuvai, pintos vyžos, medpadžiai, molinės puodynės ir aibė kitokių dalykų laukia, kol bus sudėlioti į savo vietas.
Mokslininkas žinojo vertę
Nemažai eksponatų padovanojo iš Adomynės kilusio, dabar Dotnuvoje gyvenančio 77 metų agrochemiko ir biomedicinos mokslų daktaro Vyto Mašausko šeima. Senieji Mašauskai gyveno Ruzguose. Kai pasistatė namus Adomynėje, čia parsigabeno ir daugelį buities reikmenų bei baldų, tarnavusių dar ankstesnei kartai.
Mirus mokslininko tėvams, giminė įdomesnius daiktus perdavė muziejui. Taip atkeliavo senovinė spinta, 1898 metais datuojamas stalas, vienas iš pirmųjų kaime turėtų radijo imtuvų, kelių kartų vyrų nešioti odiniai auliniai batai.
Egzotiškiausias eksponatas – milžiniškas medinis lagaminas su ratukais ir geležiniais apkaustais, liudijantis, kad giminėje būta keliauninkų.
Daug įvairių buities rakandų būsimam muziejui padovanojo Ona Mašauskienė. Moteris atidavė ir kelių dešimtmečių senumo rankdarbių, kai kurie jų – dar prieškario laikų.
Įvairiausių įdomių senienų atidavė Antanas Blažys iš Ruzgų kaimo, adomyniečiai Ida Mirklienė ir Algimantas Skemundris.
Į eksponatų eilę stojo ir 1918 metais iš Sankt Peterburgo į Adomynę atsivežti anglimis kūrenami samovarai.
Viena moteris atnešė keistą butelį. Jį atsukus per vidurį išlenda dėklas cigaretėms. Bet tai jau sovietmečio daiktas.
Atidavė ir bažnytinius rūbus
Idėja atokiame Kupiškio rajono kaime įkurti muziejų gimė R.Lapenienei.
„Muziejus prasidėjo nuo mano namų. Buvau sukaupusi nemažai senų daiktų, priklausiusių kelių kartų giminei. Ranka nekilo išmesti, o vaikai vis paburbėdavo, kad senienų namie nereikia“, – pasakojo ji.
Senovinė lova su nėriniuota paklode, raštuota lovatiese ir pūpsančiu pagalvių kalnu atkeliavo iš šios moters giminės namų. Dailiausiais nėriniais puošta patalynė, gėlėmis siuvinėtos pagalvėlės, austiniai užtiesalai yra R.Lapenienės močiutės rankų darbas.
Senovinė spinta prikimšta įvairių laikų drabužių. Čia ir sunkūs namų audimo milo paltai, vilnonės modelinio kirpimo suknelės, kitokie vietinių žmonių kadaise dėvėti apdarai.
Klausiantiems, kam kaimui reikia muziejaus, R.Lapenienė atkerta: „Juk tai mūsų žmonių praeitis. Jau ir taip pavėlavom, daugybė daiktų sukūrenta. Kol laikas nesunaikino, kol dar gyvi tų daiktų istorijas menantieji, reikia skubėti“, – sako R.Lapenienė.
Iš dvasininkų R.Lapenienė gavo senų bažnytinių rūbų pavyzdžius, juos irgi sukabino prie eksponatų.
Šventųjų paveikslėlių neišmetė
Senienomis ėmusiai domėtis R.Lapenienei atsitiktinai į rankas pakliuvo 1938 metų leidimo laikraščio „Jaunasis ūkininkas“ komplektas. Šio leidinio redaktorius buvo jos dėdė poetas ir agronomas Balys Gaidžiūnas. Karo metu jis buvo papuolęs į koncentracijos stovyklą, vėliau pasitraukė į vakarus ir išvyko į JAV, gyveno Klyvlende.
„Žmonės sunešė daug senovinių knygučių, atidavė nešiojamąjį altorėlį. Neišmečiau ir šventųjų paveikslėlių. Iš pirmo žvilgsnio jie meninės vertės tarsi ir neturi, bet atspindi žmonių gyvenimo būdą. Tokie paveikslėliai kabėjo dažno kaimiečio namuose“, – pasakojo moteris.
Aktyvi kultūrininkė į eksponatų rinkimą įtraukė moksleivius ir visą Adomynės bendruomenę, vietiniai žmonės kelis kartus vyko į ekspedicijas.
Kada tiksliai kaimo muziejus atvers duris, R.Lapenienė negali pasakyti. Dar daug darbų iki to laiko reikia nuveikti.
