Rašytojas J.Žilinskas su lrytas.lt skaitytojais pasidalijo savo atrastomis penkiomis Vilniaus įdomybėmis, kurios visai šalia, bet ne visada žmonės pagalvoja, kiek istorijos jos slepia.
1. Ar kada nors atkreipėte dėmesį, kokia keista Katedros varpinės forma? Kaip skiriasi jos pagrindas ir aukštutinė dalis – apačia apvali, o nuo antro segmento – aštuonkampė? Ir netgi pagrindas – tarsi „smėlio bandelė“ iškepta iš kibirėlio? Atsakymas, kodėl taip yra, turbūt jau atėjo į galvą? Taip, todėl, kad Katedros varpinė pastatyta ant vieno iš Žemutinės pilies gynybinio bokšto, tik, žinoma, sienų, kurios jungė visa Žemutinės pilies gynybinį kompleksą, jau nebeliko. Bokšto, kuris virto varpine, požeminė dalis yra dar iš 13 amžiaus, apatinio aukšto sienų storis – nuo 4 iki 3 metrų. Taigi, šis bokštas – vyresnis Gedimino bokšto brolis, nors iš pirmo žvilgsnio jie ir atrodo labai skirtingai.
2. Vienas gražiausių vaizdų į Vilniaus senamiestį atsiveria nuo Subačiaus regyklos, netoli Misionierių bažnyčios – ten mėgsta fotografuotis ir jaunavedžiai, ir šiaip visada malonu stabtelėti, pažvelgti į miestą, pasigrožėti. Deja, ši vieta, anksčiau dar vadinta Rasų aikšte, taip pat mena ir vieną niūriausių Vilniaus istorijos akimirkų. Būtent čia 1943 m. rugsėjį buvo suvaryti paskutiniai Vilniaus žydų geto kaliniai paskutiniam „paskirstymui“: silpnuosius, vaikus – išsiųsti į žudymo centrus, kitus – į koncentracijos stovyklas, kad dar atiduotų paskutines jėgas nacių poreikiams.
3. Sovietmetis Vilniaus senamiestyje paliko daug randų, bet galėjo būti dar blogiau. Sprunkant vokiečiams, Vilnius buvo stipriai apgriautas – miestas bombarduotas iš oro, miestą nusiaubė gaisrai, vyko ir gatvių mūšiai. Vėl į Vilnių atsivilkusi sovietinė valdžia paveldėjo ir vokiečių sunaikinto geto teritoriją su Didžiosios sinagogos griuvėsiais. Miestą užsimota sutvarkyti su sovietams būdingu įkarščiu – viską griauti, statyti iš naujo. Taip nuo griuvėsių buvo „išvalyta“ Vokiečių gatvė (atkreipkite dėmesį – vienoje pusėje yra išlikę senieji namai, o kitoje – tik riogso sovietmečio statiniai). Bet tai galėjo būti tik pradžia. Mat vienas iš grandiozinių planų numatė, kad ties Žaliuoju tiltu (ant kurio stovi statulos, vadinamieji „balvonai“) turėjo prasidėti prospektas, einantis iki stoties. Sakote – o kaip eis, juk jo kelyje pilna pastatų? Jokios problemos – kad prospektas galėtų eiti į stotį, buvo numatyta nugriauti net Šv. Kotrynos bažnyčią ir viską, kas būtų trukdę. Ačiū Dievui, šis barbariškas planas nepavyko.
4. Daugelis turbūt girdėjo, kad Šv. Mikalojaus bažnyčia yra seniausia katalikiška bažnyčia Vilniuje. Bet ne kiekvienas užsuka į šios bažnytėlės kiemą, o kieme jų laukia viena gražiausių skulptūrų Vilniuje – Antano Kmieliausko Šv. Kristoforas. Paslėptas nuo praeivių akių, truputį pasamanojęs – tarsi pati praeitis – Vilniaus globėjas neša per brastą kūdikėlį. Neša tarsi paprastas žmogus – be nimbų, be simbolių, be puošmenų, tik akmens tvirtybe. Sunku net patikėti, kad ši skulptūra – bene vienintelė religinio pobūdžio skulptūra, pastatyta sovietmečiu (1959 m.). A. Kmieliauskas už tai skaudžiai nukentėjo – buvo išmestas iš dailininkų sąjungos, pragyvenimui užsidirbdavo darydamas antkapinius paminklus, ir tik po to, kai jo kūriniai pateko į užsienį ir ten sulaukė pripažinimo, galėjo vėl atsikvėpti ir kurti.
5. Vilniuje visada netrūko pasakojimų apie vaiduoklius, tačiau dauguma jų – iš marų, karų laikų, bažnyčių požemių ar mago Tvardovskio veidrodžių. Vis dėlto, dar visai neseniai Antakalnio g. 25 stovėjo namas, vadintas „Vaiduoklių namu“. Internete plito viena už kitą baisesnės istorijos, kaip tame name buvo kankinami vaikai, daromi baisiausi vokiečių ar sovietų eksperimentai... Tad nieko keisto – apgriuvusiame name vaidenosi. Ir vaidenosi nuolat – verksmai, šešėliai, o dar jeigu pavykdavo patekti į, sakoma, 4 aukštų požemius! Deja, prieš porą metų prie namo pasirodė ryžtingi statybininkai ir dabar Antakalnio 25 jau visas suremontuotas, spindi baltai, išgražintas, sutvarkytas. Nežinia, kur persikels netekę tokios jaukios pastogės vaiduokliai, bet jeigu tik sužinosim – iš karto pranešim!
Šios ir dar daugybė kitų įdomybių įtrauktos į naujausią Justino Žilinsko knygą „Mano Vilnius mano“ – nuotykinį gidą po Vilniaus istoriją. Net jeigu esate vilnietis ar atvykęs į Vilnių jau senokai, skaitydami rasite įdomybę, kurios dar nežinojote. Nes visos Vilniaus paslaptys – neišnarpliojamos.
