V. Listjevo nužudymo byloje – ir Kauno mafijos šešėlis

Tam tikrais duomenimis, V.Listjevui užsakytą kulką galėjo paleisti garsus 1990-ųjų kriminalinio pasaulio tandemas iš Kauno.

„Įtikinama laikyčiau versija, kad su V.Listjevu galėjo susidoroti lietuviai. Juk tais laikais operatyvinėse bylose būta nemažai duomenų, kad lietuviai vykdavo žudyti į Rusiją, o šios šalies gyventojai – į Lietuvą.

Manau, iki šiol neatskleistos užsakytos žmogžudystės ir bus padarytos tokių persimetėlių“, – taip apie mįslingas didžiulį atgarsį sukėlusias per pastaruosius dvidešimt metų neatskleistas užsakytas žmogžudystes prieš keletą metų išleistoje mano knygoje „Kruvinasis mafijos maršrutas“ (2011 m.) kalbėjo ilgametis prokuroras, nenorėjęs atskleisti pavardės.

1995 metų kovo 1-osios vakarą prie savo namų Maskvoje buvo nušautas Rusijos televizijos kompanijos ORT vadovas, populiariausias televizijos laidų vedėjas V.Listjevas. Jam tuomet buvo tik 39-eri.

Už šį garsų nusikaltimą atsakomybę yra prisiėmę bemaž 15 vyriškių, pagarsėjusių keisčiausiomis biografijomis, tačiau praėjus daugybei metų po V.Listjevo mirties Lietuvos teisėsaugininkų užkulisiuose kartais užsimenama, kad garsenybė galėjo žūti nuo Kauno nusikaltėlių rankos.

Jau tą patį vakarą po žūties V.Listjevo žmogžudystei tirti buvo sudaryta speciali brigada. Jai vadovavo tuometis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas. Jo nurodymu masiškai buvo areštuojami žmonės – daugiausia taikytasi į organizuotas nusikaltėlių grupuotes.

Dauguma jų paspruko iš Maskvos. Buvo sulaikyta nemažai asmenų, įtariamų dalyvavus nužudant Rusijos televizijos žvaigždę. Kalbėta, kad dauguma sulaikytų maskviečių, prispausti operatyvininkų ir tardytojų, prisipažino esą kalti. Bet vėliau, pritrūkus įrodymų, kaltinimai jiems buvo panaikinti.

Manoma, kad rusų televizijos žiūrovų numylėtinis, kuris kai kada buvo vadinamas Rusijos Larry Kingu, trukdė šalies oligarchų patikėtiniams, nes mėgino nutraukti korupciją televizijos reklamų rinkoje.

Į Maskvos teisėsaugos akiratį pateko ir milijonierius Borisas Berezovskis (paslaptingomis aplinkybėmis miręs 2013-ųjų kovą viloje prie Londono).

Daugelį metų Jungtinės Karalystės sostinėje gyvenęs politinis emigrantas ir buvo didžiausias sovietinės televizijos Pirmojo kanalo reformatorius. Jo pastangomis Rusijos žiūrovų mėgstamas kanalas 1994-ųjų pabaigoje virto televizijos kompanija ORT. Netrukus paskelbiamas reklamos moratoriumas. B.Berezovskio nusamdyti žmonės stengėsi bet kokia kaina nutraukti visus ryšius tarp Ostankino studijų ir kriminalinių veikėjų, parduodančių reklamos laiką.

„Tais laikais sekundė reklamos, transliuojamos per šį televizijos kanalą, kainavo milijoną JAV dolerių. Tad rusams buvo nusispjauti, ką priploti prie žemės, o ką palikti ir toliau sukti pradėtus reikalus“, – kalbėjo V.Listjevo mirties aplinkybėmis itin domėjęsis buvęs aukštas Lietuvos teisėsaugos pareigūnas.

Reklamos užsakovai neretai mokėdavo keliolika kartų daugiau, negu televizijos tinklas iš jų sulaukdavo. Didžiulės pinigų sumos keliaudavo vokuose ir nusėsdavo prodiuserių, vadybininkų, tarpininkų ir šešėlinio pasaulio veikėjų kišenėse.

Dėl to kanalas prarasdavo šimtus milijonų. Naujojo televizijos kanalo savininko B. Berezovskio tikslas buvo skubiai įsteigti pardavimo skyrių ir taip atsisakyti ORT verslui nereikalingų juodųjų tarpininkų.

Iš pradžių sklandė versija, kad V.Listjevo nužudymas ir pasikėsinimas į B.Berezovskį 1994 metais birželio 7-ąją Maskvoje buvo panašūs kaip du vandens lašai. Apie tai, kad abu šiuos nusikaltimus įvykdė tuo metu Rusijos sostinėje karaliavusios Kurganų nusikalstamos brigados smogikai, 2005-ųjų kovą minint dešimtąsias televizijos vedėjo mirties metines pirmasis viešai užsiminė buvęs Federalinės saugumo tarnybos darbuotojas Aleksandras Litvinenka (2006 metų lapkričio 24-osios naktį mirė nuo organizmo apnuodijimo radioaktyviuoju poloniu 210 vienoje Londono ligoninių).

Savo knygoje A.Litvinenka rašė apie du Kurganų gaujos narius, kurių vienas galėjo atvesti pas  V.Listjevo žudikus, tačiau vėliau paslaptingai mirė. Vienas iš dviejų legendiniame Maskvos kalėjime „Matrosskaja Tišina“ kalėjusių mafijos veikėjų neva buvo pasirengęs atvirai papasakoti apie pastarojo meto rezonansines užsakomąsias žmogžudystes, taip pat ir apie V.Listjevo sušaudymą.

Apie tokį norą jis pareiškęs savo advokatui, bet pokalbis vyko kambaryje, kuriame buvo įrengta klausymosi aparatūra. Vienas operatyvininkų pasakęs A. Litvinenkai apie šį daug žinantį Kurganų atstovą.

Buvęs saugumo darbuotojas teigė apie tą žmogų pranešęs ne tik savo vadovybei, bet ir tuomečiam prezidento apsaugos tarnybos viršininkui Aleksandrui Koržakovui. Šis rodė ypatingą susidomėjimą V.Listjevo žūties tyrimu.

Tačiau tąsyk aukšti pareigūnai A.Litvinenkai pareiškė, kad jo surinktos žinios nėra svarbios. Po dviejų savaičių atsiverti ketinęs Kurganų aplinkos gangsteris buvo amžiams nutildytas. Beje, nors apie V.Listjevo žudikus teigė žinąs tik tas vienas gaujos narys, nužudytas savo kameroje buvo ir antrasis Rusijoje išgarsėjusio nusikalstamo susivienijimo narys.

Šios versijos iki šiol nei oficialiai patvirtintos, nei paneigtos.

„Vieno žmogaus duotais parodymais, V.Listjevą nušovė lietuviai. Apie šią istoriją buvo smulkiai papasakota, nurodyta net žudikams sumokėto užmokesčio suma. Kažkodėl Rusijos teisėsaugos ši aplinkybė nesudomino. Jie pareiškė, kad Maskvoje yra 15 asmenų, kurie prisipažino nužudę V.Listjevą.

Prieš kiek laiko pasigirdo kalbos, kad dar vienas šioje šalyje iki gyvos galvos nuteistas asmuo prisipažino nušovęs V.Listjevą. Jis neva įvardijęs tą, kuris suorganizavo, užsakė žmogžudystę. Buvo paminėtas vienas politikas“, – kalbėjo buvęs Lietuvos policijos vadovas Vytautas Grigaravičius.

Kai kurie dabartiniai aukšti šalies kriminalinės policijos pareigūnai užsimena, kad panašių kalbų būta. Mano šaltiniai iš kriminalinio pasaulio pareiškė, kad tokiuose pokalbiuose kaip galimi V.Listjevo žudikai buvo įvardijami anksčiau su Kauno kriminaliniais susivienijimais glaudžiai susiję Ramūnas Kuzminas-Ramaškė (dėl nesutarimų su keliais banditais nušautas Kauno centre 2000-ųjų birželį) ir šiuo metu vis dar bausmę atliekantis Arikas Pastuškovas-Storas.

Pasakojama, kad aršaus būdo R.Kuzminas kaip viesulas įsiverždavo į banditų sueigas ir keliasdešimties asmenų akivaizdoje nesibaimindavo aštriai susikirsti net su pačiu Henriku Daktaru.

Kaip per vieną apklausų Policijos departamente kalbėjo buvęs Kauno nusikalstamo pasaulio autoritetas, prieš du dešimtmečius Storas R.Kuzminui galėjęs pasiūlyti nušauti vieną Maskvos verslininką. Už šį kruviną darbą buvo pažadėta 100 tūkstančių JAV dolerių.

Apsispręsti R. Kuzminui buvo duotos kelios dienos. Gali būti, kad susigundęs nemažais pinigais R.Kuzminas pasiryžo šiam kruvinam žygiui Maskvoje. 1995 metų vasario pabaigoje kauniečiai galėjo išvykti į Maskvą. Siekiant konspiracijos, iš pradžių buvo nupirkti bilietai iki Minsko, o iš čia jie išvyko į Rusiją.

Maskvoje kauniečius galėjo pasitikti vienos garsiausių šio miesto kriminalinių gaujų žmonės. Atvykėliai buvo apgyvendinti specialiai išnuomotame bute. Jiems buvo įteikti ginklai ir užsakytos aukos, televizijos garsenybės V.Listjevo, nuotrauka. Nusikaltimo schemą – kada, kur nušauti V.Listjevą, kaip ir kur atsitraukti atlikus šį reikalą, smulkiai sudėliojo maskviečiai.

Kovo 1-osios vakarą privažiavęs prie daugiabučio, kuriame gyveno, V. Listjevas užrakino savo automobilį „Mazda“ ir greitu žingsniu nubėgo į laiptinę. Antrame aukšte jį pasitiko vienas samdomų žudikų ir paleido šūvius. Žurnalistas bandė apsiginti į priekį ištiesęs ranką, tačiau kulka jam pataikė į krūtinę.

Vėliau į V.Listjevą buvo paleistas kontrolinis šūvis. Jį iššovė laiptinės apačioje aukos tykojęs kitas žudikas. Manoma, kad buvo šaudyta iš dviejų pistoletų su duslintuvais. Nušovę auką, samdomi žudikai iškart spruko. Jų nesudomino televizijos garsenybės kišenėje gulėjusi įspūdinga suma – 1,5 tūkstančio dolerių ir beveik milijonas rublių.

Po V. Listjevo žmogžudystės Rusija patyrė didžiulį šoką. Kitą rytą visi šalies televizijos kanalai išjungė eterį net 24 valandoms. Ko gero, tai vienintelis toks atvejis gedulą išgyvenusios didžiulės šalies istorijoje.

Kalbėta, kad netrukus po didelį atgarsį sulaukusio nusikaltimo Rusijos sostinėje R.Kuzminas ir  A.Pastuškovas Kaune smarkiai praturtėjo. Jie neva paslaptingai gavo didžiules pinigų sumas. Bet tuo metu gautus pinigus Ramaškė investavęs į šešėlinį verslą, o už gautą pelną su vienu garsiu kauniečiu verslininku ir politiku įkūręs prekybos sistemą plėtojusią įmonę.

Jei tikėsime V.Listjevo žūties istorijoje minima kaunietiška versija, Ramaškė ir pats tapo užsakomosios žmogžudystės auka. Kaip jau minėta, 2000 metų birželį netoli jo namų Kauno centre, legendinio restorano kieme esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, išdygo du tamsiais drabužiais vilkintys jauni vyrai. Vienas jų iš karto nusitaikė į R.Kuzminą. Ramaškei į galvą pataikė keli šūviai, jis mirė vietoje.

Ramaškės mirties užsakovais ne vienus metus buvo įtariami Kauno Žaliakalnio bosais ilgus metus laikyti Jonas Bielskis ir A.Pastuškovas.

Pats J.Bielskis, paprašytas prisiminti Ramaškės mirtį, 2010 metų spalį Vilniaus apygardos teisme kalbėjo: „Apie šį nužudymą sužinojau atsitiktinai. Toje aikštelėje, kur buvo įvykdytas nusikaltimas, dirbo mano pažįstamas sargas. Pamenu, atvažiuoju, o jis sako: „Kažką nušovė.“ Matau, daug policijos sulėkę. Bet kas tiksliai tai padarė, neturiu supratimo. Tegul dabar jie aiškinasi patys.“

Pats J.Bielskis po to, kai vienas iš pirmųjų Kauno mafijos senbuvių ėmė bendradarbiauti su teisėsaugos pareigūnais, faktiškai išvengė realios kalėjimo bausmės. Kai kurie nusikaltimai, kuriais jis buvo kaltinamas, jau sulaukė senaties, todėl pats J.Bielskis dažnai laiką leidžia laisvėje – kai kada vyriškis matomas kazino namuose, nes nuo neatmenamų laikų yra aistringas lošėjas.

Manoma, kad jis gyvena be policijos apsaugos, nors anksčiau yra suteikęs nemažai svarbių duomenų ir prieš dvejus metus Klaipėdos apygardos teismo išnagrinėtoje garsiojoje Kauno Daktarų gaujos baudžiamojoje byloje.

„Manau, kad šią žmogžudystę Maskvoje galėjo įvykdyti lietuviai. Yra duomenų, kad anuomet lietuviai vykdavo žudyti į Kaliningradą. Viena asmenų grupė nuolat vykdė gaunamus užsakymus, o patys kaliningradiečiai atvažiuodavo į mūsų šalį nušauti jiems neparankių asmenų.

Tarp mūsiškių ir rusų pasikeitimas vykdavo reguliariai, – kalbėjo buvęs komisaras V.Grigaravičius. – Mano nuomone, gerai, kad Lietuva nėra patraukli šalis atvykėliams.

Kol kas į mūsų šalį neplūsta nusikaltėliai iš šalių kaimynių ar tolimesnių valstybių. Paprasčiausiai jiems nėra čia ką veikti: netinka ekonominės sąlygos, erdvė ir kitos ne visai palankios priežastys. Sakyčiau, tai tam tikras Lietuvos privalumas. Bet jei taip būtų, tada sužinotume platesnį spektrą nusikaltimų rūšių, kurios dabar Lietuvoje apskritai niekam nežinomos.“