Vilniaus Žaliasis tiltas – inžinerinis statinys, turintis bene ilgiausią ir sudėtingiausią istoriją. Ją „rašė“ gamtos stichijos ir audringi istoriniai įvykiai, vykę mūsų sostinėje.
Legendos byloja, kad miestas kūrėsi prie brastos per Nerį. Sekliausia vieta ten, kur sraunioji Vilnia įtekėdama suneša smėlį. Netoli brastos ir buvo pastatytas tiltas, sujungęs miestą su Šnipiškių žvejų kaimeliu.
Tekdavo susimokėti
Pirmosios žinios istoriografijoje apie Žaliąjį tiltą yra iš 1529 metų.
Tais metais Vilniaus vaivada Albrechtas Goštautas gavo privilegiją mūriniam tiltui statyti. Mokesčiai už važiavimą tiltu turėjo kompensuoti statybos išlaidas, sukaupti pinigų būsimiems remontams.
Vėliau A.Goštautas savo teises bus perleidęs horodničiui Ulrichui Hoizijui, patyrusiam statybininkui. Tai patvirtina valdovo Žygimanto Senojo 1536 m. privilegija, suteikianti teisę valdyti tiltą Jonui Hoizijui, Ulricho sūnui.
Ten nurodyta, kad susigrąžinęs išlaidas J.Hoizijus iš tilto eksploatacijos pajamų turi pastatyti senelių prieglaudą šalia Šventosios Dvasios bažnyčios.
Dokumente nurodyti ir mokesčių dydžiai. Jie tikrai nemaži: įvežant vežimą malkų, šieno, javų reikėjo mokėti vieną denarą, įvežant prekes vienkinkiu vežimu – 3 denarus, dvikinkiu – 5 denarus, už kiekvieną druskos dėžę ar bosą – po denarą, už varomą į turgų karvę ar jautį – tiek pat.
Tik bajorai galėjo tiltu naudotis nemokamai.
Vyko bemuitė prekyba?
1545 m. tiltas buvo perduotas Vilniaus magistratui, įpareigojant iš pajamų išlaikyti senelių prieglaudą.
Kaip tais laikais atrodė statinys, žinoma iš kario ir istoriko A.Guagnini aprašymo: „Per tą upę tiltas iš abiejų galų mūrinis, didelis, iš viršaus dengtas malksnomis.“
Tikėtina, kad kalbama apie stogo dangą, nes G.Brauno ir F.Hogenbergo atlase, publikuotame 1581 m., tiltas pavaizduotas su trimis dideliais pastatais važiuojamosios kelio dalies pakraštyje.
Tai galėjo būti sargybinė ir parduotuvės, nes apie jas kalbama jau pirmosiose privilegijose. Ar nebus tai pirmoji bemuitės prekybos „duty free“ kregždutė?
Iš piešinio matyti, kad statinys buvo keturių tarpramsčių. Kada tas tiltas sunyko, žinių trūksta.
Patikėjo italo projektu
1621 m. priimtoji Seimo konstitucija įpareigojo miestą per dvejus metus tiltą atstatyti, antraip grėstų 1000 auksinų bauda. Dabar ir bajorams bei dvasininkams teks šešerius metus mokėti už važiavimą tiltu.
1655 m. Vilnių puolant Maskvos kariuomenei, etmono Jonušo Radvilos įsakymu tiltas buvo sudegintas.
Okupacinė valdžia, matyt, nesitikėjo ilgai Lietuvoje išsilaikyti, nes už keltą surinktus pinigus siuntė į iždą, visai nesirūpindama tilto atstatymu.
Dėl to miestiečiai bandė skųstis net pačiam carui.
1670 m. Seimas priėmė beveik žodis į žodį tokį pat nutarimą kaip ir 1621 m.
Vilniaus kapitula nutarė prisidėti prie tilto statybos ir skyrė medienos iš Labanoro girios, leido įvesti tilto statybos mokestį savo jurisdikcijoje.
Apskaičiuota, kad tiltas kainuosiąs 7000 auksinų.
Tuomet į magistratą kreipėsi italas pulkininkas Jonas Baptistas Ferdiani ir pareiškė galįs pastatyti medinį vienos arkos tiltą, kuris kainuotų tūkstančiu auksinų pigiau.
Magistratas iš pradžių nepatikliai sutiko siūlomą „itališką intervenciją“.
Tada pulkininkas Vilniaus vyskupui ir vaivadai parodė tilto modelį, kuris galėjo išlaikyti ant jo užlipusio solidaus vyro svorį.
Toks projekto pristatymas padarė įspūdį: magistratas sutiko finansuoti šios visai naujos, nematytos konstrukcijos tilto statybą.
Prilygo bažnyčiai
1671 m. pavasarį Neries pakrantėje buvo suręsta milžiniška pastogė, po kuria ir buvo surenkama arka.
Manyta ją permesti per upę žiemą ledu.
Rudenį imta mūryti įspūdingų matmenų – 15 sieksnių pločio – ramsčius upės krantuose. J.B.Ferdiani pavasarį jie pasirodė nepakankamai tvirti, be to, pastatyti ne visai tiksliai priešpriešiais.
Ramsčių perdirbimas magistratui kainavo nemažai papildomų pinigų.
Panašiai išėjo ir su pastoliais: gruodį teko juos tvirtinti papildomai.
Nebūdamas tikras dėl darbų sėkmės, italas sudarė sutartį su dailidžių meistru Ficku, jam pavesdamas užbaigti statybas. Kai arka jau buvo permesta per upę, jos pasižiūrėti ėjo minios žmonių.
Tilto aukštis prilygo Vilniaus bažnyčioms. Dar ir kryžius viršuje buvo pritvirtintas.
Nugarmėjo į upę
Tačiau 1673-ieji prasidėjo netikėtu atlydžiu. Upėje ėmė kilti vanduo.
Magistratas pareikalavo kuo skubiau ardyti pastolius. Kunigai leido dailidėms dirbti ir sekmadienį, ir per Tris karalius.
Išmušus tarp arkos ir pastolių esančius pleištus, pasigirdo kraupus traškėjimas ir tiltas ėmė sėsti.
Vandeniui upėje vis kylant, vakare tiltas griuvo. Šluodamas pakeliui viską nuo krantų jis nuplaukė pasroviui.
Pasiųsti žygūnai nesugebėjo rasti jokių jo likučių iki pat Nemuno.
Didžiausio Europoje arkinio tilto statyba Vilniuje baigėsi katastrofa.
Teismuose ilgai buvo aiškinamasi, kas kaltas – nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės ar inžinerinis neišmanymas.
Magistrato nuostoliai tris kartus viršijo numatytą statybai sumą, jau nekalbant apie visišką savo autoriteto praradimą miestiečių akyse.
Žvejams – pelnas
Vėl grįžti prie tilto reikalų pavyko tik apie 1678 metus, tačiau statybos dėl nuolatinio lėšų stygiaus ėjosi vangiai. Šnipiškių žvejai ilgai turėjo papildomo uždarbio kilnodami žmones per upę valtimis ir keltu.
1684 m. tiltas dar nebuvo užbaigtas, o jį jau apgadino pavasario ledonešis.
Bajorai nepaisė Seimo nutarimo ir per tiltą jodavo ar važiuodavo nesusimokėję.
Nudažė žalia spalva
Praretinus Neries aukštupio pakrantėse augusius miškus, pavasario polaidžiai darėsi kaskart vis grėsmingesni.
Kitas tiltas išsilaikė iki 1761 m. potvynio. Atstatymo darbai buvo pavesti Lietuvos iždininkui Sologubui.
Suremontavus išlikusias mūrines tilto atramas, tarpatramiai buvo padaryti iš medžio.
Medinės dalys nudažytos žalia spalva, todėl nuo 1766 m. tiltui ir prigijo Žaliojo vardas.
Per metus tiltas duodavo 1200–1400 auksinų pajamų, iš jų, kaip ir anksčiau, buvo išlaikoma prieglauda.
Ja rūpindavosi Švč.Trejybės parapijos klebonas.
Juo XVIII a. pabaigoje buvo garsusis astronomas ir Vilniaus universiteto rektorius Martynas Počobutas. Tiltas mokslininkui suteikė daug rūpesčių ir galvos skausmo.
1789-aisiais tiltą jau reikėjo perstatyti.
Norėdamas sukaupti statybai lėšų, M.Počobutas atsisakė mokėti nuo klebonijos mokestį kariuomenei išlaikyti.
Klebonas buvo apkaltintas norintis pinigus pasisavinti, nors iš tikrųjų nepasinaudojo net ta dalimi, kuri jam buvo skirta asmeniškai.
Tiltas sudegė ugnyje
Tiltą ėmėsi projektuoti architektūros profesorius Laurynas Gucevičius, statybai buvo pasirinktas Mauracho projektas. Darbus prižiūrėjo garsus architektas M.Knakfusas.
Tilto viršus buvo suręstas iš dervingų pušinių rąstų.
Tai jį ir pražudė 1791 m. balandžio 22-ąją. Tądien Neries pakrantės namuose kilus gaisrui, vėjas nunešė degančių stogo dangos skiedrų į tarpus tarp medinių tilto sijų.
Besikaitaliojančios krypties gūsingas vėjas greitai įpūtė liepsną – tilto išgelbėti nepavyko.
Šis įvykis kai kam iš miestiečių sukėlė ir piktą džiugesį: sklandė gandai, kad M.Počobutas su savo pagalbininku kunigu T.Kundzičiumi dalį tilto pelno eikvoja astronomijos observatorijos reikmėms.
Gandai, apkalbos, pavydas – sena Vilniaus tradicija.
Tik poetas Pranciškus Karpinskis paguodė astronomus, parašęs švelnaus humoro poemėlę apie gaisrą, į dangų nunešusį Žaliojo sielą.
Išardė rusų kariuomenė
Miestas be tilto tą kartą išbuvo iki 1806 m. Atstatytasis buvo trijų atramų su ilgais aštriais lytlaužiais.
Ant tilto buvo užvažiuojama pro vartus, virš kurių įrengta sargybinė.
Dailininkas J.Peška 1808 m. užfiksavo tilto vaizdą akvarelėje. Prancūzmečiu jį išardė atsitraukianti rusų kariuomenė.
Napoleono armija, stebint pačiam imperatoriui, ties Pilies kalnu labai mikliai surentė laikiną tiltą. Imperatorius išgėrė stiklą upės vandens, pasemto iš jos vidurio.
Nepavyko net susprogdinti
Žaliasis tiltas vėl buvo atstatytas 1813 m., atnaujintas 1828 m., o 1848 m. kapitališkai suremontuotas.
Mokėti už naudojimąsi tiltu reikėjo iki 1853 m.
Aštuoniasdešimtaisiais metais jį apgadino sudužę per potvynį sieliai. Tada ir buvo nutarta grįžti prie architekto J.B.Ferdiani idėjos – statyti vienos arkos tiltą. Tačiau metalinį, tinkantį artėjančiam industrijos amžiui.
Tiltą suprojektavo garsusis Peterburgo kelių inžinierių instituto profesorius N.Beleliubskis. Jis buvo pastatytas 1893 m.
Upėje stūksojusios ankstesnių tiltų atramos buvo išardytos, kad netrukdytų laivybai.
Įvažiavimo santvara papuošta skydeliu su Vyčiu – tuomet tai buvo Vilniaus gubernijos herbas. Manoma, kad statyboje galėjo dalyvauti ir garsios Vileišių šeimos atstovas inžinierius Anupras Vileišis.
Šį tiltą per Pirmąjį pasaulinį karą bandė susprogdinti atsitraukianti rusų kariuomenė, tačiau tik apgadino.
Suteikė generolo vardą
Lemtingi tiltui buvo 1944 m. Išstovėjusį penkiasdešimt metų, jį susprogdino atsitraukdami iš Vilniaus vokiečiai.
Sovietų kariuomenė per suvirtusias į vandenį metalines konstrukcijas pastatė lieptą pėstiesiems.
1949 m. buvo pradėta jau kapitalinio vienarkio tilto statyba. Ji teužtruko porą metų. Darbavosi kariniai statybos būriai. Lietiniai ketaus turėklai su ąžuolo lapų ažūru ir laurų vainikais buvo atvežti iš Rytprūsių išardžius vieną iš Priegliaus tiltų.
Tai Trečiojo reicho imperinės stilistikos liejiniai, truputį apgadinti puolant Karaliaučių.
Žaliajam tiltui tada suteiktas Vilniaus „vaduotojo“ armijos generolo Ivano Černiachovskio vardas, tačiau niekaip neprigijęs vilniečių sąmonėje.
Statybos metu buvo nukasta kalvelė dešiniajame krante, ant kurios nuo 1710 m. stovėjo išvaizdi koplytėlė su stebuklingąja Kristaus, nešančio kryžių, skulptūra (dabar Šv.Rapolo bažnyčioje).
Miestiečiai prie jos guosdavosi praradę turtą, pametę pinigus ar kokią kitą vertybę.
Iškilo ir skulptūros
1952 m. ant keturių tilto kampų buvo pastatytos skulptūrinės grupės, kurias kūrė geriausi to meto lietuvių menininkai.
Pavadintos jos iškilmingai: „Žemės ūkis“ (aut. B.Bučas, P.Vaivada), „Pramonė ir statyba“ (N.Petrulis, B.Vyšniauskas), „Taikos sargyboje“ (B.Pundzius), „Mokslo jaunimas“ (J.Mikėnas, J.Kėdainis).
Išskyrus kareivas su vėliava, figūros šlovina darbą ir kūrybą, ne vienai jų pozavo menininkų artimieji.
Netgi komjaunimo ženklelių ir kitos ideologinės atributikos pavyko išvengti.
Šios skulptūros yra socrealizmo stiliaus, kitaip ir negalėjo tuo metu būti. Jos ir trofėjiniai turėklai šiandien tėra statinio istoriškumo liudijimas – tai prabėgusio laiko ženklai.
Todėl ir pamėgo prie tilto fotografuotis miesto svečiai.
