Pateikiame ištrauką iš knygos skyriaus “Girtavimas ir girtuokliai“.
* * *
Skurdžiausiems rusams net pigiausių rūšių degtinės yra prabanga. Vietoj jos daugelis geria rusišką naminukės versiją: „samogon“, pažodžiui „pačių išvaryta“. „Samogon“ gaminimo ir gėrimo tradicija beveik tokia pat legendinė kaip ir degtinės apskritai, bet jo poveikis daug pavojingesnis. Nors, kaip minėjau, Moldovoje, Čekijoje ir Vengrijoje vienam gyventojui tenkantis suvartojamo alkoholio kiekis didesnis negu Rusijoje, šių šalių teritorija palyginti maža.
Rusijoje alkoholio vartojimas daro stulbinamą žalą. Apsinuodiję alkoholiu per metus miršta apytiksliai 40 000 žmonių — Jungtinėse Valstijose apytiksliai 300, — ir daugiau kaip pusę visų pirmalaikių mirčių iš dalies taip pat lemia apsinuodijimas alkoholiu. Vyriausybės duomenimis, 38 procentai rusų, kuriems yra nuo 20 iki 39 metų, serga alkoholizmu. Tarp gyventojų, kuriems yra nuo 40 iki 59 metų, alkoholizmu serga net 55 procentai. Premjeras Medvedevas pavadino tokią padėtį „stichine nelaime“.
Tai, kas 2006 m. atsitiko Pskove, buvo pasibaisėtina net pagal šiuos skaičius. Prie šio miesto, įsikūrusio už 600 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Maskvos, visai šalia Estijos sienos, XI a. vienas rusų kunigaikštis pasiekė svarbią pergalę prieš Teutonų ordino riterius — ją sudramintai pavaizdavo legendinis sovietų kino kūrėjas Sergejus Eizenšteinas filme „Aleksandras Neviškis“. Vėliau Pskovas tapo klestinčia kunigaikštyste; ji buvo galingo Baltijos jūros prekybos susivienijimo Hanzos sąjungos narė, — tačiau jos šlovingą praeitį užtemdė ekonominis nuosmukis.
Srityje pastatytos maisto perdirbimo ir staklių gamyklos, jose vietos gyventojai gali rasti darbo, nors daugiausia nekvalifikuoto ir menkai apmokamo, tačiau ekonomika funkcionuoja silpnai. Kaip ir jų kolegos visoje šalyje, po Sovietų Sąjungos žlugimo gydytojai, mokytojai ir kiti specialistai masiškai išvyko iš šios kaimiškos srities, o pasiliko daugiausia mažai apmokami darbininkai, pagyvenę žmonės ir bedarbiai.
Taigi, kai 2006 m. vasarą į vietos ligonines ėmė plūsti žmonės, kurių oda ir akys buvo įgavę šiurpų geltoną atspalvį, ši žinia iš pradžių nepatraukė didelio vietinių dėmesio. Pacientų simptomai akivaizdžiai rodė, kad jie apsinuodiję: toksinis hepatitas sunaikino jų kepenis ir kūnuose ėmė kauptis nuodai. Anksti prasidėjus neįprastai atšiauriai žiemai, vėliau į medikus kreipėsi dar daugiau žmonių. Apie tūkstantis žmonių buvo hospitalizuoti, ir kai daugiau kaip šimtas mirė skausminga, lėta mirtimi, Maskvoje pagaliau suskambo pavojaus varpai; sritį užplūdo šimtai reporterių.
Pskovo srityje kilusi epidemija buvo labai rimta, tačiau tai tik vienas iš keleto regionų, kuriuos tais metais sukrėtė apsinuodijimai. Pasirodė, kad tokį apsinuodijimo atvejų pagausėjimą sukėlė vyriausybės kampanija prieš neteisėtą alkoholio gamybą. Dėl griežtos kovos su ja pakilus kainoms, vis daugiau žmonių ėmė pirkti svaigalus iš juodosios rinkos prekeivių, o šie dažnai atskiedžia juos pigiais pramoniniais tirpikliais, kuriuose alkoholio koncentracija dukart didesnė negu spiritiniuose gėrimuose. Net labai mažas jų kiekis gali būti mirtinas.
Tarp gausybės Pskovo gamybos įmonių yra fabrikų, gaminančių valymo priemones, aušinamąjį skystį ir daug kitų tirpiklių. Be abejonės, jų darbininkai ar viršininkai pardavinėjo pramoninį alkoholį tarpininkams, o šie tiekė jį nusikaltėlių gaujoms, kurios gamino savadarbę degtinę iš pigiausių sudedamųjų dalių, dažnai slėpdamos skonį priedais, o paskui išpilstydavo ją į panaudotus teisėtai pagamintų gėrimų butelius, supirktus vietinėse maisto parduotuvėse ir kioskuose. Dauguma aukų buvo benamiai. Kai kurie apsinuodijo medicininėmis dezinfekavimo priemonėmis — jos ypač pigios dėl to, kad yra neapmokestintos.
Tiek daug apsinuodijimų kaip Pskove galėjo būti bet kuriame Rusijos regione, nes apytikriai pusė šalyje parduodamų alkoholinių gėrimų yra pagaminti neteisėtai, ir kas penktas vyras miršta dėl alkoholio vartojimo. Taigi daug žmonių miršta ne tik dėl to, kad vartoja alkoholį, bet ir todėl, kad geria pavojingus gėrimus, — ne tik naminę, bet ir visus skysčius, kurių sudėtyje yra alkoholio, tarp jų odekoloną, valiklius ir net aviacinį žibalą; dar daugiau jų kiekvieną žiemą mirtinai sušąla naktį netekę sąmonės.
Tokios alkoholizmo pasekmės dar labiau sustiprino virš Rusijos pakibusią demografinės krizės grėsmę ir prisidėjo prie numatomos vyrų gyvenimo trukmės sumažėjimo: ji siekia tik 63 metus, moterų — 74. Dėl jų vyrų ir moterų vidutinės gyvenimo trukmės atotrūkis tapo didžiausias nuo 1979 m., ir dabar, gyventojų skaičiui nepaliaujamai mažėjant, moterų skaičius Rusijoje daugiau kaip dešimčia milijonų viršija vyrų skaičių.
Nepaisant akivaizdžių pavojaus ženklų, rusai ir toliau nesaikingai geria (ir rūko — vienam gyventojui čia tenka didžiausias suvartotų rūkalų kiekis pasaulyje) — iš dalies todėl, kad yra linkę perdėtai gerai galvoti apie savo sveikatos išteklius. Neseniai atlikto tyrimo duomenimis, 95 procentai rusų mano, kad jų sveikata labai gera arba stipri, nepaisant to, kad prastai maitinasi ir mažai mankštinasi.
Tas pats tyrimas parodė, kad dauguma rusų supranta, jog alkoholio vartojimas ir rūkymas sukelia chroniškas ligas, tačiau yra linkę laikyti šį pavojų neišvengiama jų gyvensenos pasekme. Toks požiūris nemažai pasako apie nacionalinį charakterį, susiformavusį sunkiomis gyvenimo sąlygomis ir jų palaikomą.
Po Sovietų Sąjungos žlugimo degtinės išgeriama daugmaž tiek pat, kaip ir anksčiau, bet dėl intensyvios silpnesnių alkoholinių gėrimų, tokių, kaip alus, — kurių daugelis nelaiko „tikrais“ alkoholiniais gėrimais, — rinkodaros jų vartojimas smarkiai išaugo, ypač tarp jaunimo. Nors ir kaip sunku patikėti, žlugus komunizmui, kurio laikais girtavimas buvo viena iš nedaugelio priemonių pabėgti nuo niūrios sovietų gyvenimo tikrovės ir jau tada išaugo iki legendinių mastų, alkoholio vartojimas patrigubėjo.
