Pateikiame ištrauką iš knygos skyriaus “Girtavimas ir girtuokliai“.
* * *
Mėgautis alkoholiu būdinga daugeliui kultūrų, ir daugelis šalių, ypač šiaurinės, tokios, kaip Suomija, susiduria su rimtomis alkoholizmo problemomis. Britanijoje, pirmiausia Šiaurės Airijoje, taip pat Portugalijoje vienas gyventojas vidutiniškai suvartoja nedaug mažiau alkoholio negu Rusijoje. Ar Rusijoje alkoholis iš tikrųjų vartojamas kitaip? Jei taip, ką tai sako apie jos visuomenę?
Oficialiais statistikos duomenimis, per metus rusas vidutiniškai išgeria 18 litrų, arba beveik 5 galonus, gryno alkoholio. Nors Pasaulinė sveikatos organizacija, kuri yra linkusi remtis konservatyviais vertinimais, pateikia šiek tiek mažesnį skaičių, apie 16 litrų, jis dukart viršija visame pasaulyje pripažintą rekomenduojamą normą. PSO duomenimis, pagal alkoholio vartojimą Rusiją lenkia trys kitos šalys: Moldova, Čekija ir Vengrija. Tačiau Rusijoje, 2011 m. PSO ataskaitos duomenimis, apytiksliai 90 procentų viso suvartojamo alkoholio išgeria suaugę vyrai, vadinasi, jiems tenka daugiau negu 35 litrai, ir kas penkto vyro mirtis, PSO nuomone, susijusi su alkoholio poveikiu.
„Būtųjų laikų pasakojime“, Kijevo Rusios — valstybės, kuri susikūrė pirma Maskvos ir kitų šiaurinių kunigaikštysčių, tapusių šiuolaikinės Rusijos pamatu, — istorijoje, sakoma, kad Kijevo kunigaikščiai atsisakė priimti islamą dėl to, kad jis draudė vartoti alkoholį. „Rusi jest vesele piti, ne možet bez nego byti“, sako kunigaikštis Vladimiras musulmonų pasiuntiniams, atvykusiems atversti jį į savo tikėjimą: „Rusios žmonės linksminasi gerdami, kitaip jie negali.“ Nors šis pasakojimas tikriausiai išgalvotas, jis parodo, koks svarbus alkoholio vartojimas rusų kasdieniam ir dvasiniam gyvenimui.
Kalba yra vienas svarbiausių kultūrą lemiančių veiksnių, ir alkoholio vartojimas itin prisidėjo ją plėtojant. Rusai vartoja daugybę žodžių ir posakių apibūdinti savo dalyvavimui šioje reikšmingoje veikloje: prisigerti, prisilakti, prisilaižyti, sušilti, smogti per kepenis, prisiliuobti, prisigerti, užsipilti akis, prisišnioti, žvelgti per prizmę, apsikvaišinti, įeiti į nirvaną, atkusti, pasijauninti, perskaityti etiketę, organizuoti festivalį, sučiupti lokį ir daugybę kitų — iki 350, vieno eksperto skaičiavimais.
Taip pat jie turi beveik tiek pat taisyklių ir prietarų, susijusių su alkoholio vartojimu. Štai keletas: degtinę reikia pilti į pastatytas ant stalo taureles, o ne laikant jas rankoje. Pilant viena ranka neturi susikryžiuoti su kita. Pagerbiant mirusiųjų atminimą galima gerti tik degtinę, ir nesusidaužiant taurelėmis. Išgėręs iš kieno nors kito stiklelio tapsi girtuokliu. Atidarius butelį, jį reikia išgerti iki galo. (Per visus tuos metus, kuriuos gyvenau Rusijoje, man nė karto neteko matyti nė vieno šios taisyklės pažeidimo.) Tuščių butelių negalima palikti ant stalo; geriausia pastatyti juos ant grindų. Bet kurios iš šių taisyklių pažeidimas tikrai užtrauks nelaimę.
Per viduriniosios klasės atstovų kviestinius pietus svečiai paprastai daug valandų sėdi prie stalų, ir daugelis į valgymą žiūri tik kaip į būdą užpildyti laiką tarp nesibaigiančių tostų. Komunizmo laikais, kai apsilankymas restorane buvo retas malonumas ir išeiti pasižmonėti paprastai reiškė svečiuotis pas ką nors namuose, dauguma Sovietų Sąjungos gyventojų rengdavo pobūvius savo butų svetainėse, pritraukę stalus prie kušetės ir sustatę prie jų visas turimas kėdes.
Sovietų laikų pabaigos šeimyninėse nuotraukose, kuriose užfiksuotos gimimo dienos, jubiliejai ir dauguma kitų švenčių, visada matome giminaičius ir draugus, susispaudusius prie stalų, nukrautų ikrais, konservuotomis daržovėmis, mėsos užkandžiais ir daugybe butelių. Atėjus svečiams, ant stalo paprastai būdavo padedami „zakuski“ (hors d’oeuvres); pagrindiniai patiekalai patiekiami po keleto valandų. Susėdę jie svečiuodavosi ilgai, maukdami taurelę po taurelės, darydami pertraukas tik nueiti į tualetą ir parūkyti, dažnai lauke ar laiptinėje. Būtinai būdavo sakomi, ir vis dar yra sakomi, tostai „už moteris“, o joms leidžiama tik gurkšnoti iš savo taurelių, patvirtinant vyraujantį jų kaip silpnesniosios lyties suvokimą. Atėjus laikui svečiams skirstytis, šiai progai irgi yra specialūs tostai. Tarp jų labiausiai paplitęs „na posošok“ — išgerti taurelę prieš išeinant namo.
Bet atsisveikinimo tostai sakomi tik tada, jeigu žmonės skirstosi draugiškai ir dar pastovi ant kojų. Mano motina pasakojo apie daug atvejų, kai sovietų laikais pobūviai prasidėdavo šventiška užstale, su įprastais tostais ir kalbomis, juokais ir pokštais, o baigdavosi svečiams, daugiausia vyrams, girtiems sukritus ant grindų. Kai kuriuos tekdavo išnešti. Kiti imdavo kivirčytis, ir jų kivirčai išsiliedavo į gatves. „Tai būdavo šlykštus reginys, — sako ji, — bet jis buvo laikomas visai normaliu dalyku.“ Taip buvo dėl to, kad žmonės degtinę laikė panacėja nuo visko. „Nuo sielvarto, nesėkmės, ligos, viso gyvenimo blogio, — priduria ji. — Tikrąją laimę buvo galima suvokti tik paveiktam degtinės. Degtinė buvo dievas.“
Labiausiai alkoholio vartojimas nūdienos Rusijoje man nepatinka tuo, kad atsisakyti išgerti suprantama kaip įžeidimas. Vienas labai artimas draugas, kuris kartais smarkiai padaugina, piktai man priekaištauja, jeigu aš, ir taip gerai su juo prisišniojęs, atsisakau plempti dar daugiau. Aš elgiuosi nedovanotinai, versdamas jį gerti vieną, aiškina jis. Kai reikia dirbti, dėl tokio požiūrio kyla rimtų bėdų. Viena vertus, net gurkšnis alkoholio gali paveikti mano mąstymą. Kita vertus, atsisakydamas pasiūlyto gėrimo kieno nors kabinete galiu sugadinti nuotaiką, ypač per interviu. Taigi norėdamas gauti deramus atsakymus ir įausti juos į pasakojimą iki galutinio termino jam parengti, aš, kaip ir daugelis kitų užsieniečių Rusijoje, dažnai gudrauju, stengdamasis suvartoti kuo mažiau alkoholio ir išsaugoti aiškų mąstymą.
Maskvos ir Sankt Peterburgo lankytojai dažniau atkreipia dėmesį į alkoholio vartojimo padarinius, negu prie jų įpratę šių miestų gyventojai. Kaip ir daugumoje kitų šalių, tų miestų parkuose ir kitose viešose vietose visada gausu benamių girtuoklių. Jų gretas dažnai papildo jaunuoliai, kurie dažnai geria alų bet kuriuo dienos metu. Skirtingai nuo Jungtinių Valstijų, Rusijoje nedraudžiama neštis lauke atidarytų alaus ar stipresnių alkoholinių gėrimų butelių, ir dažnai tenka matyti žmones geriant tiesiog gatvėse — tiesa, ir kitose šalyse alkoholis dažnai vartojamas viešose vietose.
Labiausiai rusų gėrimą skiria ir daro jį daug pavojingesnį kliaukimo forma, vadinama „zapoj“ — nežabotas lėbavimas, kuris gali trukti nuo vienos ar dviejų dienų iki keleto savaičių. Pradėję zapoj, rusai iš esmės „atsijungia“ nuo pasaulio, ir vos prasiblaivę tuoj pat vėl prisigeria iki sąmonės netekimo. „Tikras rusas gali išsikapstyti iš bet kokio „zapoj“, — sako tokių išgertuvių mėgėjai, tarp kurių yra ir vargšų, ir turtingųjų, nepaisydami, kad gausus alkoholio vartojimas labai padidina infarkto riziką. „Zapoj“ paplitimas yra dar vienas įrodymas, kad rusai labai linkę gerti iki užsimiršimo, užuot išlenkę vieną ar dvi taureles per pietus. Prancūzai, pavyzdžiui, irgi labai mėgsta išgerti, bet daugelis apsiriboja ištuštinę vieną ar dvi taures.
Aš manau, kad požiūris į alkoholio vartojimą atspindi kažkokį esmingesnį šalies kultūros elementą: netikėjimą, kad žmogus gali pagerinti savo padėtį. Rusų fatalizmas iš dalies paaiškina, kodėl šalyje yra beveik du milijonai oficialiai pripažintų alkoholikų, — nors šis skaičius tikrai smarkiai sumažintas, — ir daugiau kaip dešimt milijonų „alkašy“, žmonių, kurie geria pasitaikius pirmai progai.
Be visų šių ir daugybės kitų gėrimo iki sąmonės netekimo pateisinimų, degtinės trauką didina paplitęs įsitikinimas, kad ji buvo išrasta Rusijoje. Nors daugelis ne rusų mokslininkų teigia, kad jos tėvynė tikriausiai Lenkija, tradiciškai įnirtingai besivaržiusi su Maskva, rusai mėgsta pavydžiai ginti savo pirmenybę.
