1946 m. spalį žymiam vokiečių ginkluotės specialistui Hugo Schmeisseriui „pasiūlyta“ keliems metams nuvykti į Uralą Sovietų Sąjungoje. Šis potvarkis palietė daugelį garsių ginklų konstruktorių iš Zūlio miesto. Kartu leista pasiimti ir šeimą.
Šventųjų SSRS karvių būrys
Jau spalio 24-ąją vokiečių ginklininkai specialiuoju traukiniu atvyko į Iževską. Perestroikos laikais leistuose laikraščiuose paskelbta, kad vokietis Iževske gyveno 133-iajame Krasnojės gatvės name. Netrukus po to, kai H.Schmeisseris atvyko į konstrukcinį Iževsko gamyklos „Ižmašo“ biurą, ten pabaigtas AK-47 kūrimas. Buvo pristatyti pirmieji trys žymaus automato egzemplioriai.
Galbūt AK-47 sukūrė H.Schmeisseris, kuris iki to laiko jau dukart sukėlė perversmą automatinių ginklų istorijoje? Pirmojo pasaulinio karo metu išradęs MP – 18 (Maschinenpistole 18), o Antrojo – Stg – 44 (Sturmgewehr 44).
Rusijoje tokios įžvalgos skambėtų kaip šventvagystė. Ten žmonių smegenys galutinai išplautos sovietinės ir rusiškos propagandos. Vieni tokių veikėjų nuolat puldinėja „Vikipediją“ ir perrašinėja T-34 tanko puslapį, trindami bet kokias abejones tuo, kad tai buvo geriausias XX a. tankas. Tuo tarpu kituose puslapiuose šie tankai vadinami karstu su vikšrais.
AK-47 – nelyginant šventa sovietinės ir rusiškos propagandos karvė. Kiti šios bandos šventuoliai – T-34, kreiseriu „Variag“, 28 panfiloviečiai, kaitrinė lempute, radijas, cheminių elementų lentelė, Lomonosovas ir taip toliau.
Kur pradingo įkvėpimas?
M.Kalašnikovas – septynioliktas vaikas daugiavaikėje valstiečių iš gūdaus Altajaus kaimo šeimoje, pirmą kartą garvežį pamatė būdamas aštuoniolikos metų. Vėliau jis karo ligoninėje perskaitė šaunamųjų ginklų istorijos knygą ir iškart sukūrė geriausią pasaulyje automatą.
Tai jis rašo savo biografijoje. Nuostabus sutapimas, tačiau kaip tik tuo metu Iževske dirbo keli šimtai geriausių Vokietijos ginklininkų vadovaujami. Ir jiems išvykus į gimtinę, per beveik septyniasdešimt metų, Kalašnikovas nesukūrė absoliučiai nieko. Nei patrankos, nei pistoleto, nei peilio.
Visi garsiausi ginklininkai žmonijos istorijoje iš pradžių ilgai kaupė patirtį, ir tik gyvenimui įpusėjus, ar net jo pabaigoje, sukurdvao kažką tobulo, kaip, pavyzdžiui, H.Schmeisseris. O štai M.Kalašnikovas atvirkščiai: karjeros pradžioje – labai geras ginklas, o paskiau, kuomet jis turėjo įgyti kur kas daugiau patirties, – visiškai nieko. Ar 1947-ieji buvo jo gulbės giesmė?
H.Schmeisseris, kartu su savo konstruktorių biuru, buvo atvežti į Iževską ir ten dirbo pagal visas gulago tradicijas. Bet pasirodo, kad jie visiškai nieko nenuveikė! Tiesa, ten vis sukiojosi komjaunimo organizacijos sekretorius Miša Kalašnikovas. Ir štai stebuklas – tas vakarykštis neišsilavinęs valstietis, pats vienas sugalvojo ir pagamino karo technikos stebuklą.
Ką jis iš tiesų išrado?
Remiantis prieinamais archyvų šaltiniais, pokario Sovietų Sąjungoje šaunamųjų ginklų srityje dirbo mažiausiai 474 vokiečių specialistai belaisviai. Tarp jų – daktaras Werneris Gruneris ir Kurtas Hornas (garsaus kulkosvaidžio MG42) kūrėjai.
Šio tipo kulkosvaidžiai iki šiol naudojami vokiečių kariuomenėje, eksportuojami į įvairias pasaulio šalis ar gaminami pagal licenciją), vyriausiasis „Gustloff Werke“ įmonės konstruktorius Karlas Augustas Barnitzke, Oskaras Schinkas, Heinrichas Betzoldas, kiti profesionalai. H.Schmeisseris ir jo vadovaujami specialistai po dviejų pasaulinių karų buvo pasiekę aukščiausią profesionalumo lygį.
Pats H.Schmeisseris buvo ginklų klasikas bei pasaulinio lygio specialistas – maždaug kaip I.Newtonas fizikoje. Tačiau partijos ir vyriausybės vadovaujamas kaimo grynuolis užčiaupė šimtus išsilavinusių, patyrusių konstruktorių, kurie su savimi atsivežė pažengusius projektus, garsius vardus, mokslinius laipsnius! Tuo metu M.Kalašnikovas buvo įgyvendinęs vieną „išradimą“ – tanko variklio apsukų skaitliuką!
O juk sukurti automatą ir šovinį jam (tai buvo pirmasis sovietų istorijoje šovinys besiūlis šovinys, beje, nukopijuotas nuo vokiško pavyzdžio), suderinti gamybą – beveik tas pats kaip sukurti kosminę raketą.
Ar galėjo mažaraštis valstietis imtis matematinių kinematikos bei ginklo mazgų dinamikos skaičiavimų, kaip tai darė technikos mokslų daktaras W.Gruneris? M.Kalašnikovo matematikos žinios vargu ar peržengė aritmetikos ribas.
Jei M.Kalašnikovas būtų genijus, kokį jį vaizduoja sovietų – rusų propaganda, reikėjo jam duoti knygas apie lėktuvus ir variklius, kiek būtų jis sukūręs tobulų raketų, tankų, lėktuvų?
Įsivaizduokime, kiek dalykų jis būtų išradęs per beveik 70 metų! O jei duotų jam kas paskaityti knygą apie telefono ryšio istoriją, sovietinis „iPhone“ būtų išrastas jau 1953 metais! Bet ne. Vienintelė knygą, kurią jis perskaitė – šaunamųjų ginklų istorija.
Sovietai tiesiog negalėjo ginkluoti savo kariuomenės H.Schmeisserio vardo ginklais, todėl AK-47 autorystę padovanojo komjaunimo sekretoriui. Visai gali būti, kad labiau patyrę sovietų ginklininkai tiesiog nedrįso savo vardu savintis vokiečių išradimų.
Kodėl AK-47 visuomet lyginamas su H.Schmeisserio Stg-44? Žmonės lygina ir prieina teisingos išvados, kad abu automatai ne visai identiški, nes Stg-44 vamzdžio užrakinimas vyksta skersuojant spyną. Remiantis tuo teigiama, kad AK-47 yra originalios konstrukcijos ginklas. Bet kažkodėl visi pamiršta apie 1942 m. konstruktoriaus Waltherio kurtą MKb-42(W), kurio vamzdžio užrakinimo būdas analogiškas AK-47.
Kaip buvo iš tiesų?
Ginklas Stg-43 pakliuvo į sovietų rankas 1943 m. Stalingrado kautynių metu. Tučtuojau (per šešis mėnesius) buvo sukurtas analogiškas, tai yra, „tarpinis“ šovinys. Toliau karštligiškai skubant bandyta sukurti kažką panašaus, tačiau nieko nesigaudavo (iki to laiko kai į Iževską dirbti atvyko H.Schmeisseris su savo konstravimo biuru).
Nieko nepavykdavo – tai reiškia, kad pavykdavo sukurti tik bandomuosius pavyzdžius, nukopijuotus nuo vokiškų MKb-42(W) ir Stg-44, bet paleisti juos į masinę gamybą net nebandyta.
O sukurti bandomąjį pavyzdį remiantis vokiškais automatiniais ginklais – tai tik 1 proc. viso darbo. Likusieji 99 proc. – paruošti masinę gamybą. Po visko bandomasis pavyzdys primena galutinį produktą lygiai tiek pat kiek bjaurusis ančiukas primena gulbę, kadangi tolimesnių bandymų bei gamybos derinimo eigoje tenka tobulinti visus mazgus. Iš esmės teko keisti vamzdžio užrakto būdą, nes sovietinė gamybos bei technikos eksploatavimo kultūra niekaip negalėjo pasiekti bent jau pakenčiamo sovietinės Stg-44 kopijos patikimumo lygio.
Paskirti M.Kalašnikovą vadovauti vokiečių konstruktorių biurui, patikėti M.Kalašnikovui kurti ginklus bei rūpintis jų gamyba – tai pasakos liaudžiai išplautomis smegenimis.
Kadaise M.Kalašnikovas rašė: „Komunistų valdomoje šalyje aš – septynioliktas valstiečių šeimos vaikas – sugebėjau tapti šaunamųjų ginklų konstruktoriumi, pakilti į pačią profesionalaus meistriškumo viršūnę. Vadovaujant Komunistų partijai mano karta nugalėjo siaubingame kare, sukūrė galingą valstybę, nutiesė žmonijai kelią į kosmosą, išrado geriausius technikos pavyzdžius“.
Ar tai – tiesa? Iš okupacinės sovietų zonos Vokietijoje buvo išvežti vos ne visi inžinieriai ir mokslininkai. Būtent jie įnešė didžiulį indėlį į atominės SSSR energetikos plėtrą, į ginklų, reaktyvinių lėktuvų, raketų gamybą. Tai buvo pasaulinio lygio specialistai, tame tarpe ir Nobelio bei Stalino premijų laureatas Gustavas Hertzas. Vokiečiai buvo visur, ir netgi derino motociklų gamybą Iževske.
Prisiminkime, kad ir netikėtą H.Schmeisserio mirtį 1953 metais atvykus į Rytų Vokietiją. „Stasi“ (socialistinės Vokietijos saugumo tarnyba) archyvuose nieko nerasta, o KGB archyvai iki šiol įslaptinti. Tačiau kai kas žymaus konstruktoriaus mirtį sieja su neatsargiu leptelėjimu, kad būdamas Sovietų Sąjungoje jis „suteikė rusams keletą su AK-47 susijusių patarimų“.
Parengė Vitalijus Michalovskis
