Nors Lietuva prieš 66 metus knibždėte knibždėjo sovietų kariuomenės, saugumo agentų ir smogikų, Lietuvos partizanams pavyko pasiekti sunkiai įsivaizduojamą tikslą – vienoje vietoje susiburti vadams ir priimti pasipriešinimo judėjimui svarbiausią dokumentą – Vasario 16-osios Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) tarybos Deklaraciją. Ją su 1918 metų nepriklausomybės aktu siejo ne tik data, bet ir svarbiausias siekinys – laisva Lietuva.
Bunkeris buvo drėgnas ir ankštas
A.Kuzmicko filmo kadrai nukelia į Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą, kuris įvyko 1949-ųjų žiemą Radviliškio rajone, Minaičių kaime, Stanislovo Mikniaus sodyboje įrengtame bunkeryje.
Partizanų ryšininkų Petrėčių-Miknių sodybos klėtyje iškastame bunkeryje kelias savaites gyveno aštuonių Lietuvos partizanų apygardų vadai ir rašė Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio deklaraciją. Joje buvo išsakytas noras atkurti demokratinę ir nepriklausomą Lietuvą.
Filmo liudininkė, sodybos šeimininkė Julijana Mikniūtė-Petrėtienė rūpinosi partizanais, juos saugojo, maitino, plovė rūbus ir kitaip jiems pagelbėjo. Partizanams naktis ir diena buvo vienoda. Jie išlipdavo iš bunkerio tik nusiprausti. Net gamtinius reikalus atlikdavo į indelį.
Bunkeryje gyveno aštuoni partizanai. Stovėti ir vaikščioti jame buvo neįmanoma, nes ilgis buvo 3 metrai, o aukštis 1,7 metro. Ant sukaltų gultų partizanai miegojo po du, nes kitaip buvo neįmanoma. Buvo įrengtos ventiliacijos angos. Kai pribėgdavo vandens, čia gyvenantys vyrai jį tiesiog išsemdavo. Tačiau visuomet jautėsi drėgmė.
„Lietuva – Europos dalis“
1949 m. vasario 16 d. šiame bunkeryje buvo pasirašyta Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) politinė Deklaracija, patvirtinusi partizanų siekį atkurti nepriklausomą demokratinę valstybę.
Šis dokumentas tapo jungtimi tarp 1918 ir 1990 metų. Deklaracijoje buvo pažymėtas labai reikšmingas dalykas, kad Lietuva – Europos dalis. Tačiau net patys partizanai netikėjo, kad sulauks tos dienos, kai išvys savo Lietuvą. Jie suvokė, kad jų gyvenime liko viena simbolinė diena. Ji gali tęstis savaitę ar mėnesį, tačiau ta diena – viena.
1953 metais pasibaigęs partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje buvo didžiausias iš trijų Baltijos valstybių. 1944–1946 metais kovai su maždaug 30 tūkst. partizanų Lietuvoje buvo dislokuota gausi NKVD kariuomenė.
Daugiau kaip 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų žuvo, nė vienas iš aštuonių partizanų vadų, pasirašiusių LLKS Deklaraciją, neišdavė savo idealų ir juos rėmusių žmonių. Jų kapai ar mirties vietos yra nežinomos.
Istorijos pamokos – jaunimui
„Filmas yra skiriamas daugiausiai jaunimui. Šis filmas – tai žingsnis, kuris priartins jaunimą prie istorijos. Jį rodysime edukaciniuose užsiėmimuose. Kur kas įtaigiau istoriją perteikti vaizdu, negu tekstais ar pasakojimais. Pusė Deklaraciją pasirašiusių signatarų neturėjo nė 30 metų, buvo jauni žmonės. Norisi, kad šiandien jaunimas matytų, kaip jų bendraamžiai kovojo už laisvę.
LLKS narsuoliai kūrė ir pasirašė Deklaraciją, tačiau jie tikrai nekūrė iliuzijų, kad patys sulauks nepriklausomos Lietuvos. Bet tai žinodami jie vis tiek kovojo. Ar taip šiandien kovotų mūsų jaunimas?“, – svarstė filmo iniciatorė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė.
Pasak režisieriaus A.Kuzmicko, liudininkų pasakojimai ir bunkerio vietoje atlikti archeologiniai tyrinėjimai padeda prisiliesti prie didvyriškų partizaninių kovų istorijos. Filme parodytas liudininkas, kuris statė bunkerį – tai Viktoras Šniuolis-“Vitvytis“. Kita svarbi liudininkė – sodybos šeimininkė J.Mikniūtė-Petrėtienė.
„Labai norėčiau, kad filmas pritrauktų tuos žmones, kurie istorija nesidomi ir apie šiuos istorinius dalykus nieko nežino. Istorinė informacija, kurią pateiks filmas nėra visa apimanti. Labiausiai norėjau atskleisti, kokiomis sąlygomis gyveno partizanai. Norisi, kad žiūrovas pajustų atmosferą, kuri supo partizanus“, – sakė A.Kuzmickas.
Dokumentinis filmas „Atiduok Tėvynei, ką privalai“ (30 min.)
Filmo režisierius Algis Kuzmickas.
Operatoriai Algis Kuzmickas ir Dalius Žygelis.
Prodiuseris Laisvūnas Raudonis.
