LRT Radijo bendradarbė Islandijoje pasakoja, kad galutinio, patvirtinto šventyklos projekto nemačiusi, tačiau skaičiusi jo aprašymą. „Viduje bus palikta erdvė, kad į pastato vidų galėtų šviesti saulė“, – teigė I.Minelgaitė.
Pasak jos, islandams labai svarbus santykis su gamta. „Ne tik šioje planuojamoje šventykloje, bet ir daugelyje pastatų siekiama pagauti kuo daugiau saulės, būti arčiau gamtos: siekiama, kad vaizdas pro langą būti į kalnus, ar į upę. Architektūroje dažnai vyrauja žmogaus sąveika su vandeniu. Islandų architektūroje tokios tendencijos yra vyraujančios“, – pasakojo I.Minelgaitė.
LRT Radijo bendradarbės teigimu, šventyklos projektas svarstomas jau kelis dešimtmečius, tačiau dėl įvairių priežasčių vis nebuvo realizuojamas. Dabar tam esą pakankamai rėmėjų ir lėšų: „Išaušo ta diena, kai žmonių svajonė taps realybe.“
Naujoje šventykloje būtų gerbiami senieji dievai ir vyktų standartinės pagonybės ceremonijos: dievų šlovinimas, vestuvės, laidotuvės, naujagimių vardinės. „Tik šios visos ceremonijos būtų modernesnės, neaukojant gyvulių, nenaudojant kitų, drastiškesnių būdų“, – pridūrė Islandijoje gyvenanti moteris.
Ji pasakoja, kad mokykloje vaikai mokomi istorijos tiek apie krikščionybę, tiek apie senąjį tikėjimą. Krikščionybė į Islandiją atėjo 1000 metais. Skirtingai nei Lietuvoje, Islandijoje nebuvo nei karo, nei priverstinio persikrikštijimo. Abi islandų religijos buvo sujungtos taikiai ir viena kitai esą neprieštarauja.
„Vėliau mokykloje vaikai turi nemažai kursų apie senąją religiją, net daro tyrimus, palyginimus, apie senąją jų religiją labai daug skaitoma. Taigi jie augdami gana plačiai analizuoja savo kultūrinį paveldą. Vėliau jie išlaiko pagarbą senajai religijai iš kultūrinės pusės. Taigi tie du dalykai islandams neprieštarauja“, – tvirtino I.Minelgaitė.
Islandijoje vyraujanti religija liuteronybė pastaraisiais metais sulaukė nemažai kritikos dėl skandalų. LRT Radijo pašnekovė svarstė, kad smunkantis vyraujančios religijos prestižas lemia žmonių poreikį ir norą ieškoti alternatyvių religijų tam, kad jie patenkintų savo dvasinius poreikius. Taip esą ir sužydėjo pagonybė Islandijoje.
„Anksčiau viskas buvo radikaliau, labiau susiję su hierarchija, socialine stratifikacija, o dabar tai yra labiau... Tai net nėra tikėjimas. Nors yra maža dalis žmonių, kurie iš tikro tiki senaisiais dievais kaip dievais, bet dauguma gerbia senąją religiją ir žvelgia į ją kaip į kultūrinį paveldą, gerbia tuos, kurie prisiima atsakomybę tą paveldą išlaikyti“, – kalbėjo LRT Radijo bendradarbė.
Ji atkreipė dėmesį, kad islandai yra viena iš nedaugelio tautų, kurios savo kasdieninėje kalboje dėkoja dievams: sako ne „ačiū Dievui, o „ačiū dievams“. „Pavyzdžiui: „Ačiū oro dievams, kad atsiuntė tokį orą, o ne kitokį.“ Tai vėlgi kilę iš pagoniško prado – polinkis galvoje turėti dievus, o ne Dievą“, – dėstė I.Minelgaitė.
Pasak jos, 2400 senojo tikėjimo sekėjų gatvėje niekaip neišsiskiria iš kitų. Tėra vienas skiriamasis ženklas – ant kaklo senąjį tikėjimą išpažįstantieji nešioja dievo Toro kūjį, kuris dažniausiai būna sidabrinis.
„Tačiau islandai apskritai mėgsta naudoti senosios mitologijos motyvus juvelyrikoje, ir tai nebūtinai turi būti susiję su žmogaus palankumu ar prieraišumu senajai religijai. Tiesiog ta simbolika yra labai įsišaknijusi šalyje, gerbiama ir mėgstama“, – pasakojo LRT Radijo bendradarbė.
