Vilnius – taisyklingas skritulys. Aplink jį – plati magistralė su tramvajų, metro linijomis ir automobilių keliais.
Žvaigždinės sankryžos, miestą kertantys bulvarai, dangoraižiai, krematoriumas Naujininkų viduryje. Tokį Vilnių dar 1931 metais regėjo urbanistas J.Tlomakowskis (1896–1980).
Kuriant Vilniaus plėtros planą, kuris taip ir liko tik utopija, J.Tlomakowskiui kelrodės žvaigždės buvo Paryžiaus rekonstruktorius Georges’as Eugene’as Haussmannas, Australijos sostinės Kanberos projektą kūręs amerikietis architektas Walteris B.Griffinas ir Barselonos plėtros koncepcijos autorius Ildefonsas Cerda.
Nuo pasaulinių miestų plėtros tendencijų atsilikdamas tik dvidešimčia metų, jis iš pirmojo pasiskolino Paryžiaus gatvių, parkų ir aikščių didingumą, iš antrojo – amerikietiškų miestų paprastumą ir aiškumą, o trečiasis padėjo projektuoti kvartalus ir sankryžas.
Siūlė patogiai gyventi
Kodėl geriausią tų laikų architektų patirtį perėmusiam J.Tlomakowskiui nepavyko įgyvendinti savo plano? Atsakymo į šį klausimą ieško istorikas Karolis Kučiauskas.
Jis pacitavo J.Tlomakowskio žodžius, kuriais jis pristatė savo kūrinį tuometei Vilniaus valdžiai: „Baigdamas savo galbūt neįmanomo projekto pristatymą, linkiu Vilniui turtingumo ir įžvelgiu, kad užgimsta dangoraižių, metro ir blokinių kvartalų kūrinys.
Visi rajonai mano projekte turėtų būti apstatyti taip, kad ten būtų galima gražiai ir patogiai gyventi, o senasis Vilnius galėtų tapti panašus į didelį ir šiuolaikišką miestą. Nuo šiol tai yra mūsų užduotis.“
Anot K.Kučiausko, lenkų urbanistas tinklinį miesto kvartalų planą siūlė papildyti spinduliuojančiu planu. Šitaip jis tikėjosi miestui suteikti norimą apimtį ir pabrėžti jo monumentaliąją vertę.
Vis dėlto kai kur simetrija galėtų būti papildyta asimetrija – prancūziški sodai, papildyti angliškais alėjų vingiais, simetriškas pastatas – asimetriškomis detalėmis.
Originalo nepavyko rasti
Lietuvos centriniame valstybės archyve saugoma vienintelė nedidelė nuotrauka, kuri vaizduoja ateities Vilniaus planą. Tai – J.Tlomakowskio pasiūlymas Vilniaus magistratui. Tai byloja įrašas kitoje nuotraukos pusėje.
Prieš tai J.Tlomakowskis iš Paryžiaus rašė laišką magistratui nurodydamas, kad dėl ekonominės krizės 1930–1931 metais Vilnius dar neturi reguliacijos plano. Tai žinodamas jis išdrįso pasiūlyti savo utopinę urbanistinę fantaziją.
Tuometis Vilniaus prezidentas (taip tarpukariu vadinti merai) Jozefas Folejewskis pasiūlymą su dideliu džiaugsmu priėmė.
Šiuo metu J.Tlomakowskio prancūzų kalba rašyta disertacija, kurioje išdėstyta Vilniaus plėtra, saugoma Paryžiaus universiteto Urbanistikos institute.
Tačiau joje nėra priedo – brėžinio, kurį autorius siuntė Vilniaus magistratui.
Šis brėžinys nubraižytas ant vokiško Pirmojo pasaulinio karo laikų žemėlapio. Deja, jo originalo rasti nepavyksta. Tėra palyginti prastos kokybės nuotrauka.
K.Kučiauskas prisiminė pokalbį su viena Kultūros paveldo departamento darbuotoja. Ji tvirtino mačiusi J.Tlomakowskio plano originalą, jį nufotografavusi, bet vėliau nuotrauka, kaip ir planas, paslaptingai prapuolė.
„Taigi originalas yra kažkur Vilniuje, tikėkimės, kad anksčiau ar vėliau jį pavyks rasti“, – kalbėjo K.Kučiauskas.
Sankryžos – kaip vartai
Jau tuo laiku J.Tlomakowskis galvojo, kaip pagerinti susisiekimą Vilniuje. Tam jis miestą suprojektavo taisyklingo skritulio, kurio spindulys siekia 5 kilometrus, formos. Šio skritulio centrą urbanistas regėjo ties Misionierių bažnyčia.
Aplink skritulį turėjo būti nutiestas Didysis Vilniaus bulvaras, kertamas svarbiausių miesto kelių. Paryžiaus pavyzdžiu šios sankryžos būtų buvusios pavadintos vartais: Pilaitės, Kalvarijų, Universiteto. Iš viso jų turėjo būti dvidešimt.
Didžiuoju miesto bulvaru, J.Tlomakowskio manymu, turėjo būti nutiesta tramvajaus linija, panaši į Paryžiaus metro. Pagrindinės stotelės būtų buvusios ties kiekvienais vartais.
Senamiestį būtų kirtusi tik viena tramvajaus trasa – per Pilies ir Didžiąją gatves ir Aušros vartus. Šia linija planuota sujungti Šnipiškes su Kirtimais.
Kitos tramvajaus linijos buvo suplanuotos tik iki senojo miesto sienos.
Priminė Eliziejaus laukus
J.Tlomakowskis buvo sumanęs, kaip pagerinti susisiekimą tarp abiejų Neries krantų. Tam jis ketino sujungti Ukmergės ir Medininkų kelius plačiu J.Pilsudskio bulvaru. Jis būtų driekęsis nuo šiaurinio dangoraižio Šeškinėje per Gedimino aikštę, ties geležinkeliu būtų sukęsis į pietryčius ir per Naujininkus, oro uostą bei pietinį dangoraižį vedęs Medininkų vartų link.
J.Tlomakowskio vizijoje tai būtų buvęs pagrindinis pasivaikščiojimų bulvaras kaip Eliziejaus laukai Paryžiuje. Bulvaras būtų turėjęs šešias eismo juostas, centrinę veją tramvajaus linijoms, du aptarnavimo kelius, dvi žaliąsias ir šaligatvių juostas.
Beje, J.Tlomakowskis savo kūrinyje cituoja net maldą Aušros vartų Mergelei Marijai, kad Vilniaus grindiniai pagaliau būtų sutvarkyti.
Atsižvelgė į profesijas
Projekto autorius kalbėjo ir apie galimybę formuoti miesto gyvenamuosius rajonus, ten apgyvendinant panašių profesijų ar socialinių sluoksnių vilniečius.
Naujajame plane suformuota keturiasdešimt gyvenamųjų rajonų, turėjusių perimti jų vietoje buvusių priemiesčio kaimų pavadinimus.
Taip projekte Paryžiaus Batinjolio, Monmartro ar Monparnaso rajonų pavyzdžiu atsirado Šeškinė, Justiniškės, Karoliniškės, Vilkpėdė, Paneriai.
Anot K.Kučiausko, kiekvienam projektuojamam rajonui J.Tlomakowskis nurodė išskirtinius bruožus.
Pavyzdžiui, Šeškinė – didesnes pajamas gaunančių gyventojų, privačių namų rajonas, o jo akcentas – 15 aukštų dangoraižis automobilių žiedo viduryje. Iš šios vietos visomis kryptimis skleidžiasi rajono gatvės.
Žvėryną J.Tlomakowskis regėjo kaip komercinės Gedimino aikštės rajoną. Aikštėje turėjusi įsikurti miesto rotušė, biržos, valstybės bankas ir susiformuoti vadinamasis „City“.
Aikštės puošmena būtų buvęs Gedimino paminklas. Jis būtų buvęs pastatytas projektuotos Gedimino gatvės ašyje, turėjusioje sujungti Katedros aikštę su Pilaitės rajonu.
Kad pateisintų pavadinimą, Žvėryno turtingųjų namai turėjo būti išdėstyti tarp čia įsikūrusių zoologijos ir botanikos sodų.
Vingis, anot J.Tlomakowskio, būtų tapęs profesorių kolonija su universiteto profesūros namais, studentų miesteliu ir moksline baze bei ramiu parku.
Arką keitė krematoriumu
Šnipiškės – karinis miestelis su karo mokykla, muziejumi, kareivinėmis ir kalėjimu. Šio karinio ansamblio ašis būtų buvusi per Katedros aikštę ir Nerį pratęsta Pilies gatvė, turėjusi atsiremti į Marso lauką – aikštę paradams ir pratyboms.
Viską būtų vainikavęs puošnus kompleksas su Garbės kiemu, panašiu į esantį Paryžiaus Invalidų rūmuose.
Miesto pramonės įmonės iš miesto centro būtų buvusios iškeltos į Vilkpėdės ir Panerių zoną. Netoli jos – darbininkų rajonai su sodais, sutvarkytas Panerių miškas būtų buvęs paverstas parku.
Lukiškėse, istorinėje totorių gyvenvietėje, būtų buvusi pastatyta nauja mečetė.
Ji kartu su Šv.Jokūbo ir Pilypo bažnyčia būtų atsidūrusi sublokuotų pastatų ansamblyje.
Naujininkų centre J.Tlomakowskis nubraižė didžiulę žvaigždinę sankryžą Paryžiaus Žvaigždės aikštės pavyzdžiu. Tačiau jos centre – ne Triumfo arka, bet didžiulis krematoriumas, turėjęs atlikti ir panteono vaidmenį.
Beje, Triumfo arkos Vilniuje J.Tlomakowskio planuotos net keturios – Gedimino ir Vilniaus gatvių sankirtoje puošiančios didžiulį transporto žiedą.
Vilniečių poilsiui buvo suplanuoti nauji dideli parkai Kalvarijų ir Panerių miškuose Paryžiaus Venseno parko pavyzdžiu. Išskirtinis jų bruožas – daugybė takų automobiliams. Antakalnio miškai būtų buvę skirti kino teatrams, koncertų salėms, naujajam hipodromui ir stadionui, kuriame būtų vykusios olimpiados.
Hipodromas Saulėtekyje išties buvo kuriamas, bet dabar netoli esančioje Plytinės gatvėje tėra kartodromas – žirgų žvengimą pakeitė variklių riaumojimas.
Griauti – be gailesčio
J.Tlomakowskis senamiestį gerokai sumažino. Tai, jo žodžiais, bažnyčių ir mokslo centras, apjuostas žaliaisiais bulvarais, ties gynybinės miesto siena. Senasis ir pagrindinis miesto centras turėjo apimti Bernardinų sodą, Tilto gatvės rajoną iki Jogailos gatvės, E.Ožeškienės (dabar V.Kudirkos) aikštę ir Vilniaus gatvės apylinkes iki Žaliojo tilto.
Autoriaus įsitikinimu, reikėjo drąsiai rekonstruoti Šv.Jono ir Aušros Vartų gatves – jos labiausiai neišsaugojusios senosios Vilniaus dvasios.
Šv.Jono gatvė nebūtų baigusis ties Pilies gatve. Ji, panaikinant šiame rajone trukdantį užstatymą, būtų buvusi pratęsta iki pat Užupio tilto, sujungta su Belmontu ir šitaip – su Maskvos keliu. Tai esminė būsimosios prekybos su sovietų Rusija arterija.
Dar daugiau pokyčių J.Tlomakowskis regėjo Aušros vartuose. Susisiekimui pagerinti jie turėjo būti susimetrinti, identiškus pastatant ryčiau.
Taip identiški vartai būtų tikę pėsčiųjų eismui, o centrinė perdengta dalis – tramvajų ir automobilių eismui.
Aušros Vartų gatvė dėl šios rekonstrukcijos turėjo būti paplatinta rytinės savo pusės sąskaita, šitaip atidengiant Bazilijonų vienuolyną ir ten esančią Konrado celę. Gatvės plotą ir stilių būtų diktavęs Miesto salės (dabar Filharmonija) pastatas.
Tramvajaus vis dar nėra
Tramvajaus idėjos Vilniaus valdžia neatsisakė iki šiol, bet tai, kas buvo planuojama prieš daugiau nei 80 metų, taip ir liko planais. Tiesa, tramvajų linijas miesto planuotojai regi kertančias miestą.
Savivaldybės užsakymu prieš keletą metų net buvo sukurtas filmas, supažindinantis su svarbiausiais planuojamais Vilniaus ateities projektais.
Skirtingai nei J.Tlomakowskio projekte, jame naujas miesto centras yra dešiniajame Neries krante.
Filme galima pamatyti, kaip atrodys išplėstas ir modernizuotas Tarptautinis Vilniaus oro uostas, tramvajaus linijos, Saulėtekyje, Visoriuose ir Santariškėse kuriami žinių ekonomikos branduoliai, rekonstruota reprezentacinė Lukiškių aikštė, rekonstruotas ir modernizuotas geležinkelio stoties rajonas. Čia ir vėl prasilenkiama su J.Tlomakowskio idėja Lukiškių aikštėje pastatyti mečetę ir namus.
Sugrįžta į miesto centrą
Architektas Artūras Blotnys tokiomis drastiškomis miesto plėtros idėjomis nesimėto. Jo nuomone, dabar svarbiausia plėsti Vilniaus centrą, sutvarkyti žaliąsias zonas ir tobulinti susisiekimo infrastruktūrą.
J.Tlomakowskis Vilnių taip pat apibrėžė 5 kilometrų spinduliu, bet pokariu architektai vis planavo miesto plėtrą periferinėse zonose.
A.Blotnio įsitikinimu, vienas svarbiausių dabarties uždavinių – riboti tą plėtrą periferijoje – ten, kur neišplėtota inžinerinė, transporto ir socialinė infrastruktūra.
Nauji urbanistiniai vienetai turi būti statomi šalia esamos infrastruktūros.
Kaip J.Tlomakowskis regėjo Vilnių, apjuostą Didžiuoju bulvaru, taip A.Blotnys vienu svarbiausių uždavinių matąs vakarinio aplinkkelio tiesimą. Jis šiek tik primena lenkų urbanisto projektą. Tačiau tuo J.Tlomakowskis nebuvo labai originalus – aplinkkelių galima rasti kiekviename didesniame mieste.
Dalį užmojų įgyvendino tik po karo
Iki Antrojo pasaulinio karo drastišku J.Tlomakowskio projektu nepasinaudota dėl to, kad miestas buvo plėtojamas atsižvelgiant į daugybę jame esančių paveldo objektų.
Tačiau po karo dalis panašių į J.Tlomakowskio minčių vis dėlto buvo įgyvendinta. Tiesa, tai nereiškia, kad tam įtakos turėjo lenkų urbanisto projektas.
Atsirado savarankiškos infrastruktūros rajonai, perėmę ten buvusių kaimelių pavadinimus, imti statyti vis platesni keliai automobiliams, reguliariai brautasi į senamiestį jį valant ir gerinant transporto eismą.
