Savo idėjinių oponentų bei politinių konkurentų žudymo bolševikai ėmėsi nuo pat pirmų kruvino viešpatavimo dienų. Iš pradžių tam tikslui rengti revoliuciniai tribunolai, vėliau – žymiosios „troikos“. Siekiant suteikti bet kokiam susidorojimui „proletariško teisėtumo“ regimybę buvo priimami pasibaisėtini įstatymai.
Tačiau ką daryti jei nekenčiamas „objektas“ gyvena užsienyje ir yra nepasiekiamas „liaudies valdžios“ rūstybei? Ką daryti, jeigu tai garsi šalyje asmenybė, kurios areštas bei teismas sukeltų visuomenėje daug klausimų, kai nėra laiko delsti renkant „įrodymus“? Išeitis viena: likviduoti bet kokia kaina ir bet kokiomis priemonėmis peržengiant netgi sovietinio teisėtumo ribas.
Politinėmis žmogžudystėmis pačioje Sovietų Sąjungoje ir už jos ribų rūpinosi specialūs saugumo bei žvalgybos skyriai. Į žmogžudysčių organizavimą užsienio valstybėse buvo metamos milžiniškos lėšos, neretai pasitelkiamos specialiosios technologijos, galutinis rezultatas planuotas tolimoje perspektyvoje, į parengiamąjį darbą įtraukiamas platus užsienyje dirbančių sovietų agentų tinklas bei „naudingi vietos idiotai“ – komunizmo idėjoms simpatizuojantys užsieniečiai. Operacijos šalies viduje – priešingai – nereikalavo ilgo pasirengimo bei didžiulių išlaidų, tad galėjo būti įvykdytos gana greitai.
1925 m. rugpjūčio mėnesį Vokietijos miesto Mainco kavinėje nunuodytas Vladimiras Nesterovičius – buvęs Raudonosios armijos karininkas, užsienio šalyse kuravęs komunistinių organizacijų veiklą. 1925 m. balandžio 16 d. vieni iš tokių V.Nesterovičiaus „globotinių“ – teroristinė Bulgarijos komunistų grupuotė – surengė sprogimą Sofijos Šv. Savaitės katedroje. Sprogimas nusinešė 213 žmonių gyvybių, tame tarpe moterų ir vaikų. Kraupus nusikaltimas, matyt, taip paveikė V.Nesterovičių, kad jis nutraukė bet kokius ryšius su sovietais ir pabėgo į Vokietiją. Netrukus buvo susektas ir nužudytas.
1937 m. sovietai „likvidavo“ dar du „perbėgėlius“ – Georgijų Agabekovą ir Ignatijų Reisą. Abu buvę sovietų saugumiečiai, abu viešai pasisakė prieš stalinistinį terorą. G.Agabekovas buvo pagrobtas ir nužudytas kažkur, kaip yra manoma, Prancūzijos ir Ispanijos pasienyje, jo palaikai nerasti iki šiol. I.Reisas už savo atvirą Staliną demaskuojantį laišką nušautas Šveicarijoje.
1938 metais nužudytas Eugenijus Konovalecas – tautinio ukrainiečių judėjimo įkvėpėjas, Ukrainos nacionalistų organizacijos įkūrėjas, žymus antisovietininkas. SSSR šnipai susekė E.Konovalecą Olandijoje, infiltravo savo agentus į artimą jo aplinką bei ilgai laukė tinkamo momento pasikėsinimui.
Gegužės 23 d. vienoje Roterdamo kavinių E.Konovalecas susitiko su jau kelis metus pažįstamu „idėjiniu bendražygiu“, kuris pasirodė esąs kadrinis saugumietis Pavelas Sudoplatovas. Pastarasis perdavė E.Konovalecui dovanų saldainių dėžutę su joje įmontuotu sprogstamu įtaisu. E.Konovalecui išėjus į gatvę, nugriaudėjo jį sutaršęs galingas sprogimas. Buvo sunkiai sužeisti du visiškai pašaliniai žmonės, o teroristas P.Sudoplatovas ilgainiui gavo sovietų VRM generolo–majoro antpečius.
1939 m. nužudytas Ivanas Orelskis (tikroji pavardė Bovkunas). Tai buvo senas revoliucionierius, padaręs karjerą tiek NKVD, tiek diplomatiniame sovietų korpuse. Prieš pat mirtį I.Orelskis dirbo įgaliotuoju SSSR atstovu Kinijoje, tačiau po kurio laiko buvo atšauktas ir iškart suimtas. Buvo verčiamas atskleisti NKVD sąmokslo prieš Staliną detales, tačiau teismo taip ir nesulaukė.
Liepos 8 d. I.Orelskis kartu su žmona buvo mirtinai uždaužyti plaktukais per galvą specialiame NKVD vagone. Abiejų kūnai numesti kalnų kelyje inscenizuojant autokatastrofą. Trys I.Orelskį žudę saugumiečiai buvo sušaudyti po Stalino mirties.
1940 m. rugpjūčio 20 d. Meksikos sostinėje Mechike ledkirčio smūgiu suknežinta didžiausio Stalino priešo Leibos Bronšteino–Trockio kaukolė. Mirtiną pasikėsinimą įvykdė Ramonas Merkaderis – ištikimu trockistu kurį laiką apsimetinėjęs jaunas stalinofilas. Tiesa, į L.Trockio gyvybę sovietai tiek savo, tiek kitų rankomis kėsinosi nekart.
Sykį į Leibos Bronšteino butą įsiveržusi sovietų samdytų žaliūkų gauja tuščiai iššaudė visus šovinius, tačiau tuomet L.Trockiui pavyko pasislėpti. R.Merkaderis veikė užtikrinčiau: jo smūgis aukos galvoje išmušė 8 cm gylio žaizdą. Nuo patirto sužalojimo L.Trockis mirė tik po paros, o žudikas po dvidešimties metų įkalinimo persikėlė į SSSR, kur buvo pagerbtas aukščiausiais apdovanojimais.
1948 m. naktį iš sausio 12 į 13–ąją Minske, tiesioginiu Stalino nurodymu, egzekucija surengta žymiam sovietų teatralui bei visuomenininkui Solomonui Michoelsui. Kartu su savo palydovu S.Michoelsas įviliotas į MGB priklausančią valdą ir ten tiesiog sutraiškytas sunkvežimiu. Abiejų kūnai po to numesti vienoje Minsko gatvių lyg būtų parblokšti automobilio. Atradusi du lavonus baltarusių milicija puolė tirti žūties aplinkybes ir, sakoma, surado netgi tą patį MGB priklausantį sunkvežimį, tačiau tuoj pat „iš aukščiau“ pasigirdo nurodymas liautis kapsčius. S.Michoelso nužudymo motyvus daugelis sieja su gyvenimo pabaigoje stiprėjančiomis antisemitinėmis Stalino nuostatomis, nors iš tiesų susidorojimo priežastys nėra tiksliai žinomos.
Keletą kartų kėsintasi ir į emigracijoje gyvenantį ukrainiečių nacionalistų ideologą, nepriklausomos Ukrainos šalininką Stepaną Banderą. 1957 m. spalio 15 d. Miunchene svetima pavarde gyvenantis S.Bandera nužudytas savo namų laiptinėje. Tą dieną paprastai itin atsargus ukrainietis mirties galėjo išvengti, tačiau nelaimei per anksti paleido asmens sargybinius. Laiptinėje S.Banderos jau laukė KGB darbuotojas Bogdanas Stašinskis su laikraštyje paslėptu specialiu kalio cianido švirkštu.
S.Banderai paklausus ko nepažįstamasis nori, tas paleido nuodų čiurkšlę tiesiai į savo aukos veidą. Paralyžiaus ištiktas S.Bandera stipriai trenkėsi galva į laiptus, tad atvykusi policija iš pradžių manė, kad Ukrainos nacionalistą ištiko širdies smūgis, nuo kurio jis krito ir susilaužė kaukolę.
Lygiai tokiu pat būdu tas pats B.Stašinskis prieš dvejus metus, tai yra, 1957–aisiais, nužudė kitą sovietų medžiojamą ukrainietį – publicistą Levą Rebetą.
Beje, 1961 metais B.Stašinskis pabėgo į Vakarų Berlyną ir prisipažino įvykdęs šiuos abu nusikaltimus. Kadangi perbėgėlis noriai bendradarbiavo su teisėsauga ir išdavė daugybę sovietų užsienio agentūros paslapčių, jam paskirta ganėtinai švelni aštuonerių metų įkalinimo bausmė. Apie B.Stašinskio gyvenimą po išlaisvinimo nežinoma nieko tikro. Manoma, kad iš kalėjimo jis išėjo su nauju vardu ir nauja biografija, sklido kalbos, kad jam padaryta plastinė veido operacija. Žodžiu, senojo B.Stašinskio daugiau niekas nei matė, nei girdėjo.
1978 m. rugsėjį Londono ligoninėje mirė žymus bulgarų disidentas Georgijus Markovas. Jis, kaip paaiškėjo, buvo nužudytas... lietsargio dūriu į koją. Prieš pat mirtį G.Markovas prisiminė, kad prieš kelias dienas autobusų stotelėje jį užkliudęs praeivis tuoj pat atsiprašė ir nupėdino savais keliais.
Kitą rytą G.Markovui pasidarė bloga, o dar po kelių dienų jis mirė. Skrodimą atlikę specialistai aukos kojos raumenyse aptiko specialią ypatingo nuodo – ricino – kapsulę. Ir tik 1991 metais buvęs KGB generolas Olegas Kaluginas pripažino, kad nors sprendimas likviduoti disidentą buvo priimtas Sofijoje – tuometinės komunistinės Bulgarijos vyriausybės rateliuose, – visą „techninę“ pasikėsinimo dalį planavo bei žudymo įrankį sumeistravo būtent sovietai.
