Neaplenkė teritorinės nesantarvės rykštė ir XX a. atsikūrusios, savąją valstybingumo erdvę etninių lietuviškų žemių pagrindu užsibrėžusios kurti Lietuvos. Žinoma, šie jaunos Respublikos siekiai negalėjo būti priimtini nei tuometinės Klaipėdos (Memelio) vokiečiams, nei Vilniaus krašto lenkams, kurie šiuose miestuose jautėsi esantys kur kas labiau teisėti šeimininkai. Ir viso to pasekmes mes puikiai žinome. 1922 metais Vilnius oficialiai prijungiamas prie Lenkijos, o 1939 m. Klaipėda - „ryčiausias vokiečių miestas pagaliau sugrįžta į Didžiojo Reicho sudėtį".
Tačiau istorija - dažnai nenuspėjama, įnoringa ponia. Dabar galime džiaugtis turėdami tiek išsvajotąją sostinę Vilnių, tiek gražiąją, kuršių gyvenvietės vietoje išaugusia Klaipėda. Viskas tarytum neginčytina, neskundžiama ir absoliučiai teisinga, bet... aršios praeities batalijos dėl kadaise ginčytų teritorijų nelinkusios taip lengvai pasitraukti iš daugelio sąmonės.
Laiko lenkišku miestu
„Memelio klausimas“ nebėra toks opus koks buvo pirmojoje praėjusio amžiaus pusėje. Taip, apie jį su jaunystės ilgesio gaidele balse kartais prabyla koks memelenderių kilmės senukas, tačiau iš esmės Klaipėdą, kaip „išvaduotų“ buvusių Rytprūsių dalį, dažniau linksniuoja Kremliaus „geradėjai“ nei „didžiojo faterlando“ kūrimo pasekmių gerokai papurtyti vokiečiai.
Su lenkais situacija kiek kitokia. Kalbant apie pačios Lenkijos gyventojus, teko ne vieną ir ne du kartus išgirsti pareiškimą, kad Vilnius - tai lenkiškas miestas, stebuklingai atitekęs lietuviams tik didžių istorinių sukrėtimų dėka. Ir tai buvo pasakyta žmonių, kurie nėra nei prie Aušros Vartų plyšavę Lenkijos futbolo fanai, nei kažkokių radikalesnių politinių organizacijų nariai. Tai buvo tiesiog apolitiški lenkai: ne želigovskininkai, ne ekstremistai, ne revanšistai.
Dažnam iš šių paprastų kaimyninės šalies piliečių nerūpi joks Vilniaus „susigrąžinimas“, bet vistiek, anot jų, – tai lenkiškas miestas. Esu tikras, kad dažnas leptelėjo apie lenkišką Vilnių ne tiek įžeisti, kiek savo „erudiciją“ ir savotišką mūsų krašto istorijos „išmanymą“ pademonstruoti norėdamas. Žinau, kad kitas lietuvis pultų ginčytis, o karštesnis galbūt net kibtų į atlapus išgirdęs tokią antilietuvišką šventvagystę, tačiau čia leisiu sau pasidalinti tam tikromis asmeninėmis įžvalgomis, kurios galbūt leis kiek geriau suprasti iš kur dygsta toji lenkiškoji Wilno nasze logika ir kodėl ji tokia kietakaktiška.
Kaimo bobučių lygis
Pirmiausia, kad nekiltų klaidingų iliuzijų bei spėlionių dėl mano šališkumo, pasakysiu, kad esu kilęs iš krašto, kuriame mano protėviai, pasak garsiojo Tomaševskio, gyveno od wiekow. Iš krašto, kur demarkacijos linijos atskyrė giminaičius ir staiga juos padarė priklausančius skirtingoms tautoms, iš krašto kur buvo lenkinamos, arba atvirkščiai, - lietuvinamos pavardės, iš krašto, kur vienų brolių antkapiai mirgėjo lenkiškais, o kitų - lietuviškais užrašais. Tad, remdamasis tuo, kad mano „genealogijoje“ persipynė lietuviškos ir vietos lenkiškosios kultūrinės šaknys, manu, kad savo nuomonę apie Vilnijos problemas turiu reikšti ne mažesnę teisę už „pačius gryniausius“ ekspertus šiapus ir anapus sienos.
Visų pirma, lenkiškasis „Wilno nasze“ nusistatymas negimė tik iš įsitikinimo, kad lenkai čia gyveno nuo amžių amžinųjų, ir, kad tai - tikriausia lenkų tautos žemė. Taip, gana paplitę ir tokie įsitikinimai, tačiau tai, kaip sakoma, kaimo bobučių lygis.
Tvirtai tikinčių, kad lenkai čia gyveno nuo Adomo ir Ievos laikų, kaip ir tuo, kad Panelę Marija labiausiai myli ir globoja būtent Lenkiją. Iš kaimo bobučių ypatingo istorijos išmanymo tikėtis nereikėtų, tačiau juk apie „lenkišką miestą“ neretai kalba ir intelektualesnioji lenkų visuomenės dalis. Ta, kurios negalima apkaltinti visišku istorijos nežinojimu ir kuriai puikiai žinomas pirminis šio krašto baltiškumas. Kodėl taip yra?
Manyčiau, kad dažniausiai čia tiesiogiai suveikia patarlė „savi marškiniai arčiau kūno“. Savaime suprantama, kad remiantis tokia logika galima pateisinti bet ką. Tačiau jeigu sutikti, kad Vilnius – lenkų miestas, tai po Antrojo pasaulinio karo šiai šaliai atitekę Gdanskas (Dancigas), Ščecinas (Štetinas) ir Vroclavas (Breslau) turėtų būti vadinami vokiškais miestais, tačiau paprastai lenkiškos wilenscziznos rėmėjai tokių palyginimų girdėti nenori.
Ką lietuviams reiškia Vilnius?
Iš esmės tarp savo valstybę etninių žemių pagrindais statančių lietuvių ir Lenkijos valstybės kūrėjų skirtumas buvo tas, kad pastarieji vadovavosi net tik „etninių teritorijų“, bet ir „kultūrinės erdvės“ principu, o pastarasis principas visuomet naudingesnis didesnėms tautoms, kurių „kultūrinė erdvė“ paprastai kur kas platesnė nei etninės tos tautos teritorijos.
Taigi, lenkiškoji „kultūrinė erdvė“ sujungė ir visas kadaise nelenkiškas teritorijas, kuriose gyveno daugybė lenkų (ar per ilgus amžius sulenkėjusių vietos gyventojų) bei dominavo lenkiška kultūra. Nesunku pastebėti, kad tokia pozicija neretai pamina kaimyninių etnosų etninių žemių principus, kadangi grindžiama savo kultūros sklaida per kadaise priverstinai polonizuotus ar savanoriškai sulenkėjusius vietos gyventojus.
Ką reiškia lietuviams Vilnius? Tai - senoji lietuviškos Lietuvos sostinė, Gedimino ir Geležinio vilko miestas, sakralusis Šventaragio slėnis, LDK didybės šerdis. O ką reiškia Vilnius lenkams? Antroji Žečpospolitos sostinė, lenkiškos kultūros ir lenkiškai kalbančių Lietuvos didikų - litwinų miestas, lenkiškai rašiusiųjų Mickevičiaus, Sirokomlės miestas, Aušros Vartų stebuklų miestas, pagaliau, - jei ne pats Vilnius, tai bent Vilnija, - daugelio Lenkijos istorijai svarbių asmenybių tėviškė.
Kad ir to paties Juzefo Pilsudskio, visiškai priešingas kurio vertinimas lenkiškoje ir lietuviškoje istoriografijoje jau savaime užkoduotas. Beje, jei kalbėtume apie Žečpospolitą, tai lietuviai visuomet ją vertino kaip kažką nelabai tautiško ir savo, tuo tarpu lenkams Abiejų Tautų Respublika (nepaisant jos pavadinimo) visuomet buvo lenkų valstybė.
Ganėtinai skiriasi ir pats LDK suartėjimo su Lenkija traktavimas. Lietuviai paprastai jį vertina kaip itin neigiamą reiškinį dėl intensyvios kultūrinės lenkybės sklaidos pradžios. Tuo tarpu lenkai linkę pabrėžti, kad lietuvių didžiūnų giminės pačios noriai polonizavosi pasirinkdamos tolimesnį jei ne tautinį, tai bent kultūrinį identitetą, tad ko tie lietuviai prunkštauja?
Neneigia, kad Vilnių įkūrė lietuviai
Labiau istorijoje pasikaustę lenkai neneigia, kad Vilnių įkūrė lietuviai, tačiau nuolat priduria, kad vėlesnę miesto raidą, kultūrinį bei architektūrinį jo veidą formavo lenkai ar lenkiškos kultūros įtakoje esantys kitataučiai. Tai yra paaiškinimas to ką kai kurie lenkai supranta nuolat kartodami frazę: „mes pastatėme Vilnių ir savo įdėtu triūsu pavertėme jį didingu miestu“.
Vilnijos gyventojai - ne mažiau įdomi tema. Asmeniškai aš laikausi nemažos lietuvių dalies nuomonės, kad vietos lenkai (žinoma, su kai kuriomis išimtimis) - didžiąja dalimi per ilgus amžius polonizuoti lietuviai, tačiau čia yra vienas bet. Mūsuose kartais naiviai galvojama, kad belieka vietos lenkams įrodyti jų protėvių lietuviškumą ir reikalai bematant pakryps lietuvybei tinkama linkme. Tačiau tuo tikėti gali nebent didžiausias optimistas. Tuo tarpu vienas lenkas man pasakė: „O koks skirtumas, kokia kalba kalbėjo jų protėviai prieš kelis šimtus metų jei dabar šie žmonės sieja save su lenkiškumu ir suvokia lenkais?".
O ir iš tiesų skirtumas nedidelis. Ar lietuviškų šaknų turėjęs Pilsudskis buvo lietuvis? Nebuvo jis nei lietuvis, nei Lietuvos išdavikas (esu girdėjęs ir tokių pareiškimų), nes su etnine lietuvybe savęs niekuomet ir nesiejo. Gana daugiaprasmė yra ir pati „sulenkėjusių lietuvių“ korta. Lietuviai tikri, kad ji grindžia krašto lietuviškumą, tačiau lenkai ją vėlgi pasuka savaip ir klausia: ar šie lenkais pavirtę tikriausi krašto senbūviai turi jaustis mažesniais šeimininkais nei su Vilniumi nieko bendro neturintis, bet čia sovietmečiu atsikėlęs žemaitis?
Tai yra, ar lietuviškai nekalbantis „tuteišas“ čia turi jaustis svetimesniu nei lietuviškai kalbantis, tarkime, raseiniškis? Būtent „senųjų gyventojų“, o ne kažkokių iš Lenkijos atvykusių kolonistų valia buvo teisinamas ir Želigovskio „maištas“ bei vėliau sekęs Vilniaus miesto ir krašto prijungimas prie Lenkijos. Praėjus beveik šimtui metų panašią „pilietinę“ aferą Maskva pakartos Kryme, bet tai jau kita istorija. Skirtumas tik tas, kad rusai Kryme iš tiesų buvusių kolonistų palikuonys, o štai su Želigovskiu kartu „maištavo“ ir, ko gero, nemaža dalis tų, kurių seneliai ar proseneliai kalbėjo lietuviškai, tai yra, tikrieji, o ne tariamieji krašto senbuviai.
Tai kodėl dažnas lenkas visai nuoširdžiai laiko Vilnių lenkišku, pokaryje kone per prievartą sulietuvintu ir „žmudzinais“ kolonizuotu miestu? Atmetus visus lėkštas „savi marškiniai arčiau kūno“ nuostatas galima pasakyti, kad tiek lietuviai, tiek lenkai tarytum ir sutinka dėl esminių miesto bei krašto istorijos faktų, tačiau skirtingai rikiuodami jų svarbumą skirtingai juos interpretuoja. Lietuviai skelbė teises į istorinį etninių žemių bei senosios Didžiosios Kunigaikštystės sostinės paveldą, o lenkai savo teises grindė daugiaamžio kultūrinio dominavimo teise.
Lenkai teigia vystę Vilnių
Lietuviai teigia davę pradžią miestui, lenkai teigia vystę ir plėtę jį. Vieni į pirmą vietą statė LDK, kiti - lenkiškąją Žečpospolitos tradiciją, vieni apeliavo į istorinį teisingumą, kiti rėmėsi od wiekow čia gyvenusiųjų valia. Tiek lietuviai, tiek lenkai skirtingai suvokė tai, „kaip turėtų būti“, bet kuo tai virto pirmojoje XX a. pusėje puikiai žinome.
Tai ar verta stebėtis, kad viso to pasekmės jaučiamos ir dabartiniuose lietuvių-lenkų santykiuose? Pernelyg paprasta pasakyti, kad „kvailas kaimynas“ nesuvokia „akivaizdžių tiesų“... Deja, nurašyti viską kvailybei ar istorijos neišmanymui nėra pats teisingiausias sprendimas. Reikalas tas, kad savaisiais istorijos vertinimais dažnas lenkas tiki ne mažiau nuoširdžiai nei dažnas lietuvis, o kaimyno argumentų tiesiog nesiklausoma.
Šis tekstas paprašytas tuomet kai lietuvių ir lenkų spaudoje eilinį kartą prasidėjo kaltųjų ieškojimas bei svarstymai kas, kieno, už ką ir kodėl turėtų atsiprašyti. Visiškai neperspektyvus, bent jau šiuo metu, ginčas, skirtas daigiau vidinei publikai, nei tikintis, kad kaimynas pagaliau susiprotės, be išlygų priims oponento poziciją ir pradės atgailauti. Ir ar pagaliau yra įmanoma, kad viena tauta visiškai priimtų istorinę kitos tautos versiją? Vargu...
Nepaisant dalinės lenkiškos (o greičiausiai - sulenkėjusios lietuviškos) kilmės, aš, kaip šių eilučių autorius, manau, kad tarpukario Lenkija, grubiai pažeisdama visus tarptautinius susitarimus, neteisėtai okupavo ir prisijungė Lietuvos sostinę Vilnių.
Galbūt jei būčiau gimęs Lenkijoje, išėjęs istorinę tos šalies mokyklą ar didžialenkiško tautinio mito pagautas teigčiau visiškai priešingai, bet dabar manau taip, kaip man atrodo teisinga. Tačiau ar būtina, kad šią „įvykių versiją“ pripažintų visi lenkai?
Nebūkime naivūs. Jie - ne mažiau principingi su savaip suvokiama tiesa.
