Iš pradžių verta atsigręžti į prieškario Lietuvą. Tuo metu Vabalninkas ne daug kuo skyrėsi nuo tipinių miestelių. Čia vyravo smulki prekyba ir amatininkystė, gyventojai teikė įvairias paslaugas. Kartą per savaitę centrinėje aikštėje vykdavo turgūs – miestelėnų ir aplinkinių kaimų gyventojų socializacijos bei ekonominio bendradarbiavimo vieta.
Kaip ir kitur, čia veikė įvairių organizacijų skyriai. Žvelgiant iš žydiškos tradicijos, Vabalninkas buvo visus bruožus atitinkantis štetlas. Iki pat Pirmojo pasaulinio karo, kuris paskatino gyventojų emigraciją, žydai sudarė pusę miestelio gyventojų, turėjo savo rabiną, dvi sinagogas, pradinę mokyklą bei begalę parduotuvėlių. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse čia gyveno 120 žydų šeimų – apie 600 žmonių iš 2000.
1941-ųjų vokiečių okupacijos eiga ir žydų naikinimas Vabalninke vyko pagal įprastą, iš istorinės literatūros žinomą schemą. Birželio 22 d. miestelio gyventojus pasiekia žinia apie karą. Vabalninko policijos viršininkas perspėja žydus vykti į kaimą ir bandyti slėptis, tačiau paklauso vienetai. Vietiniai žydai bando pasiekti geležinkelio stotį ir iš ten prasiveržti į Rytus, bet traukinių eismas sutrikęs, o sausakimša stotis nepalieka vilčių, telieka grįžti.
Pirmosiomis karo dienomis, vietinių baltaraiščių rankomis, bet jau su vokiečių įsakymu, buvo įsteigtas mažasis getas žydams, taip pat atskirti įtariami komunistine veikla asmenys. Birželio 27d. iš Panevėžio pusės atvyksta vokiečiai, juos pasitinka vietinių aktyvistų – baltaraiščių būrys. Keliasdešimt įtariamųjų komunistų sušaudomi, tarp jų ir žydai, ir lietuviai, ir rusai.
Miestelio žydai apie porą mėnesių gyvena skurdžioje Paryžiaus gatvelėje, laikinajame gete. Ten iki tol gyvenę lietuviai persikelia į daugeliu atvejų tikrai prabangesnius žydų būstus. Šiuo metu kyla iniciatyva žydus pakrikštyti ir taip apsaugoti nuo mirties. Dalis jų dalyvauja sumanyme, krikšto tėvais sutinka būti vietiniai lietuviai. Nepasikrikštijusieji juos pasmerkia. Kelios įtakingų vabalninkiečių žmonos vyksta į Biržus su dovanomis ir prašo, kad žydams būtų leista dirbti ūkiuose ir jų neliesti. Rugpjūčio pabaigoje pranešama, kad žydai perkeliami į darbo stovyklą ir liepta jiems rengtis kelionei į Pasvalį.
Rugpjūčio 26 d. vabalninkiečiai netoliese esančiame Žadeikių miške sušaudyti tarp 1349 Pasvalio žydų. Šiuo laikotarpiu, skirtingais momentais, išsigelbėti pavyko iki dešimties Vabalninko žydų. Jie glaudėsi daugiausia pas ūkininkus kaimuose.
Atsitikus taip, kad dalis miestelio bendruomenės tapo brutaliai ir staigiai sunaikinta, šiandien manau esant prasminga pasižiūrėti, kaip likusioji dalis tai užfiksavo, kaip kito atminties vaivorykštė, išryškindama vienas spalvas ir nuslopindama kitas. Būtent toks buvo mano tyrimo tikslas. Per septyniolika atliktų giluminių interviu bandžiau atsakyti į keletą klausimų. Kokie yra pagrindiniai dabar pasiekiamų atsiminimų apie Vabalninko žydus bruožai? Kokiuose atminties lygmenyse figūruoja Vabalninko žydai ir kodėl? Kokios istorinės aplinkybės galėjo nulemti bendruomenės atminties apie žydus būklę šiandien?
Mano pagrindinės herojės – penkios moterys, save laikančios tikromis vabalninkietėmis. Herojėmis jas vadinu ne dėl garbingų žygių ar pripažinimo, o todėl, kad tik per jas man dar pavyko rasti gyvosios atminties inkliuzus – autentiškus liudijimus apie miestelio gyvenimą tada, kai jo kūne dar proporcingai tekėjo žydiškas ir lietuviškas kraujas. Na, o vaizdinę ir mentalinę to meto rekonstrukciją galima atlikti remiantis Vabalninko metraštininku tituluojamo, dabar jau mirusio vietos fotografo ir visų galų meistro Juozo Daubaro nuotraukomis.
2009 m. Vilniaus Gaono žydų muziejaus iniciatyva buvo išleistas albumas Vabalninko žydams įamžinti (2). Jame publikuotos unikalios prieškario fotografijos, kuriose užfiksuoti Vabalninko žydai žvelgia ir iš studijinių portretų, ir iš turgaus ar užstalės. Deja, tik viena iš šnekintų vabalninkiečių buvo jį varčiusi. Likusieji pateikėjai – senųjų vabalninkiečių šeimų palikuonys, taip pat ir naujai įvairiais laikotarpiais atsikrausčiusieji, tarp jų – kultūrinė miestelio žymuomenė (3).
Gyvoji atmintis – kontrastinga ir sutrūkinėjusi
Individualioje kelių mano herojų atmintyje ryškus kontrastas tarp prieškario ir karo meto atminties. Pirmuoju atveju ji kupina skirtingų siužetų ir nevienareikšmių patirčių, spalvinama šviesiais „rožiniais“ tonais, ir piešiant savo vaikystę, ir brėžiant taikaus lietuvių ir žydų sambūvio kontūrus. Paklaustos, ar (ir ką) atsimena apie Vabalninko žydus, moterys niekada nepradėdavo nuo karo įvykių. Jų atminties kapsulėse pirmiausia užšaldyti pasakojimai iš prieškario: apie savo bei tėvų pažįstamus – draugus ir kaimynus. Kiekviena turi net ne po vieną vaikystės nuotykį, kurį prisimena noriai, ir atpasakoja detaliai bei emocingai. Pavyzdžiui, Paulina kalbantis vis sugrįždavo į ryškiausiai jai įsiminusį epizodą, kaip gatvėje žaisdavo su žydų mergaitėmis klases ir pasakodama nuolat šypsojosi. Šiuo pasakojimu jis vis pagrįsdavo mintį, kad su žydais sutarė labai gerai ir žiūrėjo į juos palankiai.
Tai mes su žydelkytėm labai bendraudavom, draugaudavom. Tai čia buvo geri šaligatviai, o nu, dabar taip papasakosiu... Čia toks Sribikė gyveno, nu dabar tas namelis tebėra. Reiškia tas Sribikė išnuomavo žydam tą mokyklą. Ir čia šaligatviai buvo geri, dar dabar tebėra, – matot, kiek laiko. Tai čia su žydelkytėm, šitam tarpe, mes žaisdavom klesą. Nu tai va su tom žydelkytėm, per pertrauką ateidavo, nu paskui ir bendraudavau aš ten su kai kuriom. Net esu buvusi ir sinagogoj pas juos. (4)
Skaitant istorikų darbus, visada matyti pabrėžiama dviejų polių – lietuvių ir žydų – konfliktinė sąveika, ieškoma antisemitizmo užuomazgų, o pagrindiniai klausimai: kokie buvę šių dviejų etninių grupių santykiai, kas juos nulėmė ir kaip tai atsiliepė istorijos eigai. Prisiminus lokalios bendruomenės apibrėžimą, kuriame išryškinta teritorinė priklausomybė ir narių heterogeniškumas socialine ir netgi religine prasme, tie klausimai, tiesą sakant, praranda reikšmę, nes kalbame ne apie kažkokius etninės sąmonės sužadintus vidinius bendrystės ryšius, bet apie praktinių aplinkybių sukurtą socialinį darinį. Šiame darinyje verta kalbėti ne apie lietuvių ir žydų santykius, o apie santykius tarp atskirų žmonių, kurie buvo labai įvairūs ir nebūtinai suformuoti etninių veiksnių.
Būtent taip apie savo aplinką buvo linkusios kalbėti mano herojės amžininkės, todėl skirtis tarp mūsų, lietuvių, ir jų, žydų, tiriant konkrečios vietovės bendruomenę, mano požiūriu, yra dirbtina. Priimtinesnės kategorijos šiuo atveju yra, kaip nustačiau iš pasisakymų, socialinės: turtingi ir vargšai; vaikai ir suaugę; prekybininkai, samdiniai, amatininkai, žemdirbiai; kaimynai, nepažįstamieji, giminės ir pan.
Antruoju, karo įvykių atveju, tamsios spalvos, atsiradusios dėl trauminės patirties, matyt, bus užgožusios atmintį, palikdamos tik padrikus fragmentus, išsibarsčiusius taip, kad pačioms herojėms niekaip nebepavyksta sudėlioti rišlaus pasakojimo. Nuolatinis pasimetimas tarp to, ką padarė rusai ir ką vokiečiai, teisinimasis vaikiška atmintimi lydi beveik kiekvieną atsakymą į klausimą apie tą metą. Dažniausias išgirstas atsakymas – kad aš nieko nemačiau ir nežinau. Be akivaizdžios trauminę patirtį ir atmintį liudijančios tylos ir pasimetimo pačios moterys konstatuoja, kad įvykis turėjo trauminių pasekmių.
Pradžioj buvo sunku. Pradžioj buvo sunku, kai pagalvodavom apie tuos, kur pažįsti ir kur mokykloj kartu ėjom, – ir taip būdavo eini gi gatvėj, iš čia eidavom per visą miestą ir matydavom vaikus tuos, – ir viską tai būdavo klaiku pradžioj. Sunku labai. (5)
Štai Janina sąmoningai pripažįsta trauminį efektą jautusi visą likusį gyvenimą.
Gaila man visą laiką jų. Kai į Panevėžį važiuoji, žinau, kad ten kapai yra labai dideli tų žydų. Tai vis pagalvoju. Labiausiai tai man tų mažų vaikų gaila. Kaip tėvam širdį skaudėjo, kai žinojo, kad ir vaikeliai jų visi žus. Man vaikų vis labai gaila, aš ir jei filmą pamatau, jei skriaudžiamas bus vaikas per televiziją, kai rodo, tai aš tokio filmo nežiūriu. Man labai gaila mažų vaikų būna ir man žydai stovi vis atminty, mažūs vaikai, kaip jiem buvo sunku (6).
Kad tai ne vien dabartinės perspektyvos nulemta pozicija, liudija ir kiti ženklai – ilgos pauzės, atsidūsėjimai, pakitęs balso tembras, netgi ašaros. „Klaiku buvo žinok, klaiku. Gi jie tokie pat žmonės. Ir vaikai, ir kai pamislyji, tokių vaikų, tokių gražių mergyčių, net klaiku.“ (7)
Žydų krikšto įvykis – vienintelis įnaratyvintas atminties fragmentas iš žydų Katastrofos Vabalninke, tačiau skirtingų pasakotojų jam suteikiami vis kiti prasminiai tonai. Tik pabaiga traktuojama vienodai, nors ir pakrikštytų žydų laukė toks pat galas. Janina, pasakojimą girdėjusi pirmiausia iš bažnyčioje tuo metu buvusios ir ceremoniją mačiusios motinos, pabrėžė du akcentus: kad žydai atsilyginę klebonui už pakrikštijimą ir kad jau paties ritualo metu dauguma suvokusi jo beprasmiškumą.
Klebonas buvo, Kirlys toks buvo. Tai taip pasakojo, kad žydai nešė dovanas jam, kokias turėjo brangenybes už tą pakrikštijimą. Bet nežinau, ar prieš patį krikštą, ar po krikšto, gal prieš krikštą, pasakė jis pamokslą, ir pasakė, kad mes sielą tik išgelbėjom, o kūno negalim išgelbėti. O žydai gi tikėjo, kad mat katalikų toks tikėjimas, kad katalikas neturi būt žudikas ir kataliko žmogaus negalima nužudyt, dėl to, kad jis katalikas. Bet mat vis tiek nežiūrėjo, kad jie ir pasikrikštijo, kad katalikai pasidarė, bet vis tiek juos žudė. [...] Dar žydų pulkelis, sakė mama (mat mūsų bažnyčioj tada buvo, pulkelis vyrų), pasišnekėjo tarp savęs po to pamokslo ir išėjo iš bažnyčios. Jie suprato, vyrai. O moterys gal ir nesuprato. [...] O kiek ten jų išėjo, nežinau, kiek ten krikštijosi. (8)
Ona, pati įsmukusi į bažnyčią, o vėliau jokio konkretaus pasakojimo apie įvykį negirdėjusi netgi iš tėčio zakristijono, pabrėžia jutiminius patirties aspektus.
Aš prisimenu tiktai tiek, kad mes, vaikai, įlindom į bažnyčią, kuri buvo pilna pilna pilna žmonių. Ir mes buvom, tik įlindom ten, truputėlį va taip pačioj pabaigoj, tenai už kolonų, kur vadindavo bobinčium. Nu žodžiu labai labai daug žmonių buvo ir mes ten įlindom, pastovėjom ir nieko nematėm, ir išėjom. [...] Daug ir žydų, ir lietuvių daug, visi nu ėjo žiūrėti ar ten kaip turbūt. Kad aš tai, pavyzdžiui, nieko nemačiau, nugaros nugaros nugaros ir viskas. Ir išėjom.[...] Nieko nežinojau, tik žinojau, kad krikštys žydus ir ten visi šnekėjo, kad krikštys žydus, reiškia einam einam pažiūrėt, ten žmonės ėjo. Ir buvo pilna bažnyčia žmonių. Ir kadangi nieko nesimatė, mes išėjom [...] nu matyt kas nors sakė, kad jeigu apsikrikštysit, tai tada jūsų nešaudys, gal taip. Gal. Žmonės kažką lygtai kalbėjo šitaip, kad taip galvojo. Bet kaip ten buvo iš tikrųjų nežinau. O tą krikštą nieko aš nemačiau ten. (9)
Paulina apie krikštą patyrė šiek tiek vėliau ir, jos teigimu, žydams buvę liepta pasikrikštyti, nors vėliau tai pasirodė ir neveiksminga.
Dar buvo Vabalninke toks kanauninkas Kirlys. Ir liepė žydam pasikrikštyt lietuviam. O žinai, jų tikėjimas irgi kitoks. Tai žinok, tų žydų daug pasikrikštijo ir visus sušaudė. [...] aš nemačiau, tik girdėjau. Ne visi pasikrikštijo. Bet daug, daug. Pasikrikštijo, bet nieko neišgelbėjo. Jie padarė jau viską. (10)
Vanda manė, kad krikšto priežastis buvo kunigo gobšumas, pati ceremonija – gana uždara ir, kaip paaiškėjo vėliau, – bergždžia.
Vabalninkiečius visus žydus bažnyčioj krikštijo [...] lietuvių nebuvo. Nu tik kūmai, juos įsivedė. [...] buvo toks klebonas Kirlys. Nu ir tas Kirlys skaitosi „reikia persikrikštyti, tai tada jų nešaudys“. Visi žydai ir ėjo. Tetės mano šeimininkai ar buvo, vienas Jonas, kitas Antanas, lietuviški vardai. Tik pavardė paliko, vardus pakeitė. Nu ką tas Kirlys – žydai mokėjo auksu, daug prisirinko aukso. Bet va vis tiek nežiūrėjo, kad jie persikrikštijo, vis tiek juos šaudė. (11)
Iš šių pasakojimų matyti, kad šiaip iš pažiūros patogi istorija vietinių lietuvių pagalbai ir užuojautai iliustruoti yra visiškai socialiai nesutvarkyta ir vertinama pagal savas normas, o ne pagal kokį nors kolektyvinį šabloną. Šitaip ta pati istorija tampa atvaizdu žydų likimo tragizmo, apsimestinės pagalbos ar nors ir beviltiško, bet geranoriško gesto, inicijuoto kartais paties kunigo, kartais žydų, o kartais – neaišku kieno.
Perduota atmintis – išblukusi ir prieštaringa
Vabalninko atminties tyrimą tęsiant per „antros kartos“ gyventojų pasakojimus paaiškėjo, kad karo metų pagimdyta tyla brandino savo užmaršties vaisius ir pokariu. Pirmiausia dėl to, kad likę gyventojai nesusigaudė ir negalėjo net patys sau paaiškinti, kas vyksta. Karo ir pokario suirutės sąlygomis jie pasigavo baimės ir nepasitikėjimo bacilą, jų galvose pasėjusią mintį, kad tie, kurie šneka – gauna per galvą, o tie, kurie žino – trumpai gyvena. Todėl savo tyla sąmoningai blokavo žinių apie žydus tolimesnę sklaidą, slėpdami informaciją net nuo savo pačių vaikų, idant apsisaugotų. Nieko nežinoti, nieko neklausinėti, niekur nesikišti reiškė išgyventi. Gyventi daug kam pasirodė svarbiau nei išspręsti moralines ar etines dilemas, ir nežinau ar galima už tai kaltinti.
Mažiau žinosi, ilgiau gyvensi principas taikytas ne tik holokaustui, bet karo ir pokario metams apskritai. Va mano pačios vaikai, nieks nieko nežino. Kiek iš knygų. O vat mes namie, kad šnekėt... Dar buvo močiutė, mes buvom užsiminę vienąkart kažkaip. Močiutė iš karto – metai praėjo, išgyvenom, viskas. – Pamiršt? – Taip. Jos žodžiai. Vaikai žinokit, metai praėjo, išgyvenom, viskas. Nu ką, ir viskas. (12)
Sovietmetis, kaip ir visai Lietuvai, atnešė ilgalaikes permainas. Labai pakito miestelio demografinė ir socialinė sudėtis. Pirmieji naujakuriai užplūsta jau 1944 m. – tai daugiausia aplinkinių kaimų gyventojai, kurie, anot vietinių atsiminimų, neretai dirbo skrebais. Pirmaisiais karo metais miestelyje tvyrojo įtampos, baimės ir nepasitikėjimo atmosfera, o niūrų vaizdą papildydavo aikštėje suguldyti vis nauji „banditų miškinių“ lavonai arba per naktį likę tušti „buožių“ namai. Vis tik pamažu Vabalninkas prisitaikė prie naujos sistemos sąlygų, pradėjo kurtis naujos įstaigos, tarp kurių ryškiausia ir daugiausiai naujos darbo jėgos pritraukusi – žemės ūkio mokykla (technikumas). Per visą sovietmetį vietinių gyventojų gretas pildė atvykėliai iš įvairių Lietuvos kampelių, kurie save su Vabalninku retai tapatino ir neturėjo ryšių su istorine miestelio atmintimi, o tuo metu „grynakraujai“ vabalninkiečiai tyliai nyko.
Dabar gi kaimynai kiti visi, tik aš viena tos gatvės pasilikau. O visi jau nauji čia gyvena. Nu, o seniau tokie maždaug buvo kaip aš ir pasišnekėdavom irgi apie tuos žydus ir apie viską. [...] Labai gi ir pasikeitę, daugybės vabalninkiečių nebėra tų senų, nauji žmonės atsikėlę, o tie, kurie dar užsilikę, gi išmirę visi. Daugybė išmirę. Aš to jaunimo nebepažįstu, nes jie užaugo, kai aš jau išėjau pensijon, tai jų nebepažįstu. (13)
O dar ir sovietinė ideologija vertė žiūrėti į ateitį ir nesigręžioti atgal. Taip pamažu sąmoninga tyla peraugo į nesąmoningą kolektyvinę užmarštį. Tokioje terpėje žodiniai pasakojimai apie žydus sklido nebent artimiausioje aplinkoje ir tik kai kuriose, itin artimais ryšiais susijusiose, atvirumo nuostatos besilaikiusiose šeimose. Tačiau be kolektyvinės atminties nebuvo kaip skirtingų atsiminimų ir įvykių interpretacijų sustyguoti ir sutvarkyti, suteikti jiems bendrų prasminių akcentų.
Todėl išlikę ir šiandien tebeegzistuojantys negausūs perduotos ar išgyventos atminties fragmentai yra labai skirtingi. Iš pertransliuotos vabalninkiečiams atminties dera tik žydo prekybininko vaizdinys, gailestis dėl neteisingos jų mirties, bet ne noras problemiškai išnagrinėti įvykį ar kelti atsakomybės klausimus, taip pat suvokimas, kad žydų mirtis yra vokiečių plano padarinys, o miestelėnai – tik nesutramdomų globalių aplinkybių bejėgiai liudytojai. Atminties žemėlapyje identifikuojami trys su žydų istorija susiję vietos – Paryžiaus gatvė, kurioje buvo laikinasis getas, miestelio paribyje esantis Žydkapis ir dvi mūrinės sinagogos. Tokius kolektyvinės atminties kontūrus perteikia net tie, kurie apie žydų istoriją Vabalninke savo šeimose ar iš aplinkinių beveik nieko nėra girdėję. Tuo pat metu egzistuoja, nors ir kaip marginaliniai atvejai, palikuonys tų, kurie dalį savo atminties įnaratyvino ir perdavė detalesnes jos versijas.
Šios versijos, jas palyginus tarpusavyje, kartais smarkiai konfrontuoja. Net vertybiniame lygmenyje iškyla skirtingos laikysenos. Stefos: „atvirai pasakius, lietuvių tokių kaip žydų sunku rasti. Nes tikrai, kur jau buvo žmonės geri, tai geri“ (14). Albinos: „jie nieko nedirbdavo, moterys tai absoliučiai nieko nedirbdavo [...] jų niekas nemylėjo, žydžiokai, žydžiokai sakydavo“ (15).
Kolektyvinės tylos fone, vėliau atsikėlusiems iš kitų kraštų vabalninkiečiams net ir norint buvo sunku sužinoti apie dar netolimą miestelio praeitį. Pavyzdžiui, 1964 m. atvykusi Anelė, literatė, besidominti ir istorija, sako, kad „tada niekas nedrįso šnekėti ir pasirodyti. Būdavo tie, kurie patys tremtiniai ar išsisaugoję nuo tremties, va tokie buvo. Kažkokių kitų jau čia buvo apvalyti. Tai čia tokių nebuvo tekę girdėti. Ir aš čia... negi kas nors drįs su manim išsikalbėti?“ (16)
Erdviniai žydiškos atminties ženklai Vabalninke išliko, tačiau buvo transformuoti. Viena iš sinagogų paversta viešąją pirtimi, kita atliko šarvojimo salės funkcijas. Mūriniai sinagogų pastatai dabar įrašyti į kultūros paveldo registrą, tačiau ant jų nėra jokių žymių, sakančių apie ypatingumą. Taigi sinagogos, kaip tokios, atminties ženklo funkciją atlieka tik neoficialios komunikacijos lygmenyje.
– O kada nors būnant toj pirty užeidavo šnekos, kad vat mes čia bažnyčioj žydų?
– Užeidavo [juokiasi], šnekėdavom. Ir dabar esam šnekėję neseniai, kad viską privatizavo, kaip šita valdžia atėjo, būtų ir pirtį jau pardavę, bet kažkas sakė, kad žydai sulaikė, nedavė parduot.
– O neprieštarauja žydai, kad čia pirtis?
– Ne gal. Mes džiaugiamės, kad tie žydai nedavė parduot, kad mes dar turim pirtį, o taip tai būtumėm nebeturėję Vabalninkas pirties. (17)
Senosios žydų kapinės sovietmečiu buvo visiškai apleistos, o šalia įrengtas sąvartynas, siekiant užmaskuoti kitą kolektyvinei atminčiai svarbią vietą – partizanų kovų dalyvių palaidojimus.
Vietinė atminties politika
Istorinės atminties atgaivinimo bei tapatybės paieškos viešajame Vabalninko diskurse radosi papūtus Sąjūdžio vėjams. To poreikio genami kultūriškai aktyvūs gyventojai įsitraukė į krašto muziejaus kūrimą ir plėtimą. Atgimimo metais iš savo tamsių kampų išlindo partizanai, tremtiniai ar jų artimieji ir išsikovojo savo vietą kolektyvinėje atmintyje bent jau materialia forma.
Vabalninko žydams nebebuvo kaip grįžti iš masinės nacizmo aukų kapavietės, jų gerkles jau seniai buvo užkimšusi Žadeikių miško velėna. Keli laimingieji, tuo metu išsigelbėję, nebeturi jokių ryšių su dabartine bendruomene, o tolimi Vabalninko žydų giminaičiai, pervažiuodami miestelį ir patraukdami link senųjų kapinių, sukelia nebent minutinį murmesį. Tarp šių žmonių pasakojimas apie miestelio praeitį, kupinas Sheinos Sachar Gertner paskleistų skaudulių ir kaltinimų, deja, nežinomas. Buvusios Vabalninko žydės Sachar Gertner parašyta atsiminimų apie vokiečių okupacijos metus knyga vaizduoja autorės ir jos vyro pabėgimo istoriją – ketverių metų klajones, kupinas baimės, slapstymosi miškuose, kaimiečių tvartuose ir daržinėse.
Pagrindinis akcentas, jausmas, kurį vis pabrėžia rašytoja – tai apmaudas dėl staigaus kaimynų abejingumo, netgi priešiškumo nelaimės akivaizdoje. Ne vokiečiai, o pažįstami miestelėnai, NaziLithuanians, elgiasi lyg žvėrys. Ir tik daugiausia varganai gyvenantys kaimiečiai priglaudžia besislapstančią porą, dalijasi paskutiniu duonos kąsniu. Iš karto po sovietų pakartotinio atėjimo Sheina grįžta į Vabalninką, bet patiria skaudžią tiesą: „Nieko iš mano šeimos, nieko iš kaimynų žydų neliko gyvųjų tarpe. Kas suteikė teisę man išlikti? Kaip gyvensiu tarp tų, kurie jaučia man neapykantą? [...] Namuose nematome nė vieno žmogaus. Tikriausiai jiems gėda pažvelgti mums į akis“ (18).
Būtent šiuo naratyvu besiremianti žydiškoji pozicija sudaro priešingos atminties sluoksnį, savo mastu peržengiantį
Vabalninko ir net Lietuvos ribas.
Dabar jau užaugo nauja karta gimusiųjų Vabalninke, kurių tėvai atsikraustę iš kitur. Jie apie čia gyvenusius žydus išgirsta nebent per istorijos ir literatūros pamokas. Pasikliaujant mokytojų pastebėjimais, šią informaciją mokiniai sutinka su nuostaba ir susidomėjimu, kadangi Vabalninko istorijos fragmentai įpinami į visuotinę Holokausto temą. Iš savo šeimų jie jokių žinių iki tol nebūna atsinešę. Tačiau jiems tai yra marginalūs, intriguojantys faktai, o ne savos istorinės atminties ar juo labiau tapatybės dalis.
Idealiomis sąlygomis žmonės savo prisiminimus gali patikslinti ir suderinti kitų individualių arba kolektyvinių prisiminimų kontekste. Tačiau, kaip jau pastebėjau, žydų atminties atveju tos sąlygos buvo toli nuo idealo.
Vabalninke, kaip ir kituose provincijos regionuose ilgą laiką gyvavusi tylėjimo strategija virto tradicine nuostata, šiek tiek paklibinta, bet esmingai neišjudinta net ir praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų nuo atminties cirkuliacijos sąlygų pasikeitimo valstybėje. Todėl šiandien tveriantys negausūs perduotos ar išgyventos atminties fragmentai yra labai skirtingi ir kolektyviniame lygmenyje prilygintini užmarščiai.
Specifinės holokausto arba apskritai trauminės atminties šleifas nutįso ir ant prieškarinio laikotarpio atminties apie žydus, kadangi apmąstymai ta tema neatskiriami nuo tolimesnio žydų bendruomenės likimo. Taigi individuali atmintis apie žydus pasiekė tik komunikacinės atminties19 formą, kuri, jeigu perduota šeimoje, išliko gana nestereotipizuota ir įvairi, tiesa, beasmenė, o tarp kitų plito vos keliais pabirais fragmentais.
Todėl nėra apie ką kalbėti minint žydus Vabalninko kolektyvinėje atmintyje, nebent tai, kad ši atminties dalis, neįgavusi aiškesnio pavidalo, laviruoja ant užmaršties ribos. Priimant Maurice‘o Halbwachso mintį, kad būtina sąlyga individualioms atmintims patekti į socialinės grupės atminties debesį yra suderintos praeities versijos ir supaprastintas stereotipinis vaizdavimas, sunku būtų tikėtis, jog atmintis apie žydus peržengs vieno sakinio ribas: „jie buvo prekybininkai ir turėjo daug parduotuvių“.
Šiandien nepakankamai žmonių laiko prisiminimus apie žydus reikšmingais, todėl jie labai menkai teprisideda prie grupinės atminties formavimosi. Galutinai į užmarštį nugrimzti neleidžia pora fizinių žydiškojo paveldo objektų – mūrinės sinagogos ir senosios žydų kapinės. Paryžiaus gatvė, buvęs getas kaip atminties vieta funkcionuoja tik „grynųjų“ vabalninkiečių vaizduotėje. Kitiems įdomesnė jos ekstravagantiško pavadinimo kilmė.
Vietoj epilogo: trūkius ir trūkumus įveikinėjant
Savuoju gal per trumpu ir gal ne ypač tvirtai susiūtu pasakojimu norėjau parodyti, kad pagrindinis akstinas kolektyvinei užmarščiai apie žydus buvo milžiniškas Holokausto sociokultūrinis trauminis krūvis. Šio krūvio neatlaikiusioje Vabalninko bendruomenėje suveikė socialinis saugiklis – užmarštis. Svarbu dar kartą pabrėžti, kad traumos pagrindinis elementas yra ne smurto išgyvenimas, ne kaltės ir atsakomybės klausimai, o susidūrimas akis į akį iki tol ramiame ir nuspėjamame gyvenime su virškasdiene arba, kaip pavadintų Frankas R.Ankersmitas, – istorine patirtimi (20).
Šios patirties traumuojantis efektas pasireiškia būtent per atmintį, nes kad ir kiek suktum juostelę atgal, neišeina kasdiene logika paaiškinti to, kas įvyko. O kai negali paaiškinti, tai negali ir papasakoti, netgi nėra ir dėl ko pasakoti istorijos be moralo, be aiškiai suvokiamo priežastinio ryšio, trūkstant elementaraus siužeto. Į tokį absurdą lengviausia atsakyti apie jį negalvojant, ypač kai tai skatina ir visos aplinkybės.
Atmintis amorali – bet kokia kaina sieks palengvinti sunkų ir varginantį smegenų darbą. Galiausiai lieka kažkas neartikuliuoto, lyg ir užmiršto, bet veikiančio iš užkulisių. Ta nesąmoningai nuslopinta žydų istorija iš už kolektyvinės atminties paribio ardo ir atskirų individų, ir Vabalninko bendruomeninę tapatybę. Tai matyti vietinės atminties kultūros ženkluose ir silpnoje atminties politikos strategijoje, taip pat senųjų gyventojų susvetimėjimo būsenose.
Ne tik Vabalninko kolektyvinė ir individualios, bet ir Lietuvos viešoji atmintys yra smarkiai paveiktos bei suformuotos neįsisąmonintos traumos. Tačiau jeigu plačiajame kontekste jau pripažįstama, kad Lietuvos visuomenė pagal praeities suvokimą pereina į įsivyraujančios žydų Katastrofos istorinės atminties fazę, tai Vabalninko bendruomenė vis neišeina iš trūkinėjančio užuomazgų laikotarpio. Taigi Lietuvos visuomenės santykis su istorine Holokausto atmintimi ir konkrečios bendruomenės santykis su joje gyvenusių žydų atmintimi nėra analogiškas. Šią atmintį ypač sunku išjudinti, kadangi klausimai paliečia bendruomenės narius asmeniškai. Tokią tendenciją galima pastebėti daugelyje Lietuvos provincijų. Šią įtampą galima jausti ir vabalninkietės Janinos laiške, siųstame Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui:
Po Jūsų apsilankymo pas mane, jau rytojaus dieną susilaukiau ir viešnių. Vienas atvijo paprasčiausias bobiškas žingeidumas, kitas – širdies gėla dėl ištikusios mūsų miestelį žydų tragedijos. Tos, kurios pas mane atėjo su tiek metų išnešiota širdies gėla klausė: „ar aš visa papasakojau kaip ir kas čia vyko?“ Aš joms atsakiau, kad ne, nes tai padaryti buvo neįmanoma. Tam buvo per mažai laiko. Be to ir ne viskas galima išreikšti žodžiais. Bet aš jas nuraminau, kad Lietuvos žydų tragedija nepamiršta ir ji nebus užmiršta. Dar liko žydų žmonių, kurie ją įamžins. Aš joms liepiau pasimelsti, kad nekaltai pralietas kraujas ir iš skausmo išlietos ašaros neatsigręžtų į mus pačius. (21)
Tik pradėjus bendrauti su senosiomis vabalninkietėmis ir gilintis į vietos žydų istoriją, man atrodė be galo keistas tas akivaizdus atminties trūkumas apie, regis, vieną ryškiausių ir tragiškiausių epizodų XX a. Vabalninko gyvenime. Negalėjau patikėti, kad ši kolektyvinė amnezija nėra tik sąmoningas tiesos slėpimas, nešvarių darbelių dangstymas.
Dabar, viską permąsčius ir išanalizavus, būtų keista, jei susidurčiau su kitokia padėtimi. Mikroistorinė ir antropologinė prieiga – interviu – leido pažvelgti į šią istoriją iš pačių jos dalyvių perspektyvos. Iš jos nebe tiek svarbūs tampa politiniai ir ideologiniai klausimai, o į pirmas gretas išeina etiniai, socialiniai ir kultūriniai. Taip pat atmintis čia pasirodo kaip judrus vyksmas, o ne monolitinis laiko realijų luitas. Pažinimo procesas suteikė akimirkų nuostabai, kai pravėrus senųjų bakūžėlių duris, jų gyventojos noriai dalijosi spalvingais ir turiningais pasakojimais apie praeitį, o juos kai kur vis palydinti tyla kėlė naujus klausimus ir davė atsakymus. Tuo pat metu ir pasakotojoms tai buvo savitas atminties sutaikymo ritualas, pragniaužęs emocijas, apie kurių egzistavimą niekas taip ilgai nenorėjo žinoti.
2013 m. pradžioje mieste buvo 1100 gyventojų. Tarp jų nė vieno žydo. Taip pat dešimčių užtektų įvardyti asmenims, kurių šeimos šaknys galėtų siekti prieškarinį Vabalninką. Ir kolektyvinė, ir individuali atmintis apie žydus šiandienio Vabalninko ribose yra marginali, retai aptinkama specialiai neieškant. Tik žinant istorines aplinkybes ir remiantis kartais labai sunkiai, o kartais tiesiog atsitiktinai surinktais vietinių pasakojimais, dar buvo galima surašyti šią žydų užmaršties Vabalninke istoriją.
www.nzidinys.lt
1 Straipsnis parengtas pagal VU Istorijos fakultete 2014 m. apgintą bakalauro darbą (vadovas Artūras Vasiliauskas).
2 Jie gyveno Vabalninke: 1925–1941, sudarytoja, įžanginio straipsnio ir komentaro autorė Dalija Epšteinaitė, Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2009.
3 Čia derėtų pridurti, kad tarp pateikėjų dominuoja moterys. Toks pasirinkimas veikiau atsitiktinis, nes būtent moteris pasisekė lengviau identifikuoti, jos noriau leidosi kalbinamos ir išlaikė turtingesnius atminties klodus. Vis dėlto keli užfiksuoti vyriški pasakojimai savo turiniu esmingai nekonfrontuoja su moteriškaisiais.
4 Interviu su Paulina I, 2014-02-18, in: Autorės asmeninis archyvas.
5 Interviu su Vanda, 2014-02-22, in: Autorės asmeninis archyvas.
6 Interviu su Janina, 2014-03-07, in: Autorės asmeninis archyvas.
7 Interviu su Valerija, 2014-02-18, in: Autorės asmeninis archyvas.
8 Interviu su Janina, 2014-03-07.
9 Interviu su Ona, 2014-02-25, in: Autorės asmeninis archyvas.
10 Interviu su Paulina I, 2014-02-18.
11 Interviu su Vanda, 2014-02-22.
12 Interviu su Stefa, 2014-03-22, in: Autorės asmeninis archyvas.
13 Interviu su Valerija, 2014-02-18.
14 Interviu su Stefa, 2014-03-22.
15 Interviu su Albina, 2014-03-22, in: Autorės asmeninis archyvas.
16 Interviu su Anele, 2014-03-07, in: Autorės asmeninis archyvas.
17 Interviu su Janina, 2014-03-07.
18 Sheina Sachar Gertner, The Trees Stood Still, Framingham: Holocaust Survivers Publishing, 1983, p. 82.
19 Komunikacinės atminties, kaip ir kitų atminties rūšių supratimas tekste remiasi tradiciniais šios studijų krypties teoretikais Maurice‘u Halbwachsu ir jo teorijų plėtotoju Janu Assmannu; žr. Jan Assmann, „Communicative and Cultural Memory“, in: Cultural Memory Studies: An International and Interdisciplinary Handbook, editors Astrid Erll and Ansgar Nьnning, in collaboration with Sara B. Young, Berlin–New York: de Gruyter, 2008, p. 109–118.
20 Frank R. Ankersmit, Sublime Historical Experience, Stanford University Press, 2005.
21 Janinos Žitkevičiūtės laiškas muziejininkei Rozai Bieliauskaitei, 1992-12-21, in: VŽMP, 982.
