Partizanų judėjimas buvusioje Jugoslavijoje
Kadangi SS parašiutininkų jėgerių batalionas rengėsi dalyvauti kovinėse operacijose prieš gaujas buvusioje Jugoslavijoje, verta trumpai apžvelgti tuometinę situaciją. Įdomu, kad, praėjus vos vieneriems metams po Jugoslavijos kampanijos, 1941 metų pradžioje, kilo dar didesnių sujudimų.
Anksčiau šio regiono ramybę daugiausia drumstė dezertyravę Jugoslavijos kariai ir bedarbiai civiliai regiono gyventojai, o dabar vis dažniau ėmė reikštis vieningas didžiaserbiškasis nacionalistinis, monarchistinis judėjimas, besitelkiantis aplink generolą Mihailovičių (Mihailovičius buvo Londone įsikūrusios Jugoslavijos emigracinės vyriausybės karo ministras, - vert. past.).
1942 metų rudenį atsirado dar vienas svarbus veiksnys: pasirodė iš „nacionalinio išsivadavimo komiteto „Jaice“ išsirutuliojęs Josipo Brozo Tito vadovaujamas komunistų judėjimas.
Pirmieji koordinuoti vokiečių veiksmai prieš partizanus buvo pradėti tik 1943 metų pradžioje. Po sąjungininkų pergalių Šiaurės Afrikoje Vokietijos vadovybė baiminosi galimo didžiulio anglų bei amerikiečių išsilaipinimo Kroatijos pakrantėje.
Operacijose „Baltoji 1-3” (Weiß I-III) Pietryčių (Armijos grupės „F“ vyriausiasis kariuomenės vadas baronas generolas feldmaršalas fon Veichsas (von Weichs) nuo 1943 m. rugpjūčio 26 d. pradėjo vykdyti Pietryčių kariuomenės vyriausiojo vado pareigas, - vert. past.) kariuomenės vyriausiasis vadas siekė sunaikinti Tito vadovaujamą partizanų judėjimą tuose regionuose, kuriuose šis judėjimas buvo labiausiai remiamas ir toleruojamas dalies gyventojų.
Nors iki 1943 m. vasario pabaigos per operacijas didelių nuostolių patyrę partizanai buvo nustumti iki pat Juodkalnijos pasienio, tačiau visiškos pergalės pasiekti nepavyko. 1943 m. gegužę buvo surengta prieš Mihailovičiaus vadovaujamus partizanus Juodkalnijoje nukreipta operacija „Juodoji“ (Schwarz).
Deja, pasiekti galutinę pergalę itin trukdė didžiąją Balkanų dalį kontroliavusių sąjungininkų italų elgesys. Jie mėgino vykdyti vadinamąją mare nostro (mare nostrum – taip vadinta Viduržemio jūra Romos imperijos laikais. Šios B. Musolinio idėjos tikslas ir buvo atkurti Romos imperijos didybę – vert. pastaba) politiką.
Vis daugėjo nesutarimų su italais, o tai aiškiai išryškėjo po kelių savaičių, kai Italija ir sąjungininkai paskelbė paliaubas. Tačiau Musolinio nuvertimas Vokietijos vyriausybei buvo daugiau ar mažiau netikėtas. Kadangi Balkanuose Vokietijos kariuomenės neužteko, kad būtų galima perimti visą Italijos pajėgų kontroliuojamą teritoriją, Jugoslavijos partizanai sėkmingai plėtė savo įtaką užimdami vis didesnę teritoriją, daugiausia pakrantėse ir tolimesnėse salose.
Anglų bei amerikiečių vadovybė savo naujiesiems sąjungininkams italams davė nurodymą patiems išlaikyti tokias svarbias pavienes salas, kaip, pavyzdžiui, Korfu, mat, esant reikalui, jas ketino panaudoti masiniam išsilaipinimui.
Sąjungininkų vadovybė baiminosi, kad Titas ir Stalinas gali sumažinti Vakarų sąjungininkų įtaką Balkanuose. 1943 metų rudenį Vokietijos pajėgoms užėmus daugumą tų salų, ypatinga reikšmė teko Viz (Vis-Lissa) salai. Atokiai nuo kranto esanti Viz sala tapo svarbiausia Anglijos pagalbos Titui teikimo vieta. Iš šios salos mažais krovininiais burlaiviais buvo gabenami ginklai, amunicija ir kiti reikmenys, skirti kalnuose veikiančių partizanų junginiams.
Dėl šios priežasties reikėjo kuo greičiau užimti tą salą, kurią Tito partizanai buvo spėję paversti tikra tvirtove. Stokodama pajėgų Vokietija tokį puolimą realiau planuoti pradėjo tik 1944 m. kovo mėnesį. Operacijai „Laisvasis šaulys“ („Freischütz“) buvo numatyta skirti 118-osios jėgerių divizijos dalinius, oro pionierių, SS parašiutininkų jėgerių batalionus, taip pat karinio jūrų laivyno ir oro pajėgas.
Bet 1944 m. nuo kovo 15 iki 20 d. numatytas puolimas dėl nepalankios situacijos Vengrijoje buvo atidėtas, o 1944 m. balandžio 23 d. Hitleris jį visiškai atšaukė. Karinės oro pajėgos pakartotinai bombardavo šią Adrijos jūros salą tik norėdamos užkirsti kelią oro uosto statyboms.
Operacija „Gegužės medis“ (Maibaum)
1943 metų pabaigoje po nesėkmingų ir didelių nuostolių padariusių mėginimų Titas stengėsi surengti didžiulį bendrą komunistų partizanų 1-ojo, 2-ojo ir 3-iojo korpusų puolimą ir iš Juodkalnijos bei Bosnijos teritorijos prasiveržti į Serbiją. 1944 m. kovą, dėl rengiamos operacijos „Margarita“ pasitraukus stipriems Vokietijos daliniams, Titas matė naują sėkmingos operacijos galimybę.
1944 m. kovo 22–23 d. maždaug 17 000 komunistų partizanų turintis 2-asis korpusas per Limo ruožą atvyko iš teritorijos piečiau Vyšegrado. Prasiveržus daugiausia pro Bulgarijos saugumo dalinius, maždaug 120 km tolyn Serbijos, Juodkalnijos ir Kroatijos pasienio teritorijoje jiems pavyko pasiekti teritoriją šiauriau Novi Pazaro (Novipazar). 1944 m. kovo 26 d. surengtos Serbijos savanorių ir vieno rusų apsaugos korpuso pulkų kontratakos ties Ivanica privertė Tito partizanus pasukti į pietryčius Raškos (Raska) kryptimi, Ibaro (Ibar) upės link.
Kadangi Serbijoje tuo metu iš esmės nebuvo jokių kitų operacijose dalyvauti parengtų Vokietijos dalinių, o Bulgarijos kariuomenė kovose pasirodė pernelyg silpna, 1944 m. kovo pabaigoje baronas generolas feldmaršalas fon Veichsas (von Weichs) vermachto vadovybės štabui pateikė prašymą keletą junginių – 92-ąjį grenadierių (motorizuotųjų pėstininkų), 4-ąjį „Brandenburgo“ ir SS 15-ąjį policijos pulkų bei SS 500-ojo parašiutininkų jėgerių batalioną grąžinti iš Vengrijos.
Kebli situacija Pietų Serbijoje šiek tiek pagerėjo 1944 m. balandžio pradžioje, paaiškėjus, kad ir Titas turi sunkumų su rezervo papildymu, nes 1944 m. balandžio 6 d. partizanų 2-ojo korpuso didžioji dalis, susitelkusi į vakarus nuo Ivanjicos (Ivanjica), buvo apsupta. Norėdamas pagelbėti savo partizanams 1944 m. balandžio 23 d. Titas įsakė 3-iajam Bosnijos partizanų junginiui: 16-ajam ir 36-ajam Voivodinos ir 17-ajai Rytų Bosnijos divizijoms surengti puolimą šiaurės kryptimi per Driną. Paklusdamos šiam įsakymui, komunistų 2-oji ir 5-oji divizijos, užėmusios pozicijas prie Ivanicos, smarkiai spaudžiamos Vokietijos junginių, siekė šiaurės vakarų kryptimi Bosnijoje išlaikyti ryšį su Drinos grupe.
Matydamas galimybę vienu smūgiu sunaikinti keletą partizanų divizijų generolas feldmaršalas baronas fon Veichsas įsakė Serbijos savanorių korpusui ir 7-ajai bei 13-ajai SS savanorių kalnų divizijoms sunaikinti teritorijoje tarp Vlasenicos ir Drinos susitelkusius priešo junginius. Partizanai turėjo būti spaudžiami Drinos link, prie „Pietryčių“ kariuomenės vyriausiojo vado dalinių blokuojamos linijos arba persekiojami, kol bus visiškai sunaikinti.
Vermachto vadovybės štabas pritarė operacijos planui „Gegužės medis“ ir veiksmams, o 1944 m. balandžio pabaigoje jam pavyko pasiekti, kad SS 500-asis parašiutininkų jėgerių batalionas iš Vengrijos vėl būtų pasiųstas į Kralevą. Tuo metu vadovavimą batalionui iš SS šturmbanfiurerio Gilhoferio jau buvo perėmęs SS hauptšturmfiureris Rybka.
Vadovaujama SS obergrupenfiurerio ir SS pajėgų generolo Flepso (Phleps) SS V savanorių kalnų korpuso 13-oji savanorių kalnų divizija „Handžar“ („Handschar“ – „Rankų miškas“ – vert. pastaba) pavedė jai pavaldžiam SS savanorių 27-ajam kalnų jėgerių pulkui išsidėstyti pozicijose teritorijoje piečiau Zvorniko ir, prisijungus prie „Pietryčių“ vyriausiojo vado pajėgų, užkirsti kelią persikelti per Driną į rytus. 28-asis SS savanorių kalnų jėgerių pulkas žygiavo per Majevicos kalnyną Vlasenicos kryptimi.
SS savanorių 7-oji „Princo Eugenijaus“ kalnų divizija drauge su SS savanorių 14-ojo kalnų jėgerių pulko kariais iš Rogatnicos teritorijos prasiveržė šiaurės kryptimi. SS savanorių 13-asis kalnų jėgerių pulkas ir SS 7-asis žvalgybos batalionas buvo išsidėstę pozicijose labiau į šiaurės vakarus. 1945 m. balandžio 27 d. 500-asis SS parašiutininkų jėgerių batalionas, gavęs įsakymą pradėti operaciją, sujungė apsupties žiedą ties Vlasenica. Buvo apsuptos net keturios partizanų divizijos.
Nors kai kurie partizanų batalionai jau buvo išsisklaidę, bet neišvengta ir aršių kautynių. Pavyzdžiui, 1944 m. balandžio mėnesio pabaigoje Šekovicių (Sekovici) teritorijoje, kur partizanams pavyko apsupti SS savanorių 28-ojo kalnų jėgerių pulko 1-ąjį batalioną.
Tik 1944 m. gegužės 1 dieną 2-ajam batalionui ir broliško pulko dalies pajėgoms padedant pavyko išvaduoti apsuptas kuopas. Kladanio miestelio apylinkėse SS 7-asis žvalgybos batalionas įnirtingai kovėsi su šiaurės vakarų kryptimi besiveržiančiomis Rytų Bosnijos 17-osios divizijos pajėgomis.
1944 m. gegužės 10 d. operacija „Gegužės medis“ buvo baigta. Taip pat žlugo antrasis Tito žygis į Serbiją ir mėginimas joje įsitvirtinti. Kartu vos ne visiškai sunaikintos ar bent jau netoli išsisklaidymo buvo 2-oji, 5-oji, 16-oji ir 17-oji partizanų divizijos. Vokiečių pusėje vyravo nuomonė, kad Bulgarija, kaip sąjungininke, negalima pasikliauti.
Priešingai nei šie rusų apsaugos ir Serbijos savanorių korpusai vokiečiai operacijose veikė labai ryžtingai. Taip pat dėmesio vertas Vokietijos pajėgų gebėjimas greitai susitelkti ir sėkmingai kovoti ne tik ginantis nuo partizanų antpuolių, bet ir vykdant atsakomąsias atakas.
Atgal į Kralevą grįžęs SS 500-asis parašiutininkų jėgerių batalionas 1944 m. gegužės pabaigoje turėjo 1140 žmonių:
Bataliono štabas – 267 žmonės
Žvalgybos būrys – 42 žmonės
Štabo kuopa – 66 žmonės
Motorizuotasis būrys – 30 žmonių
3-iasis batalionas – 7 žmonės
Parašiutų techninės priežiūros būrys – 31 žmogus
Tiekimo kuopa – 91 žmogus
Trys šaulių kuopos po 164 žmones – 492 žmonės
Sunkioji kuopa – 200 žmonių
Kuopos vado būrys – 33 žmonės
Žvalgybos būrys – 11 žmonių
Liepsnosvaidinininkų būrys – 28 žmonės
Minosvaidžių būrys (8,14 cm) – 34 žmonės
Sunkiųjų kulkosvaidžių būrys – 38 žmonės
Lengvosios prieštankinės artilerijos būrys – 56 žmonės
Karo lauko mokomoji kuopa – 181 žmogus
