Kitais metais sutampa dvi progos. Lietuvos Seimas 2015-uosius paskelbs Etnografinių regionų metais, o Durbės mūšiui sukanka 755 metai. Šis mūšis, kuriame pergalę pasiekė žemaičiai, įvyko 1260 metų liepos 13-ąją.
„Tai dvi bene puikiausios progos įamžinti mūšį, kuris buvo lemiamas mūsų šalies istorijoje, bet kažkodėl iki šiol nustumtas į paribius.
Mes nesiekiame perrašyti istorijos. Mums svarbu atkreipti dėmesį į pergalę, kuri smarkiai prisidėjo prie to, kas mes dabar esame.
Prie Durbės ežero to mūšio įamžinimas, švelniai tariant, nelabai kam rūpi. Lietuvoje irgi iki šiol neturime tam skirto paminklo. Liepos 13-oji net neįtraukta į atmintinų Lietuvos datų sąrašą. Be to, Etnografinių regionų metai neturėtų būti tik tuštokas plakatas, turėtų palikti išliekamosios vertės kūrinių, skatinančių diskutuoti apie regionų istoriją ir problemas“, – sakė 59 metų architektas Algirdas Žebrauskas, paminklą sumaniusios Žemaičių kultūros draugijos narys.
Kaip atrodys paminklas, planuojamas prie Telšių amfiteatro?
7,54 metro skulptūrą turėtų sudaryti 5,05 metro iš žalvario iečių suformuota ažūrinė kolona, kuri tarsi išaugs iš Durbės mūšį vaizduojančio bronzinio horeljefo (skulptorius Algirdas Bosas).
Kolonos viršūnę turėtų vainikuoti ažūrinis auksuotas žalvario skardos ąžuolo lapų vainikas. Horeljefo centre bus vaizduojamas Žemaitijos žemių konfederacijos kariuomenės vadas Algminas.
Ant septynių pasvirusių bazės plokštumų numatyta sumontuoti žalvario skardos tekstines plokštes septyniomis kalbomis (lietuvių, žemaičių, latvių, estų, vokiečių, anglų). Ant aštuntosios turėtų puikuotis geopolitinis 1260 metų Europos žemėlapis, kuris, sumanytojų teigimu, žiūrovams padėtų suvokti Vokiečių ordino tikslus ir Durbės mūšio reikšmę.
„Tame žemėlapyje matyti, kad jei žemaičiai būtų prapylę Durbės mūšį, Prūsija ir Livonija būtų susijungusios. Naujasis kryžiuočių ir kalavijuočių teritorinis darinys su užgrobta Žemaitija būtų 7 kartus didesnis už Mindaugo Lietuvą. Nuspėti, kaip tai būtų paveikę tolesnę istorijos raidą, sudėtinga ir turbūt neįmanoma. Viena aišku – dabartinis žemėlapis būtų kitoks“, – įsitikinęs A.Žebrauskas, apie Durbės mūšio priežastis, eigą ir padarinius galintis su įkvėpimu kalbėti valandų valandas.
– Išties smalsu, kodėl Žemaičių kultūros draugija nusprendė paminklą Durbės mūšiui statyti Telšiuose?
– Durbės mūšyje triuškinamą pergalę, kuri nulėmė tolesnę Žemaitijos, Lietuvos ir viso Rytų Baltijos regiono istorijos raidą, pasiekusi Žemaičių žemių konfederacijos kariuomenė buvo surinkta iš įvairių Žemaitijos vietų.
Bent jau nėra žinių, kad ji būtų buvusi suformuota kokios nors vienos konkrečios žemės ar pilies pagrindu. Todėl galime sakyti, kad pergalę Durbės mūšyje pasiekė visa Žemaitija. Man atrodo, visai logiška, kad šią pergalę norime įamžinti Žemaitijos sostinėje Telšiuose.
– Sakote, kad žemaičių pergalė ties Durbės ežeru buvo triuškinama ir nulėmė tolesnę istoriją. Kuo remdamasis taip teigiate, nes turbūt apie kiekvieną mūšį taip galima pasakyti?
– Mūšio lauke susitiko dvi didžiulės kariuomenės. Vienoje pusėje – pirmą kartą istorijoje suvienytos Livonijos (kalavijuočių) ir Prūsijos (kryžiuočių) karinės pajėgos, Švedijos karalaičio Karolio vadovaujama švedų ir danų kariuomenė. Kitoje – jungtinės Žemaitijos žemių konfederacijos karinės pajėgos.
Puikaus, neabejotinai ryškiausio XIII–XIV a. Lietuvos istorijoje karvedžio, žemaičių kunigaikščio Algmino vadovaujama Žemaitijos kariuomenė po įnirtingos kovos nugalėjo ypač galingą jungtinę Vokiečių ordino, švedų ir danų kariuomenę. Mūšio eigoje į žemaičių pusę perėjo dalis kuršių ir estų, kovojusių ordino pusėje.
Kodėl žemaičių pergalę vadinu triuškinama? Iš didžiulės ordino kariuomenės, kaip rašoma šaltiniuose, „vos kas dešimtas ordino brolis pasiekė namus“.
Kad suvoktume mūšio reikšmę ir mastą, galime palyginti žinomuose XIII–XV a. Lietuvos istorijoje mūšiuose kritusių ordino riterių skaičių.
Žemaitijos kariuomenės laimėtame Saulės mūšyje buvo nugalabyti 48 riteriai. Milžiniškos jungtinės Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės su totorių kavalerija ir čekų samdiniais kariuomenės laimėtame Žalgirio mūšyje buvo įveikta 200 riterių.
Durbės mūšyje žuvo net 150 vokiečių riterių!
Turint omenyje, jog Žalgirio mūšis įvyko tik praėjus 150 metų po Durbės mūšio, minėtu požiūriu šiuos mūšius galime drąsiai vadinti tolygiais.
Juolab yra istorikų, kurie teigia, kad jei žemaičiai būtų prakišę Durbės mūšį, šiandien kažin ar kalbėtume apie Žalgirio ir Oršos mūšius.
– Norite pasakyti, kad dėl užsispyrimo, kovingumo ir atkaklumo žemaičių neištiko sembų likimas?
– Taip. Žemaitijai išties buvo numatytas Sembos scenarijus. Semba buvo paskutinis laisvas Prūsijos kampelis, kuriam lemiamą smūgį XIII amžiuje sudavė galinga jungtinė Vokiečių ordino kariuomenė, vadovaujama Bohemijos karaliaus. Sembai nesugebėjo pasipriešinti, o žemaičiams pavyko tai padaryti. Jie nugalėjo galingąją armadą ir istoriją pasuko visiškai kitokia kryptimi. Bent jau ne ta, kurią buvo numatę vokiečių ordinai.
– O ką jie buvo numatę?
– Galingai suvienytų ordinų ir jų talkininkų kariuomenei, žemaičių kariams pademonstravus neįtikėtiną kovingumą, Durbės mūšyje nepavyko pasiekti svarbiausio tikslo – palaužti laisvos, karingos, nepaklususios ir nepavaldžios nei ordinams, nei Mindaugui Žemaitijos ir sujungti Livonijos ir Prūsijos vokiečių ordinų žemių į vientisą teritoriją.
Po įspūdingos Žemaitijos kariuomenės pergalės, sudavusios rimtą smūgį karinei ordinų galiai, sukilo visas rytinis Baltijos regionas: išsivadavo pietiniai kuršiai, žiemgaliai, sukilo estai, prasidėjo didžiausias Prūsijos istorijoje Herkaus Manto vadovaujamas Didysis prūsų sukilimas.
– Atrodo, įdomiausia visoje šioje istorijoje Mindaugo pozicija, ar ne?
– Mindaugas jokios pagalbos Žemaitijai neteikė, nes buvo sudaręs sutartį neteikti paramos. 1253 metais gaudamas karūną Mindaugas atsisakė pretenzijų į Žemaitiją. Kaip teigia kai kurie istorikai, Mindaugas padovanojo arba atsikratė teritorijos, į kurią neturėjo apibrėžtų teisių ir kuri buvo itin nepaklusni, nepasiduodanti.
Galima pagrįstai abejoti, ar anuometė Mindaugo Lietuva buvo pasiekusi pakankamą tarptautinį diplomatinį ir teisinį lygį, kad dėl to būtų nusipelniusi karūnos. Vis dėlto ar tik ne Livonijos ordinas buvo suinteresuotas karūnuoti Mindaugą, suskaldyti atkaklų pagonybės arealą ir vieną jo dalį – Žemaitiją – pasiimti sau.
Tie konfliktai dėl Žemaitijos tęsėsi nuo Mindaugo karūnavimo 1253 metais iki Melno taikos, kuria ordinas 1422 metais atsisakė bet kokių teisių į Žemaitiją. Juk net ir Žalgirio mūšio vienas aspektų buvo Žemaitijos priklausomybės klausimas.
Draugija tikisi ir valstybės paramos
Nors dar neturi pakankamai lėšų, Žemaičių kultūros draugija tikisi Telšiuose paminklą, įamžinantį Durbės mūšio atminimą, pastatyti iki 2015 m. liepos 13 d., kai bus minimos 755-osios šio istorinio įvykio metinės.
Kadangi laiko liko ne tiek ir daug, jau pradėti pačios skulptūros statymo darbai. Jau išgrįsta ir sutvarkyta teritorija. Šiais metais turėtų būti baigti pamatai.
Paminklo sumanytojai ne tik laukia valstybės paramos, bet ir pradėjo rinkti lėšas iš privačių asmenų bei įmonių. Tie, kurie paaukos 2000 ir daugiau litų, taps Durbės mūšio skulptūros rėmėjais – jų vardas bus iškaltas paminkle. Tie, kurie paaukos nuo 500 iki 2000 litų, bus įrašyti į specialią knygą, kuri bus perduota saugoti žemaičių muziejui „Alka“.
Tarp jau parėmusių paminklą yra vienas vokietis. „Lėšų skyriau todėl, kad galbūt esu palikuonis to dešimtadalio karių, kurie gyvi grįžo iš Durbės mūšio“, – sakė jis.
