Profesorius teigė, kad meno vertybės privalo priklausyti tai šaliai, kurios atstovai jas sukūrė ar įsigijo. Todėl siūlė Varšuvai aktyviau derėtis dėl dabartinėse Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos teritorijose, prieškaryje įėjusiose į Lenkijos sudėtį, paliktų kūrinių susigrąžinimo.
Konferencija „Pagrobta-atgauta“ buvo skirta Antrojo pasaulinio karo metu dingusių bei dėl teritorinių pasikeitimų prarastų meno vertybių priklausomumo ir susigrąžinimo problemoms. Lenkijos muziejininkai paviešino, kad ieško 63 tūkst. kūrinių, dingusių per Antrą pasaulinį karą, ir labiausiai dėl nenoro grąžinti kaltino Rusiją.
Pastaroji šalis esą ne tik kad ignoruoja tarptautines konvencijas dėl grąžinimų, bet ir neviešina turimų meno vertybių sąrašo, nors per karą gausiai papildė savo muziejus iš išlaisvintų teritorijų prisigrobtais kūriniais.
Konferencijoje kalbėję muziejininkai iš JAV ir Vakarų Europos siūlė diskutuoti plačiau. Ne tik apie Antrajame pasauliniame kare, bet ir dabartiniuose karuose Sirijoje, Irake plėšiamų ir aukcionuose Paryžiuje ar Ciūriche parduodamų meno vertybių likimą.
Juolab kad pastaruoju metu į Vakarų muziejuose esančius kiniškus ir turkiškus kūrinius pretenzijas ėmė reikšti Pekinas bei Ankara, teigiantys, jog buvę kolonizatoriai privalo atiduoti tai, ką pagrobė.
Teisininkai akcentavo, kad dingusių meno vertybių priklausomybės nustatymą ir grąžinimą komplikuoja skirtingi valstybių įstatymai bei tarptautinių sprendimų trūkumas. Kam turi priklausyti kūriniai, kurių savininkai žuvo kare ir nėra išlikę jokių giminaičių bei testamento, o muziejus prieš karą buvo vienos šalies teritorijoje, o dabar yra kitos?
Berlyno atstovai užsiminė, kad po karo Lenkijai atiteko dalis Vokietijos žemių, tačiau Varšuva neina į jokias kalbas dėl tų žemių muziejuose buvusių meno kūrinių perdavimo. Be to, karo metu, siekdami apsaugoti nuo galimo sunaikinimo per bombardavimus, naciai pervežė daug meno vertybių saugoti iš Vokietijos miestų į Krokuvą, kuriuos Lenkija ėmė laikyti sava nuosavybe.
Paaiškėjo ir tai, kad Varšuva pati skriaudžia tėvynainius negrąžindama šiems per pokario nacionalizaciją atimtų meno kūrinių. Šie faktai įsiutino Ukrainos atstovą, kuris priminė, kad Lenkija labai energingai reikalauja grąžinti Lvovo muziejų turtą, motyvuodama, kad tas miestas prieškaryje įėjo į Lenkijos teritoriją.
Konferencijoje lrytas.lt užkalbintas Kultūros ministro pavaduotojas Jacekas Mileris pareiškė, kad meno vertybių grąžinimo klausimais Varšuva su Vilniumi neturi jokių rimtesnių ginčų ir sukritikavo siūlymą aštrinti šią problemą.
Paklaustas, kodėl keli scenoje pasisakiusieji lenkų profesoriai teigė, kad į Maskvą išvežti Abiejų tautų respublikos archyvai bei meno kūriniai turi būti grąžinti vien Varšuvai, o ne perpus Vilniui, J.Mileris pripažino, kad šiuo klausimu kol kas nėra bendro Lenkijos ir Lietuvos susitarimo.
Ministro pavaduotojas pareiškė, kad Maskva kol kas nesiekia rimtai derėtis dėl prisigrobto turto grąžinimo. Su Ukraina užtat esą vyksta įtemptos dalykiškos konsultacijos, o Varšuva savo lėšomis restauruoja ir konservuoja Lvovo muziejuose saugomus kūrinius, nes Kijevas šiuo metu neturi tam pinigų.
Konferenciją apibendrindama kultūros ministrė, profesorė Malgorzata Milanowska pareiškė, kad meno kūrinių grobimo problema pasaulyje egzistuoja nuo labai senų laikų, o Lenkija su tuo pirmą kartą esą susidūrė netekdama garsių Plocko katedros durų.
Ministrė minėtų durų pagrobimo detalių negvildeno, bet vietos istorikai yra įsitikinę, kad duris per baudžiamąjį žygį 1262 metais išplėšė pagonys lietuviai ir jotvingiai. Spėjama, kad pagal specialų užsakymą Vokietijos mieste Magdeburge pagamintos gausiai išpuoštos durys dabar yra laikomos giliai paslėptos kažkuriame Rusijos muziejuje.
