Litas išeina, o Palūšės medinukė – lieka

Palūšės medinukės duris atrakina vietos senbuvė ponia Aleksandra. Bemaž dvidešimt metų dirbusi klebono Alberto Ulicko šeimininke, iki pat mirties jį slaugiusi moteris sako, kad jau norėtų pailsėti nuo pareigos rūpintis bažnyčia: „Klebonas Palūšėje tarnavo septyniolika metų, čia ir gyveno. Dabar turime jauną kunigą Gintarą Černių, kuris atvažiuoja iš Ignalinos. Metas būtų ir man pailsėti, bet niekas iš vietinių gyventojų nenorėjo imti bažnyčios raktų. O juk į ją mėgsta ir vasarotojai užsukti, ir turistai – kažkas turi juos įleisti. Tenka tai ir toliau daryti man...“

Labiausiai Aleksandra nerimauja dėl senų liepų prie šventovės. Sako, jeigu bent viena lūžtų ir kristų ant bažnyčios, iš maldos namų ne kažin kas liktų. Moteris pasakoja, kad liepoms pašalinti reikia leidimo. Kai dar buvo gyvas klebonas Ulickas, jis nelaukė nei leidimo, nei nelaimės – ėmė ir nukirto kitoje bažnyčios pusėje stovėjusius nesaugius medžius. Iš pradžių tam priešinęsi Palūšės gyventojai iš karto nusiramino, kai pamatė, kad senieji medžiai buvo likę visiškai tuščiaviduriai.

Kunigai šios bažnyčios istorijoje visada buvo labai svarbūs. Juk Palūšės bažnyčią kitados savo lėšomis ir pastatė kunigas – Adutiškio klebonas Juozapas Stockis-Bazilevskis. Statybos vyko 1747-1757 metais. Bažnyčia yra liaudiškojo medinio baroko pavyzdys. Teigiama, kad ji statyta tik kirviu, o vietoje metalinių vinių naudoti mediniai kaiščiai.

1800 metais prie šventovės tvoros buvo suręsta aštuoniakampė varpinė, vienintelė tokia Lietuvoje, savo forma primenanti senųjų lietuvių medinių pilių sargybos bokštą.

Ji kartu su bažnyčia sudaro vientisą ir darnų ansamblį. Bažnyčios tūris yra trinavis halinis. Plačią viduriniąją navą pratęsia žemesniu stogu dengta trumpa presbiterija su trisiene apside. Anot Lietuvos medinių bažnyčių bei koplyčių tyrinėtojos daktarės Algės Jankevičienės, tokių žemesnių presbiterijos stogų Lietuvos medinėse bažnyčiose – labai reta.

Išeik geresnis

Kunigas J.Stockis-Bazilevskis Palūšės medinukę pavadino savo globėjo Šv.Juozapo vardu. Manoma, kad fundatorius palaidotas priešais centrinį altorių. 1815-1830 bažnyčia buvo suremontuota, 1841 apkalta lentomis, 1886-1894 m. atnaujintas jos interjeras, t.y., išdažytas vidus, pastatytas didysis altorius.

Bažnyčios dvišlaičio stogo centre kyšo didesnis bokštelis, virš prieangio – mažesnis, abu puošti ažūriniais kryžiais. Sienos vertikaliai apkaltos lentomis, jas skaido įvairaus dydžio stačiakampiai langai. Akmeniniais laipteliais užkopusius tikinčiuosius pasitinka įrašas virš durų: „Įženk geras. Išeik geresnis“.

Bažnyčios lubos plokščios, medžio lentų. Tašytų rąstų sienos lentomis neapkaltos, tad galima pamatyti senąją statybos techniką. Presbiteriją nuo navos skiria trapecijos formos triumfo arka. Interjerą puošia trys neobarokiniai altoriai, dekoruoti medžio drožiniais. Jie pastatyti XIX a. pabaigoje. Presbiterija buvusi tapyta, tačiau atidengti tapybą kainuoja brangiai, todėl kol kas galime matyti tik šios tapybos fragmentus.

Yra išlikęs ankstesnio barokinio didžiojo altoriaus paveikslas „Šv.Juozapas“. Bažnyčioje yra ir daugiau vertingų XVIII – XIX a. meno kūrinių: paveikslai „Šv.Antanas Paduvietis“, „Nukryžiuotasis“, „Šv.Laurynas“, „Švč.Trejybė“ ir kt.

Paveldosaugininkas Romualdas Mikulėnas papasakojo unikalią istoriją, kitados nutikusią su Palūšės bažnyčios paveikslu „Nukryžiuotasis“: „Kūrinys buvo išvežtas restauruoti į Vilnių. Po kurio laiko man skambina sutrikęs klebonas ir sako, kad šį paveikslą jam atgal atvežęs... antikvaras. Jis papasakojo norėjęs įsigytą sakralinį kūrinį parduoti, tačiau galimas pirkėjas, vos užmetęs akį į paveikslą, pasakė, jog šis Nukryžiuotasis esąs iš Palūšės bažnyčios.

Tuokart pasidžiaugėm su klebonu, kad yra tokių sąžiningų žmonių, tačiau tuo viskas toli gražu nesibaigė. Netrukus Vilniaus restauratoriai pristatė į bažnyčią atgaivintą paveikslą „Nukryžiuotasis“.

Tikrai pasimetėme – kaip taip gali būti?! Teko rinkti autoritetingą meno specialistų komisiją. Ji padarė išvadą, kad abu paveikslai yra tikri. Pasirodo, kad to amžiaus sakralinių paveikslų kūrėjai darydavo replikas... Abu kūriniai liko Palūšės medinukėje“.

Keistų dalykų Palūšės medinukėje nutinka ir daugiau. Štai per mišias išgirdę garsą „tuk tuk tuk“, parapijiečiai jau nebekreipia dėmesio. Žino, kad taip darbuojasi bažnyčios medį pamėgęs genys. Jo atgrasyti nuo bjauraus įpročio niokoti bažnyčią nepavyko net pastačius kaliausę – paukštis tiesiog persikėlė į kitą šventovės pusę.

Įdomus faktas, kad XIX a. Palūšės bažnyčioje vargonininkavo Kipro ir Miko Petrauskų tėvas Jonas Petrauskas. Palūšėje 1911–1939 m. klebonavo kunigas Petras Prunskis, gyvenęs 1871–1942 m. Jis 1913 m. įkūrė „Ryto“ draugijos skyrių, kuriam valdžia 1914 m. neleido įsteigti bibliotekos – skaityklos. 1929-aisiais pastatytus „Ryto“ draugijos skyriaus namus Lenkijos valdžia 1938 m. tiesiog nusavino. P.Prunskis 1937 m. buvo nuteistas dvi savaites kalėti, mat atsisakė lenkinti lietuviškas pavardes. 1941 m. jis buvo ištremtas ir mirė Altajaus krašte.

O štai buvusi klebono gaspadinė Aleksandra pasakoja apie kunigo, kurį geriausiai pažinojo, nuopelnus Palūšės medinukei. Albertas Ulickas Palūšėje dirbo 1994-2008 metais, mirė 2009 m. rugsėjo 2 d. Jis perdengė šventovės stogą, apkalė sienas, išdažė bažnyčios vidų, paauksavo altorius. Restauravo paveikslus ir suremontavo tvorą. Pastatė du kryžius, tris rūpintojėlius, o senųjų Palūšės kapinių vietą paženklino paminklu. Ankstesnis kunigas buvo užliejęs įėjimo į bažnyčią laiptus cementu, tačiau Ulickas grąžino akmeninius laiptus.

Klebonaujant A.Ulickui, Antanas Šauklys restauravo Palūšės bažnyčios vargonus. Didžiąją šios tvarkybos išlaidų dalį apmokėjo privatus asmuo, kitos buvo padengtos iš aukų.

Ponia Aleksandra sako, kad klebonas Ulickas buvęs labai geras ūkininkas ir dėl Palūšės medinukės be galo stengęsis: „Viską mūsų kunigas darė, kad bažnyčia būtų tvarkinga. Man tas atsidavimas darė didelį įspūdį. Klebonas kasryt prieš mišias gerdavo kavą. Sykį žiūrėdama į tą jo ritualą sukūriau eilėraštį apie mūsų bažnyčią ir kunigo Ulicko darbus; jis prasidėjo žodžiais: „Štai bažnyčia stovi ant Palūšės kalno...“

Deja, šiuo metu bažnyčiai vėl reikalinga tvarkyba. Dėl susidėvėjusio stogo jau pradeda drėkti lubos.