„Ne mums mylėti ar nekęsti, ne mūsų valiai likimas pavaldus“ – tai viena iš Ch.Marlowe (1564 – 1593) kūrybos citatų. Kaip aforizmai skamba replikos iš tragedijos „Maltos žydas“: „Religija man tarsi vaikiškas žaislas. Manau, kad nuodėmių nėra, – yra tik nežinojimas“. Ir labiausiai paplitusi – „Turto perteklius – šykštumo priežastis“.
Keturios Ch.Marlowe parašytos tragedijos iki šiol vaidinamos, bet ne per dažniausiai. Net pačioje Anglijoje jo vardas dabar žinomas tik siauram mokslininkų ir meno gerbėjų ratui, nors savo laiku tai buvo didžiausias anglų literatūros ir teatro novatorius. Ch.Marlowe dėka Elžbietos laikų Anglijos scenoje atsirado tragedija, istorinė kronika, literatūroje ėmė plisti baltosios eilės.
Teigiama, kad Ch.Marlowe nutiesęs kelią Williamo Shakespeare‘o kūrybai. O W.Shakespeare‘as savo dramose yra citavęs Ch.Marlowe kūrinius. Iki šiol klajoja spėjimas, kad Ch.Marlowe ir W.Shakespeare‘as – tas pats žmogus. Tai nei patvirtinta, nei paneigta.
Jie abu gimė tais pačiais 1564 metais tame pačiame Kenterberyje. Ch.Marlowe tėvas buvo batsiuvys, o tokios kilmės žmogaus vaikai negalėjo tikėtis jokio išsimokslinimo. Tačiau 15-metis Christopheris sugebėjo įstoti į Karališkąją mokyklą, kurioje mokėsi tik kilmingų šeimų vaikai. Arba ypatingai gabūs. Po metų jis jau gavo stipendiją ir galėjo stoti į Kembridžo universitetą.
Ch.Marlowe studijavo religijotyrą, vertė romėnų poetą Ovidijų ir rašė savo pirmąją tragediją „Didonė“. Kai W.Shakespeare‘as parašys „Hamletą“, vienoje scenoje Aktorius, atvykęs vaidinti Elsinoro rūmuose, deklamuos „Didonės“ ištrauką apie Hekubę.
Gabus ir išsilavinęs jaunuolis galėjo padaryti mokslininko ar dvasininko karjerą, bet teatras jam buvo svarbesnis. Ir įdomesnis. Sakoma, jis iš pradžių bandęs būti aktoriumi, bet susilaužęs koją ir nebegalėjęs dirbti scenoje. Tačiau pakako suvaidinti Ch.Marlowe parašytą tragediją „Tamerlanas“, ir 23 metų autorius patyrė svaiginantį triumfą. To meto publika troško matyti scenoje kruvinus įvykius pakaitomis su komiškomis intermedijomis. Ch.Marlowe nepaniekino šitų poreikių, bet suteikė jiems meninę išraišką, pabandė sudominti istoriniais įvykiais ir asmenybėmis. Jo tragedijų veikėjai – įvairių epochų titanai.
Pripažintas geriausiu Anglijos dramaturgu, Ch.Marlowe – savas tarp menininkų, madingas artistokratų salonuose. Jis kūrė, siautė, kovėsi dvikovose, pakliūdavo į kalėjimą, turėjo gausybę bičiulių ir ne mažiau priešų. Juk tai buvo žmogus, kuris „žodžio laisvę vertino labiau už gyvybę“.
Menininko laisvamanybė ir asmens laisvė labiausiai erzino Kenterberio archivyskupą Johną Witgiftą, kuriuo itin pasitikėjo karalienė Elžbieta. Epochos niūrumą daugiausia ir lėmė J.Witgifto tamsybė. Arkivyskupas turėjo nežabotą valdžią, jis buvo žiauriausias cenzorius: pats skaitė pjeses ir sprendė, ar jos vertos paviešinimo. Įtartinus eretikus ir tuos, kurie drįsdavo reikšti nepagarbą religijai, kišdavo į vadinamąją Žvaigždžių palatą, iš tiesų tai buvo kankinimų kamera. J.Witgiftas skelbė, kad išsigimusios mintys bjauroja kūną – tas ir buvo atliekama: žmonės kankinami, pūdomi kalėjime arba ištremiami iki gyvos galvos.
1593 m. Londone prasidėjo maro epidemija, ir arkivyskupas paskelbė, kad tai – Dievo bausmė. Štai ir nauja dingstis kratoms bei areštams. Tada Ch.Marlowe tapo vienu iš taikinių ne tik už savo kūrybą, bet ir dėl to, kad priklausė mistikų bei filosofų grupei „Nakties mokykla“. Jie neigė oficialiąją religiją ir studijavo slaptuosius mokslus. Dauguma grupės narių priklausė aristokratų luomui, tai juos saugojo nuo kratų, bet Ch.Marlowe šia prasme buvo beginklis, o jį ištardęs achivyskupas tikėjosi gausiąs svarių priežasčių visos grupės sunaikinimui.
Paskutinės dešimt Ch.Marlowe gyvenimo dienų panašios į detektyvą. 1593 m. gegužės 20 d. jis areštuotas, apkaltinus erezija ir piktžodžiavimu. Tą pačią dieną dramaturgo laisve pasirūpino ir už jį laidavo šalies pirmasis ministras lordas Henris Barley‘us. Juk Ch.Marlowe – ne tik menininkas, nuo universiteto laikų jis tapo slaptuoju agentu ir dirbo taip uoliai, kad užsitarnavo karalienės padėką. Pirmasis ministras buvo jo tiesioginis viršininkas ir gelbėtojas iš keblių situacijų.
Gegužės 26 d. lordą pasiekė rašytinis skundas: esą Ch.Marlowe ne tik piktžodžiauja prieš Dievą, bet ir skaito antireligines paskaitas, slapta leidžia šventvagiškas knygas, padirbinėja pinigus ir tvirkina berniukus. Šitą šmeižtų litaniją pasirašė Richardas Baines‘as, buvęs Ch.Marlowe bičiulis, kolega, tapęs pikčiausiu priešu. Savo laiško finale jis pareiškė, kad tokio pavojingo žmogaus gerklę būtina užčiaupti.
Kadangi skundas buvo atsiųstas į ministro kanceliariją, lordas neturėjo galimybės jo nuslėpti, nebent kelioms dienoms sulaikyti, kad šis iškart nepasiektų karalienės. Ir karalienė jį gavo, bet stipriai perrašytą, svarbiausia – kai kaltinamojo jau nebebuvo gyvųjų tarpe.
Pagal oficialią versiją Ch.Marlowe žuvo tavernoje. Tai, esą, buvusios girtų plevėsų muštynės. Dokumentų apie šį įvykį iškart pareikalavo karalienė, ir niekas jų nematė... Iki 1925metų. Tada juos surado pasišventėlis, kruopštus anos epochos paslapčių tyrinėtojas Leslie Hotsonas, tuo metu dar tik studentas istorikas.
Mokslininkas, išstudijavęs protokolą, išsiaiškino, kad Ch.Marlowe žūtis tavernoje – sukonstruota legenda. Jeigu iš tiesų Ch.Marlowe tada žuvo, tas įvyko ne užmiesčio tavernoje, o prabangiame viešbutyje, kuris priklausė kilmingai našlei Eleanorai Bull, lordo H.Barley‘aus giminaitei. Tie namai buvo klestinčios kompanijos biuras. Kompanijai, užsiėmusiai prekyba, vadovavo pats lordas. Šiai pelningai organizacijai priklausė ir laivų statykla, o ją tvarkė Anthony Marlowe, dramaturgo dėdė.
Pagal protokolą Ch.Marlowe ir dar trys žmonės misis Bull namuose pasirodė iš ryto ir visą dieną taikiai bendravo, o vakarienės metu susiginčijo, kas užmokės. Parašyta, kad Ch.Marlowe puolė priešininką iš nugaros, ištraukė jo peilį ir sužeidė. Sužeistasis ėmė gintis, stumtelėjo Ch.Marlowe ranką, o šis nelauktai smogė sau į akį ir iškart žuvo. Tardytojo užrašyta išvada, kad tai buvo netyčinė žmogžudystė ginantis, o Ch.Marlowe tą pačią dieną palaidotas bendrame kape.
Smogė sau į akį ir nuo to žuvo? Palaidotas bendrame kape – lyg neturėtų giminių? 29 metų Ch.Marlowe turėjo abu tėvus, seseris, brolius, daugybę bičiulių. Ir niekas nepasirūpino, kad jo kapas būtų pažymėtas? Ir niekas neatvyko pasiimti kūno? O protokolas apie įvykį nuslėptas keliems šimtmečiams.
Dar vienas faktas: Ch.Marlowe dėdė Anthony verslo reikalais išplaukė iškart po tariamos sūnėno žūties – nesulaukęs tyrimo išvadų ir laidotuvių, nepranešęs broliui apie nelaimę, gal net išsiplukdydamas „žuvusįjį“. Tiksli jo palaidojimo vieta iki šiol nežinoma, nors Ch.Marlowe buvo vadinamas to laiko „didingiausiu Anglijos protu“.
Paskaičiuota, kad lygiai po dviejų savaičių pasirodė poema „Venera ir Adonis“, o ant jos viršelio pirmą kartą buvo užrašytas naujo autoriaus vardas: William Shakespeare. O gal tai tik sutapimas? Iki šiol dešimtys mokslininkų įvairiose šalyse sprendžia Ch.Marlowe asmenybės ir jo žūties paslaptis. Jo palaidojimo vieta laikoma St.Nichola's bažnyčia Deptforde. Londono pietryčiuose. 2002 m. Ch.Marlowe skirtas atminimui skirtas "langas" buvo instaliuotas Vestminsterio abatijos Poetų kampo vitraže, tiesiai po Oscaro Wilde'o "langu".
...
„Dr.Fausto“ premjerą Ch.Marlowe dramos motyvais „cezario grupė“ vaidins spalio 31 ir lapkričio 2 d. „Menų spaustuvėje“, lapkričio 18 d. – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
Spektaklio kūrėjai teigia: „Laikmetis, kuriame gyvename, yra kaip niekados „faustiškas“: tai blėstančios dvasinės kultūros laikai. Sėkmė, pasiekimai, produktyvumas tampa žmogaus vertės matu. Įsivyrauja mada ambicijų ir egoizmo vardan atsisakyti moralės principų.
Pasitelkę sveiką humorą ir karčią ironiją, režisierius Cezaris Graužinis ir jo trupė renkasi klasikinę
daktaro Fausto istoriją kaip pagrindą kurti spektaklį šia bene aktualiausia šiandienos tema. Spektaklis žiūrovus pakvies į tragiškai komišką kelionę per pasaulį, tolydžio tampantį pragaru. „Teatro teatre“ principu konstruojamame spektaklyje kūrėjai eksperimentuoja, kurdami Lietuvoje dar nematytą „siaubo komedijos“ žanrą“.
Parengė Justina Jurgaitytė
