Apie beveik išdžiūvusią Aralo jūrą rašoma ir kalbama nuolat. Kadaise vienas didžiausių pasaulyje ežerų mūsų dienomis virtęs seklia bala – apgailėtina buvusios gamtos didybės parodija. Šiandien įprasta manyti, kad Aralo katastrofa ištiko dėl nenumatytų sovietų ūkinės veiklos padarinių, tačiau tai tėra mitas.
Milžiniškas ežeras-jūra sunaikintas beveik planingai, puikiai suvokiant daugelį pragaištingų to padarinių.
Erzino jau caro laikais
Dar pirmojoje XX a. pusėje Vidurio Azijoje esantis Aralas buvo laikomas ketvirtu pagal dydį ežeru pasaulyje. Čia buvo vykdoma aktyvi pramoninė žvejyba, plėtota laivyba, karštame dykumų bei stepių krašte Aralas ir jo apylinkės buvo tarsi savotiška oazė, pasižymėjusi savitu milžiniško vandens telkinio formuojamu klimatu, unikalia vietos flora ir fauna. Atrodytų, kas gali pakenkti tyvuliuojančiam gigantui? Pasirodė, kad gali...
Tiesa, mintis paaukoti Aralą nukreipiant į jį įtekančių upių vandenis visai kita kryptimi kilo ne sovietams, o dar carinės Rusijos ekonomikos „gerinimo“ strategams. Jau tada kai kurie jų nusprendė, kad į milžinišką ežerą įtekančių Amudarjos ir Syrdarjos upių vandenį galima naudoti besiplečiantiems medvilnės laukams laistyti, o tuometė pasaulinė medvilnės paklausa buvo didesnė dėl 1861–1865 JAV pilietinio karo.
Pavyzdžiui, caro laikų Rusijos klimatologas ir geografas Aleksandras Vojeikovas Aralą atvirai vadino nenaudingu vandens garintoju. Ekonominė nauda iš jo valstybei daug mažesnė nei ta, kurią galėtų suteikti „kilnesniam tikslui“ nukreiptas jį maitinančių upių vanduo. Tačiau tuomet visa tai buvo gryna teorija...
O štai komunistai vidinės jūros likvidavimo ėmėsi praktiškai. „Aralas turi kristi kaip karys mūšio lauke“, – su neslepiamu patosu skelbė aukšti sovietinės vandens ūkio ministerijos (MinVodChozo) pareigūnai. Kad į medvilnės ir kitus žemės ūkio kultūrų laukus patektų brangus vanduo, Amudarjos ir Syrdarjos pakrantės buvo išvagotos tankiu drėkinimo kanalų tinklu, kuris, nors ir pasiglemžė dalį šių upių vandens, didesnės žalos Aralui nepadarė. Artėti prie ekologinės katastrofos septynmyliais žingsniais pradėta 1954 metais statant didžiulį Karakumų kanalą.
Ilgainiui šis beveik pusantro tūkstančio kilometrų besitęsiantis kanalas prarijo apie 45 procentus Amudarjos vagos tekmės, o beveik visą kitą likusią dalį pasidalijo kiti mažesni sovietinių Vidurio Azijos respublikų kanalai.
Lygiai taip pat eksploatuota (arba, tiksliau sakant, prievartauta) ir Syrdarja. Maždaug 50 kartų sumažėjus įtekančio vandens apimčiai nuo XX a. septintojo dešimtmečio pradžios Aralas ėmė džiūti, o jūros dugnas virsti suskeldėjusia druskos nusėta dykuma. Neverta pateikti katastrofiškos statistikos (ją nesunkiai susiras kiekvienas panorėjęs), tačiau vandens lygis seko itin dideliu pagreičiu, kranto linija nuolat traukėsi, jūra iš pradžių skilo į du vienas nuo kito izoliuotus vandens telkinius, o mūsų dienomis beveik išvis nustojo egzistuoti tiesiogine to žodžio prasme.
Pakito klimatas
Paprastai Aralo tragedija nurašoma įprastinei sovietinio aplaidumo ir trumparegiškumo politikai. Esą norėta, kaip geriau, tačiau išėjo kaip visada. Neretai teigiama, kad sovietai nesitikėjo, kad jūra visiškai išdžius, deja, Aralo atveju susiduriame būtent su tyčiniu visų perspėjimų ignoravimu. O tų perspėjimų iš mokslininkų būta, ir ne vienas. Vyriausybė puikiai žinojo apie grėsmingai artėjančią katastrofą, tačiau visa tai slėpė ir nė nebandė nutraukti gamtą niokojančios veiklos. Aralas jau buvo iš anksto paaukotas dėl Kazachijos, Uzbekijos, Turkmėnijos ūkinės padėties „gerinimo“, tačiau tai daliai gyventojų virto baisia katastrofa.
Didžiuliais drėkinimo kanalais tekėjo iš Amudarjos bei Syrdarjos nukreiptas vanduo, tačiau švaistomas jis buvo labai neracionaliai. Išraustų kanalų grioviai nebuvo nukloti vandeniui nepralaidžia medžiaga, tad maždaug ketvirtadalis to vandens buvo prarandama – jis susigerdavo į žemę. Kultivuojami laukai buvo laistomi neekonomiškai, taikant visiško užliejimo principą kraštuose, kurių gyventojai kadaise garsėjo didžiule pagarba vandeniui ir įpročiu jį taupyti.
Gausiai ant laukų liejamas vanduo visiškai nuplaudavo pesticidus ir žmogui kenksmingas mineralines trąšas (o jų taip pat negailėta), kurios nutekėdavo į dirvą ar tas pačias upes. Nemaža nuodingųjų chemikalų dalis pasiekdavo Aralo jūrą, o jai išdžiūvus kartu su druska bei dulkėmis nusėdo buvusios jūros dugne.
Dabar visą tą nuodingą masę net kelių šimtų kilometrų spinduliu blaško stiprūs dykumų vėjai, o tai smarkiai padidino apylinkėse gyvenančių žmonių sergamumą įvairiausiomis, dažniausiai kvėpavimo takų bei akių, ligomis.
Likimo ironija, vėjų nešiojamos kenksmingos išdžiūvusio Aralo dugno dalelės labai kenkia ir žemės ūkio kultūrų pasėliams, dėl kurių sovietų vyriausybė taip įnirtingai kovojo. Taip, kažkur augo medvilnė, tačiau ten, kur kadaise tyvuliavo didžiulis vandens telkinys, visiškai sunyko laivyba, žuvininkystė, ištuštėjo buvę uostai, pakrančių miesteliai. Darbą prarado dešimtys tūkstančių žmonių. Turtingos oazės idilė buvo visiškai sunaikinta. Išgaišo žuvys ir sausumos gyvūnai, visiškai sunyko pakrančių augalija. Aralo žūtis ne į gerąją pusę pakeitė netgi vietos klimatą: jis tapo dar karštesnis, sausesnis, būdingas dykumoms.
Kas palaidota dugne?
Buvusios jūros salos slepia dar vieną pavojų. 1942–1992 m. vienoje jų, Atgimimo saloje, veikė didelė sovietų kuriamo cheminio bei bakteriologinio ginklo laboratorija. Čia daugelį dešimtmečių buvo eksperimentuota su juodligės, maro, tuliaremijos sukelėjais, kuriais buvo infekuojamos žiurkės, beždžionės, arkliai, kiti gyvūnai. 1992 metais, Kazachstanui ir Uzbekistanui tapus nepriklausomiems, itin slapta karinė bazė buvo iškelta į Rusiją.
Dalis laboratorijos įrangos buvo išsivežta, o dalis tiesiog palikta likimo valiai. 2009 metais dėl Aralo jūros sekimo Atgimimo sala iš pradžių tapo pusiasaliu, o galiausiai visiškai išnyko. Dėl bendrų JAV ir Uzbekistano iniciatyvų kai kurie užkrato šaltiniai buvo padaryti nekenksmingi, tačiau kiek jų iš tiesų palaidota buvusioje saloje ar jūros dugne, niekas tiksliai nežino, kaip ir nesiryžta spėti jų pavojingumo lygio.
Vieta, kurioje kadaise šniokštė bangos, dabar vadinama Aralkumu (Aralo dykuma). Nepaisant nuolatinių tarptautinių komisijų suvažiavimų, visuomeninių protestų ir iniciatyvų, skirtų Aralui atgaivinti, jūros sugrąžinimo idėja yra utopinė.
Tam reikėtų uždaryti stambiausius Amudarjos ir Syrdarjos vandenį siurbiančius kanalus arba visiškai ekonomiškai modernizuoti juos. Būtina iš pagrindų pertvarkyti žemės ūkį, pasėlių drėkinimo sistemas, atsižvelgiant į klimato sąlygas imtis vandens taupymo politikos.
Žinoma, kad tai milijardinės sumos, kurių Vidurio Azijos šalys nei turi, nei nori išleisti. Taigi, Aralas, kaip ir pranašavo sovietai, krito nelygiame mūšio lauke, tačiau jo žūties pasekmės dar, matyt, ilgai bus juntamos.
